Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Baltijos kelias

 
2009 08 22 0:00

Istorija mums dažniausiai yra vadovėlių išmintis - kad ir pagarbiai tikėtina, bet esanti ar vykusi kažkur toli, ne čia.

Bet kartais nutinka, kad istorija kvėpuoja tiesiai tau į pakaušį, tarsi šnopuotų šuoliuojantis jos žirgas - grėsmingai pučiant vėjui iš Rytų, kaip tada, 1989-ųjų rugpjūtį, kai stovėjome atsukę nugarą - tą ištvermingiausią lietuviško kūno dalį - Rytams ir įsmeigę žvilgsnius į mįslingus, nepasiekiamus, kaip tada atrodė, Vakarus, Vokės šalį, į žėruojančius saulėlydžio gaisus, į slėpininguosius Unterganges das Abendlandes...

Taip, iš Rytų tuomet plaukė padrikos, tamsios debesų armados, o iš neaprėpiamų jų tolių kažkas tarsi neaiškiai grumeno ar grūmojo. Tačiau per susikibusias rankas sruvo žmogiškosios energijos srovė - šitai šildė ir drąsino. Nejaugi neatlaikysime? Štai šita mergaitė, kurios gležna ranka tavo delne, toliau pusamžis vyras, moteris su jau paaugusiais vaikais - nejau neatlaikys? Kuris iš jų palūš, pavargs? Išduos?

Ir vis tiek jausmas, kad štai dalyvauji, esi viename mįslingiausių virsmų - minios, žmonių, liaudies virsme į tautą - tas jausmas buvo ir liks viena iš tavo gyvenimo egzistencinių viršūnių. Jo unikalumas - kad šitai išgyventa bendrai, sykiu, kas labai labai retai nutinka lietuvio sielai, linkusiai į uždarumą, meditaciją užsiglaudus už bažnyčios pilioriaus.

Per tuos praėjusius metus viskas ir vyko taip, kaip išgrumėjo debesys - buvo ir Sausio 13-oji, ir nuovargis, ir išdavystės. Bet štai užmerk akis - argi nešviečia tau ano saulėlydžio gaisai, ar nežėruoja? Ir kai atmerksi - paduok, bent mintyse, šalia stovinčiam ranką ir palinkėk jam, kaip Mišių pabaigoj - ramybės, ramybės viens kitam, kuri ir yra ne kas kita, kaip anoji vienybė iš paskutiniosios mūsų himno strofos.

Taigi - už tai ir visa kita, kas būta ir išbūta, ačiū Tau ir tik Tau, pakelės rūpintojėli, kuris žvelgei iš aukštai, bet kartu ir lygiai į mus, tokius silpnus ir nuolat triskart išsižadančius - nuo pakelės koplytstulpio, kažkur pakelėje tarp Šilų ir Kauno...

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"