Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Didvyris ar devintoji slibino galva?

 
2018 09 05 6:00

Vienos senųjų žmonijos archetipinių istorijų yra didvyrio žygis ieškoti lobio, kartu nugalint slibiną. Šis gyvena tamsioje vietoje – tai požemio karalystė, kurioje žūsta daug didvyrių, bet vis vien ten vyksta vis nauji.

Istorijose didvyris gali gelbėti tėvynę, bandydamas nužudyti slibiną, gąsdinantį jo tautiečius, gali gelbėti princesę ir norėti gauti pusę karalystės, gali paprasčiausiai siekti pralobti – slibinas dažnai saugo aukso lobį. Šios istorijos gali būti metaforos: slibinas paaugliui – jį per daug kontroliuojantys tėvai, patriotui – okupuojanti imperija.

Istorijos apie didvyrį ir slibiną visada prasideda nuo katastrofos – nutinka kas nors baisaus, tad bendruomenėje atsiranda jos gelbėtojas – didvyris. Jis kovoja dėl to, kad iš kokio siaubingo sukurtų ką nors nuostabaus. Didvyris rizikuoja viskuo, kad padarytų pasaulį geresnį. Slibino požemiai pražudo daugybę didvyrių, bet tapimas didvyriu yra tai, ką bendruomenė prisimena, įamžina. Mums, mirtingiesiems, tai vienas iš nedaugelio būdų išspręsti egzistencinę ribotumo problemą – tapti nemirtingiems. Visų mūsų lemtis vienoda, bet visi mes jos nelaukiame, tad dėl bendruomenės sąmoningai pasirinkti kelią, kuris gali priartinti mirtį, yra neabejotinai kilnus ir prasmingas sprendimas.

Bet kai kuriose šių istorijų esama ypatingo posūkio. Paaiškėja, kad slibinas – buvęs didvyris. Slibiną nugalėjęs didvyris tampa toks galingas ir nebaudžiamas, kad ilgainiui pats tampa monstru. Posakis „valdžia žmogų gadina“ yra būtent tos archetipinės istorijos apibendrinimas. Tokių pavyzdžių netrūksta. Antai revoliucijų herojai iš pradžių aukštinami, bet vėliau lyginami su buvusiais siaubūnais. Archetipų galime išvysti ir šiandienos pasaulyje. Pasiskaitykite, pavyzdžiui, Roberto Mugabe biografiją. Europoje geras „kandidatas“ galbūt būtų Viktoras Orbanas.

Bet pagalvokime apie pačią Europą. Nuo Julijaus Cezario laikų Vakaruose vyravo viena valdymo teorija. Jos idėja – imperija. Roma suvienijo visą raštingą pasaulį ir gyveno apsupta, kaip pati juos įvardijo, barbarų – homogeniškos laukinių masės. Civilizacija ir imperija tapo vienu ir tuo pačiu dalyku. Ši idėja Europos lyderiams nėjo iš galvos labai ilgai: švedai XVII-XVIII amžiuje iš Baltijos jūros kūrė Viduržemio jūrą, rusai XIX amžiuje apsiskelbė Trečiąja Roma, vokiečiai tuomet savo suvienytą valstybę pavadino imperija. Ši politinio teritorijų suvienijimo idėja yra neatskiriama pasaulinių karų aiškinimo dalis. Jei žmonės nebūtų tikėję, kad imperija yra savotiškas prarastas rojus, daugelį sukurtų politinių sistemų būtų sudėtinga paaiškinti racionaliai.

Po pasaulinių karų katastrofos Europoje atėjo didvyriai Jeanas Monnet ir Robertas Schumanas, jie rado savyje jėgų per kelerius metus sutaikyti baisiausią istorijoje konfliktą pradėjusias šalis ir sukurti sąjungą. Tačiau šie dydvyriai suprato, jog sąjunga negali tapti imperija, tad sukurtos institucijos užtikrino, kad Europos Sąjungai (ES) nevadovaus žmonės, panašūs į V. Orbaną ar R. Mugabe. Kartu buvo užtikrinta, kad sąjungą ištikus krizei, naujajam didvyriui išlikti irgi bus sunku.

Archetipinėje istorijoje yra viena svarbi detalė. Kiekviename mūsų gyvena ir didvyris, ir slibinas. Tie, kurie nugyvename gyvenimą be didžiųjų katastrofų, o išgyvename tik mažas smulkias problemas (nesėkmės darbe ar pykčiai su šeimynykščiais), kartais tampame mažais slibinais – skaudiname artimuosius ar bendradarbius, kerštaujame jiems, o kartais būname maži didvyriai – padedame močiutėms pereiti gatvę. Mažas slibinas jums asmeniškai gali sukelti tikrų tragedijų (nedarbą ar skyrybas), bet pasaulio jis nekeičia. Jei slibinas yra politinė sistema, ji nesirinkdama ėda tūkstančius didvyrių ir nekaltųjų.

Aišku viena – viena galvų turi surikti garsiau, priversti kitas aštuonias paklusti. Ir geriau, kad tai būtų didvyrio, ne monstro galva.

J. Monnet ir R. Schumanas labai bijojo naujojo diktatoriaus-slibino-herojaus, tad sukūrė komisiją, kurioje yra daug komitetų. Tai didžiulė mašina-slibinas ne su viena galva, o su devyniomis. Jos nealsuoja ugnimi, negriauna likimų, jos paprasčiausiai nesusitaria tarpusavyje. Ir tuomet tą vargšą didžiulį bedantį slibiną mažais kardais bado visokie herojais prisistatantys esą revoliucionieriai.

Kuo tai baigsis, sunku pasakyti. Ramybės dešimtmečiai po Sovietų Sąjungos žlugimo baigėsi – gyvename kitų pokyčių laiku. ES – neabejotinai didžiausias ir sudėtingiausias valdymo kūrinys. Jis nėra tautinė valstybės, nes per didelis, ir nėra imperija, nes bedantis. Ir visai gali būti, kad iš devynių slibino galvų kelios yra tikrų didvyrių, kelios – monstrų. Neaišku, ar tie, kurie šį slibiną puolą, bando išgelbėti savo tėvynę, ar tiesiog pralobti. Aišku viena – viena galvų turi surikti garsiau, priversti kitas aštuonias paklusti. Ir geriau, kad tai būtų didvyrio, ne monstro galva. Galbūt tuomet Europa taps imperija, valdoma džedajų, o ne sitų.

Liūdna, kad kol kas tos galvos negirdėti. Galbūt institucijų požemis, kuriame gyvena devyngalvis, tiesiog paklaidina ten įžengiančius didvyrius. Belieka viltis, kad jie nežuvę, tik dingę be žinios ir atsiras, kai ateis rimta krizė.

Mantas Bileišis yra Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos dėstytojas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"