Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Bolševiko keliu tebežengiant

 
2018 03 29 6:00

Dėl Lietuvos Nepriklausomybės Akto radimo euforijos kilęs susidomėjimas valstybingumo ištakomis visiems padėjo susipažinti su sudėtinga valstybės kūrimo istorija. 

Ją suprasti mums šiek tiek lengviau ir dėl to, kad daugelis mūsų dalyvavo (ar bent jau stebėjo iš šalies) atkuriant valstybę. Tačiau tiek istorija, tiek naujausi įvykiai Seime rodo, kad valstybės išsaugojimo, jos išdavystės ir kolaboravimo su priešu tema kol kas – sunkiai išsprendžiamas pilietinis rebusas.

Po valstybės atkūrimo praėjus 28 metams, pagaliau išsipildė visų patriotų svajonė. Vasario 16-oji nugalėjo Valentino dieną ir tapo švente tikrąja šio žodžio prasme. Vaikai, niekieno neverčiami, ant žandų piešėsi trispalves, vairuotojai, nelaukdami krepšinio čempionato, puošė automobilius tautine atributika.

Kad tarp „valentinkės“ bei Kovo 8-osios dar yra ir valstybės atkūrimo diena, pagaliau pastebėjo verslininkai. Kaip „tinkamą vartoti“ ją pripažino net iki tol visiškai abejingos komercinės televizijos ir radijo stotys. Parduotuvių vitrinose trispalvėmis buvo papuošti net nukainotos mėsos ir muilo reklaminiai plakatai.

Pamiršę nuoskaudas dėl sugriautų kolūkių, prie savo sodybų laikiklius vėliavoms pagaliau pritvirtino ūkininkai milijonieriai.

Vis dėlto reikėtų atsargiai prognozuoti, ar ir kitąmet Vasario 16-ąją į gatves plūstelės minios miestiečių, o ne „etatinių“ garbingo amžiaus patriotų grupelės. Ne tik dėl to, kad šiemetiniam tautiniam furorui įtaką padarė valstybės atkūrimo šimtmetis. Daug abejonių kelia tai, ar pagaliau supratome, kas gi yra ta valstybė?

Stebimės Rusija, kuri savo valstybinę ideologiją grindžia nacionalinio bolševizmo kokteiliu, sumaišytu iš lenininio komunizmo ir monarchinio šovinizmo. Tačiau ar esame pažengę toliau? Ar iš tikrųjų švenčiame atkūrimo šimtmetį tos valstybės, kurią atkūrė signatarų dvidešimtukas ir apgynė keliolika tūkstančių savanorių?

Pasiguoskime pažanga – NKVD komisaro portretas galbūt nebebus kabinamas Kultūros ministerijos galerijoje. Tačiau švietimo politikos vedliai nemato nieko bloga, kad elitinė sostinės gimnazija puikuojasi valstybės išdaviko vardu. Į prestižinę profesiją pretenduojančios mokytojos per pilietinės visuomenės pamokas ar skaitovų konkursus vaikus verčia grožėtis Lietuvos inkorporavimui į SSRS sudėtį skirtais posmais.

Lietuvoje dar yra apie pusantro šimto viešųjų erdvių, pavadintų stalininių veikėjų vardais. Susigyvenome su savo dviveidiškumu, kabindami valstybinius simbolius juos kadaise sutrypusių kolaborantų vardu pavadintose gatvėse. Vienas jų nuo postamento Vilniaus centre šypsodamasis stebi tarp vertybių pasiklydusius piliečius.

Tačiau blogiausia yra net ne tai, kad nežinome, ką daryti dėl gatvių ar paminklų sovietiniams aktyvistams. Didžiausia problema yra ta, kad jau 28 metus desovietizacijos nepajėgiame įvykdyti savo galvose. Priešu laikome tik žmogų su šautuvu, o išdavystės ir kolaboravimo sovietinis prisitaikėliškumas išmokė nevertinti kaip blogio.

Susigyvenome su savo dviveidiškumu, kabindami valstybinius simbolius juos kadaise sutrypusių kolaborantų vardu pavadintose gatvėse.

Galbūt ne veltui taip mylim Salemutę, nes ji mūsų galvose ir širdyse poetiškai įkūnijo Lietuvą – gintariniais karoliais pasipuošusią naivią geltonkasę, kurios širdis yra kupina gailesčio, meilės ir kančios. Mums labai gaila pražūčiai pasmerktų Sibiro tremtinių ir ant grindinio sumestų nužudytų partizanų. Tačiau nepaprastai mylime savo vaikystės rašytojus ir poetus. Mylime tuos, kurių parašai valstybės sunaikinimo dokumentuose liaudies priešais pavertė visus Vasario 16-osios valstybės kūrėjus. O tiems, kurie tuo metu vaikščiojo su „duona ir šautuvu“ arba šaudė į miegančius partizanus, atleidžiame. Juk jie kūrė tokias nuostabias eiles vaikučiams... Svarbiausia mums – įtikėti, kad visi jie vėliau gailėjosi ir kentėjo. Taip, kaip Hamletas kankinosi dramoje, kenčiame ir mes, ieškodami ribos tarp kolaboravimo ir tuomečio „darbo Lietuvai“.

Valstybinių švenčių šurmulys baigėsi. Tautinė atributika jau nukabinta ir suvežta į seniūnijų sandėliukus. Kėdainių rajono savivaldybės vadovai nuleido galvas ir atsitraukė nuo ryžtingų prieššventinių ketinimų iš savo rajono galutinai išguiti stalinines pamėkles. Knygnešiams Dalbokams, gatvių lentelėse turėjusiems pakeisti lakštingalą Salomėją Nėrį, teks palaukti geresnių laikų. O kol kas dar pažygiuosime „bolševiko keliu“.

Vaidas Banys yra Kėdainių krašto istorikas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"