Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Dėl reguliavimo stringanti paveldosauga

 
2018 01 25 6:00

Paveldosaugos reikalavimai apibrėžia, kas yra kultūros paveldo objekto vertingoji savybė, – tai, kas saugoma. Viename pastate gali būti saugomi įvairūs architektūriniai elementai – kolonos, sienos, kitame – langai, langinės ir medinės durys. 

Šios vertingosios savybės riboja savininko ar valdytojo veiksmų laisvę (ką jis gali daryti): saugomų medinių langų pakeisti į plastikinius nevalia, o senas duris, jei saugoma autentiška jų medžiaga, reikia restauruoti. Šalia namų esantis reljefas taip pat gali būti įvardytas kaip vertingoji savybė, todėl jo keisti negalima.

Objektams priskiriant vertingąsias savybes siekiama išsaugoti kultūros paveldą. Net jei savininkas ar vandalai pažeis arba sunaikins vertingąją savybę, ji turės būti atkurta. Galbūt teks sumokėti ir baudą.

Būtų gerai, jei viskas tuo ir baigtųsi, – visi žinotų, ką reikia saugoti. Kadangi Lietuvoje nekilnojamųjų kultūros vertybių, Kultūros paveldo departamento duomenimis, yra maždaug 24 tūkstančiai (nuo Gedimino pilies ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus iki sodybos pastato Biržų rajone ar medinio namo Užupyje), jų vertinimas užtruks. Šiuo metu, kaip spėjama, tik 43 proc. kultūros vertybių turi nustatytas vertingąsias savybes – yra žinoma, ką privalu saugoti. Tai, kad savininkai ir valdytojai nežino, ką reikia saugoti, įvardyta kaip viena kliūčių, trukdančių efektyviai įgyvendinti kultūros paveldo apsaugą. Šiuos darbus planuojama baigti iki 2020 metų.

Valstybė nespėja reguliariai vykdyti stebėsenos – tikrinti, kas jau saugoma. Kultūros ministerija yra pabrėžusi, kad kultūros vertybės turi būti vertinamos kas penkerius metus, tačiau to nedaroma. Be to, kaip 2010 metais pažymėjo Valstybės kontrolė, dėl ribotų išteklių valstybė turėtų aiškiai skirti prioritetus, ką būtina restauruoti, kam užtenka konservavimo (esamos būklės palaikymo), o kam – tik stebėsenos.

Šiuo metu maždaug trečdalis nekilnojamųjų kultūros vertybių yra pripažintos saugomomis valstybės, tačiau tai gana deklaratyvu ir neapsaugo jų nuo nykimo. Kaip pavyzdį galima pateikti dailininko Petro Kalpokos sodybą Biržų rajone. Saugoma valstybės? Taip. Griūva? Taip. Paveldosaugininkai siūlo restauruoti? Ne, nes tada pinigai būtų išmesti į balą. Paklausite kodėl? Tiesiog, kaip sakė šeimininkė, priežiūra buvo per brangi, todėl namas sugriuvo. Žinoma, ji galėjo parengti projektą, gauti kompensaciją, tačiau projekto rengimas kainuoja, o kompensacija už restauravimo darbus nebūtinai bus skirta.

2015 metais Vyriausybės kanceliarija nurodė, kad 2014–2020 metais valstybė yra numačiusi skirti kompensacijoms 86,9 mln. eurų, nors ši suma 8 kartus mažesnė nei deklaruotas poreikis. Svarbu paminėti, jog į šias lėšas gali pretenduoti tik maža dalis kultūros paveldo vertybių: jos privalo būti saugomos valstybės ir turėti apsaugos sutartis su valstybe. Pernai tokių sutarčių buvo 172 (kultūros vertybių – apie 24 tūkstančiai!). Koks būtų poreikis, jei paraiškas galėtų teikti ne 172, o visų 24 tūkst. vertybių savininkai, net sunku įsivaizduoti...

Taigi reformuoti Lietuvos paveldosaugos sistemą būtina. Nenormalu, kad vis dar nežinoma, kas saugoma kiekviename konkrečiame kultūros paveldo objekte. Per mažai esama ir išteklių stebėti, kaip saugoma. Paveldotvarkos reikalavimai, keliantys darbų kainą, taip pat skatina paveldo objektų nepriežiūrą.

Todėl, pirma, privalu įvertinti, ar visi kultūros vertybėmis dabar paskelbti objektai yra verti būti išsaugoti. Lėšos, kurių reikia jiems prižiūrėti, turi atitikti realias valstybės finansines galimybes. Juk saugodamas viską iš tiesų nesaugai nieko. Antra, iš kultūros vertybių registro būtina išbraukti objektus, kurie nėra saugomi valstybės arba savivaldybės. Už nesaugomų objektų turėjimą savininkai negali būti baudžiami – reikia gerbti jų teisės. Kodėl žmogus, turintis paveldo objektą, kuriuo valstybė nenori rūpintis, apkraunamas ribojimais? Juk dėl procedūrinių sunkumų, didesnių remonto darbų kainų jie kaip tik skatina nepriežiūrą. Šiandien, kai griūva net valstybės saugomi pastatai, kas geriau: ar griuvėsių krūva dėl pernelyg griežtos, realių finansinių galimybių neatitinkančios paveldosaugos sistemos, ar suremontuotas butas, namas, tvartas, svirnas, kuriuose gyvenama arba kurie yra naudojami? Trečia, derėtų peržiūrėti galiojančius paveldosaugos reikalavimus, keliamus saugomiems objektams. Būtina įvertinti, ar jie nėra per griežti, ar pagrįstai taikomi.

Sumažinus kultūros paveldo objektų skaičių ir jiems keliamus reikalavimus, paveldosaugos sistema taptų finansiškai tvaresnė ir efektyvesnė.

Martynas Tininis yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto analitikas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"