Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Dezintegracija

 
2012 05 29 4:59

Kai Michailas Gorbačiovas tardavo Vakarų interesantams, kad prieš Lietuvą jam nebūtina iš karto siųsti tankų, turįs kitų priemonių, be abejo, skaičiavo ne tik blokadų, bet ir Lietuvos ardymo resursus.

Nepriklausomybės oponentas matė ir savo tiesiogiai valdomus komunistus bei agentūrą, ir simpatikus, pripratusius maitintis iš didžiosios kaimynės, daug kam vis dar motinos arba gaspadinės, delno, ir silpnuolius, paveikiamus gąsdinimo ir pamaloninimo priemonėmis. Daugelis juk buvo įjunkę ko nors gauti.

Todėl norint susigrąžinti Lietuvą SSRS pavaldumui, atsižvelgiant ir į stebinčius Vakarus, pasirinktas politinis "kitų priemonių" kelias, kurio išeities stadiją vadinčiau Lietuvos visuomenės bei valdžios dezintegracija.

Tegul kiekvienas tempia į savo pusę, ir nesusitars, ir netrukus jau ta išderinta armonika (bajanu) gros Kremliaus muzikantai. Jų taktika - padėti Lietuvos žmonėms, jų grupėms ir lyderiams niekad nesusitarti, - kitaip sakant, skiepyti intrigas ir varžybas dėl naudos bei valdžios, kiršinti ir pjudyti. Išklibinus gruntą ir smogtelėti. Patyrėm ir tokią praktiką.

Visa tai - istorija, apie kurią istorikai dar sistemiškai nerašo, ramiai dėlioja dalinius vaizdelius. Bet atsimenantis gali palyginti, kiek panašumų būta su nūdiena.

Gobšumo ir pavyduliavimo bruožų, pagelbstinčių ardyti, dabar ne mažiau, o dešimteriopai daugiau. Tik skaldyk - o gerai skyla! - ir valdysi kaip nori.

Skaldikas netoliese, jis naudoja tą patį materialų kirvį - turtą (pelną) ir valdžią, dėl kurių svaigsta vakarykščių baudžiauninkų galvos. Čia pat ir garbėtroška, ir pavydas - o kodėl Jonas turi daugiau? Dabar į Sibirą pėsčius varysim. Na, į Airiją tegu nešdinasi kaip nori. Iškovojimas.

Lietuva be lietuvių, kol kas dar su lietuviakalbiais, tai irgi variantas.

Anuomet pagrindinis pleištas varytas tarp Aukščiausiosios Tarybos (AT) ir Vyriausybės. Savivaldybės jau buvo atšokusios į vietines turto dalybas. Kai kurios dar graibė imperijos uodegą. O ir anos aukštosios bei priešinamos institucijos iro, fragmentavosi į draugysčių bei interesų grupes, kartais vadinamas frakcijomis (AT), kartais partijomis.

Dar suspėjom pasimūryti Konstitucijos pamatą, bet ir iš jos teliko procedūrinės taisyklės, o specialistai realistai doktrinuoja Konstituciją toliau, sykiais pritaikydami sau.

Naujosios politinės jėgos - teisėjų korpusas, policijos bendruomenė - šiandien atvirai grasina kritikams.

Dar pasidarėm net pirmuoju laikotarpiu Prezidento instituciją. Spręsk, juk betvarkė. Tačiau prezidentas geras, kai didingai stovi ir žiūri į klaną. Arba jeigu dailiai valdomas. Jei nevaldomas - tampa klanų nekenčiamas. Pulk jį (ją), kodėl mes tokie netikę.

Ir eina puolimas kaip niekad - į totalią dezintegraciją. Laukinių fakelai. Kaip tik tuo metu, kai reiktų telktis kaip niekad.

Dabar Vyriausybė nešokinėja prieš Seimą, bet abu suirę viduj.

Blogiau, kad visuomenė kur kas labiau suirusi. Niekas nebekviečia į konsolidaciją išsaugoti valstybę. O ką čia saugoti (ginti?), jeigu piliečių demonstrantų chorai ją keikia.

Po priežastis, kaip čia pasidarė, graibomės politiškai be moralinės analizės; psichologų mažai kas klauso, nors nesunkiai pirštu parodytų sovietžmogio mentaliteto ir laukinių elgesio klaidas.

"Be valstybės būtume sąvartynas", - sakė ar tik ne 1990 metais kunigas Jonas Juraitis. Džiaugėsi, kad išėjom iš to pavojaus. Tačiau atrodo, kad ir su valstybe įstengiame būti sąvartynu. Pavieniai žmonės ir plėšikų gaujos. Daug besirausiančių po atliekas. Ir vis dėlto prasikalančios, kur ne kur suželiančios bendruomenės. Jas mėgins sugniuždyti, toliau degins bažnyčias.

Nepriklausomybininkams, išbarsčiusiems negausią vertybių kraitelę, susiplakusiems su prastais partneriais, pranašaujama pralaimėjimas.

Guosimės pristigę laiko. Tada ateis priklausomybininkai, atšauks anų pastangas. Liaudies Seimas ir "finliandizacija", tų ar kitų aferistų vyriausybė. Sumuš rankomis su teisėjų partija, ir bus kadaise buvusioji tvarka be teisingumo, demokratijos galas. Turbūt ir valstybės, nes jos atkūrimas prasidėjo nuo demokratijos.

Tai viena galimybių. Gal kas pašviestų kitų.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"