Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Balsavimas be realaus pasirinkimo

 
2017 11 21 6:00

Savaitgalį baigėsi piliečių balsavimas dėl projektų, kurie galėtų būti įgyvendinti tvarkant reprezentacinę sostinės Lukiškių aikštę. Nugalėtojas netrukus turėtų paaiškėti. Tačiau lieka neatsakytas klausimas: ar tai, kas įvyko, buvo demokratijos išraiška, ar jos parodija?

Teisinėje ir demokratinėje valstybėje svarbus ne tik valdžios, bet ir piliečių balsas. Valdžia priima sprendimus, bet ji turi sudaryti visas sąlygas, kad piliečiai galėtų aktyviai dalyvauti šiame procese, teikti pasiūlymus.

Valdžia privalo išnaudoti visas galimas priemones, kad išgirstų savo šalies piliečių balsą. Apklausos yra viena tokių mažiausiai kainuojančių priemonių. Jei jų metu norima sužinoti piliečių palankumą vienai ar kitai siūlomai idėjai, pasirinkimo procese turėtų būti ir realios alternatyvos. Kitaip minėtas procesas tampa tik demokratijos parodija. Jei net skrupulingai laikantis visų balsavimo procedūrų rinkimų metu piliečiams būtų pasiūlyta balsuoti tik už vienos partijos kandidatus, demokratijos čia nebūtų.

Siekiant demokratinių rinkimų teisinėse valstybėse suformuojama ir rinkimų komisija, į ją įtraukiami įvairių partijų kandidatai arba visuomenės atstovai, kurie turėtų atspindėti įvairius požiūrius. Jeigu minėta rinkimų komisija būtų suformuota iš vienos ideologijos partijų narių ar visuomenės atstovų, pripažįstančių tos pačios ideologijos nuostatas, vargu ar tokios komisijos suformavimą laikytume labai demokratišku. Kiekvienas narys, matyt, gintų savo projektą, tačiau bet kuriuo atveju rinkėjams būtų pasiūlyta balsuoti už tos pačios ideologijos produktus. Kad ir kokios demokratinės būtų rinkimų procedūros, be realios alternatyvos jos praranda prasmę.

Visuomeniniame gyvenime ne viskas taip, kaip politikoje, bet panašumų esama. O kultūroje ir mene, kaip teigiama, ideologijos nėra. Ar tai tiesa, galėtų atsakyti tik šios srities atstovai, tačiau visi, matyt, pripažins, kad egzistuoja skirtingos meno kryptys. Didelė takoskyra tarp modernistinio ir klasikinio požiūrio, ypač kai kalbama apie reprezentacinių miesto aikščių, juolab valstybės sostinėje, sutvarkymą, mūsų valstybės kūrėjų, kitų įžymių žmonių, valstybės simbolių įprasminimą.

Kiekvienas požiūris turi teisę egzistuoti, o valdžios noras jį išsiaiškinti yra sveikintinas. Tačiau apklausa dėl reprezentacinės Lukiškių aikštės buvo kitokia. Iš modernistinio meno krypties šalininkų suformavus komisiją, kuri atrinko šios aikštės sutvarkymo projektus, vargu ar buvo galima tikėtis, kad ji pateiks piliečiams balsuoti nors vieną rimtesnį klasikinės krypties projektą, pavyzdžiui, paminklą valstybingumo simboliui Vyčiui ar monumentą partizanams, kitiems laisvės kovotojams. Modernaus meno atstovams visa tai atrodo tarsi atgyvena.

Šis požiūris susipynė su kitu, kurį aiškiausiai išreiškė vienas miesto valdžiai artimas sostinės liberalas. Anot jo, svarbiausia reprezentacinę sostinės aikštę sutvarkyti taip, kad joje būtų galima ir su šunimi pasivaikščioti. Taip gaunamas ir atitinkamas rezultatas – be Vyčio, be paminklo partizanams ir kitiems kovotojams už valstybės laisvę. Dabar Vilnius gali tapti viena iš nedaugelio šalių sostinių, kuriose yra paminklai tik keliems valstybės kūrėjams ir nėra jokių žygio už laisvę įamžinimo ženklų.

Nesunku atspėti, kad paskelbus tokio konkurso rezultatus, klasikinio požiūrio šalininkai protestuos, reikalaus nepripažinti šio balsavimo. Tačiau jei valdžia pati sutiktų (ar būtų priversta pripažinti), kad konkursą surengė pažeisdama elementarias demokratijos normas ir teikė balsuoti projektus, kurie vienas nuo kito skyrėsi nebent autorių pavardėmis, bet ne alternatyvomis.

Valdžia, pripažinusi modernistinio aikštės sutvarkymo konkurso rezultatą, galėtų suformuoti ir kitą komisiją. Šį kartą – ekspertų profesionalų, klasikinės linijos šalininkų. Dalį jų galėtų deleguoti ir patriotinės, visuomeninės organizacijos, į kurių balsą iki šiol visai nebuvo reaguojama.

Teikiant klasikinės linijos pasiūlymus būtų galima bandyti suderinti dvi erdves: Lukiškių aikštę ir Tauro kalną. Šis dabartiniuose projektuose kažkodėl buvo pamirštas. Galbūt, pavyzdžiui, ant Tauro kalno galima pastatyti paminklą Vyčiui, o Lukiškių aikštėje – monumentą kovoms dėl valstybės laisvės įamžinti. Ir ne šaltą betono luitą, lempučių kompoziciją, o tokį, kuris žadintų meilės savo šaliai jausmą.

Idėjų gali būti labai įvairių, bet visuomenei turėtų būti leista pasirinkti iš dviejų geriausių alternatyvų. Viena jų atspindėtų moderniąją, o kita – klasikinę kryptį. Kol kas to tikrai nėra, o visa, kas įvyko, deja, panašu tik į demokratijos parodiją.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"