Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Auka – pilietinė visuomenė

 
2018 03 01 6:00

Praėjusią savaitę paskelbta, kad JAV pagal Lietuvos teisėsaugos institucijų prašymą suimta Neringa Venckienė. Ši žinia netapo sensacija ir greitai nuskendo kitų naujienų sraute. Vis dėlto neabejoju, kad Lietuvos gyventojai iki šiol puikiai prisimena N. Venckienę. Tiesa, jos vardas turėtų kelti skirtingus jausmus.

Giedra Radvilavičiūtė 2012 metais rašytame esė „Bėdų turgus Europos vidury“, kuris paskelbtas ir naujausioje šiemet išleistoje knygoje, primena, kad „pedofilijos“ byla virto konfliktu tarp visuomenės ir teisėsaugos, žmogaus ir valstybės. Toks alternatyvų išskleidimas buvo nuolat girdimas, kai įvykiai dar rutuliojosi, tačiau jis žadina prieštaringas mintis, ypač dabar, kai daugelis dalykų, kėlusių prieš ketverius metus nesibaigiančius klausimus ir spėliones, iš esmės yra aiškūs. Vieni teismo procesai dar vyksta, kiti jau baigti, ir per juos pateikta daug patikrintų faktų. Bet – ironija: kai istorija buvo apaugusi gandais, spėliojimais, insinuacijomis, visi ja domėjosi ir ginčijosi dėl jos iki užkimimo, o pradėjusi aiškėti tiesa, regis, niekam neįdomi.

Fundamentali Lietuvos problema – jautriausi, aktyviausi, patriotiškiausi žmonės neranda sau tinkamos išraiškos, konstruktyvaus veikimo būdo.

Tokia padėtis patogi daugeliui žmonių, tarp kurių yra nemažai žinomų veikėjų, politikų, menininkų, intelektualų. Be abejo, neblogai, kad daugelis jų (tikiuosi, jausdami nepatogumą ir gėdą) kiek atsitraukė nuo viešų diskusijų. Kita vertus, ar toks slapstymasis yra sąžiningas? Ar jis atitinka moralinį patosą, bekompromisės kovos už tiesą ir teisingumą šūkius, kuriuos dar taip neseniai kėlė tie patys žmonės?

Nes žaizda visuomenėje liko. Kunkuliavusi didžiulė energija buvo išblaškyta, daugelį žmonių užliejo pilka abejingumo, nusivylimo spalva. Pilietinės visuomenės, iš apačios kylančių iniciatyvų, valdžios ir visuomenės dialogo idėja liko ilgam sukompromituota.

Kas primiršo, galima priminti: istorija visos Lietuvos dėmesio centre atsidūrė 2009 metų spalį po mirtinų Drąsiaus Kedžio šūvių, o atslūgo 2013-ųjų balandį, kai Seimo narė N. Venckienė paspruko į užsienį. Ketverius metus Lietuvą audrino ir blaškė bylos verpetai.

Gal tai liudija seną tiesą, kad kur kas lengviau sutelkti žmones griauti nei kurti? Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad panašių išmėginimų, susijusių su jaudinančiomis, kontroversiškomis, neišsprendžiamomis istorijomis, teko patirti beveik visoms demokratinėms valstybėms. Tik vienur dėl jų padarytos tinkamos išvados, kitur – ne.

Tam tikru požiūriu tai buvo antras panašaus pobūdžio išmėginimas Lietuvai. 2004 metais kilęs prezidento Rolando Pakso skandalas turėjo kai kurių bendrų bruožų – paslapčių, lygiai kaip „violetinėje istorijoje“, taip pat stiprų emocinį užtaisą. Jis padalijo Lietuvą į dvi nesutaikomas stovyklas. Aidėjo panašūs šūkiai. Visuomenės atstovai – ar apsiskelbusieji tokiais – kilo į kovą su vadinamuoju elitu, su valstybės struktūromis. Tiesa, dauguma intelektualų tuo metu nepalaikė prezidento, kritikavo jo įtartinais būdais vykdomas manipuliacijas visuomenės nuomone, autoritarizmo simbolių demonstravimą. Kita vertus, dramatiška buvo tai, kad daugelis itin patriotiškai nusiteikusių žmonių, net buvusių politinių kalinių ir tremtinių rėmė R. Paksą, nors skandalas turėjo akivaizdžių sąsajų su Maskva.

Dėl R. Pakso istorijos atsirado neformalus valstybininkų „štabas“. Klostėsi nuomonė, kad Lietuvoje turi būti tam tikras strateginio valdymo branduolys, nepriklausomas nuo politinės valdžios pasikeitimų, nes rinkimuose dalyvaujančių žmonių sprendimai yra neprognozuojami ir gali įstumti valstybę į didelės rizikos zoną. Šį „štabą“ neseniai išleistoje knygoje netiesiogiai priminė Antanas Valionis. Žinoma, pilietinei visuomenei toje valdymo schemoje vietos neliko.

Jeigu sutiktume su G. Radvilavičiūtės knygoje daroma prielaida, kad tai buvęs konfliktas tarp visuomenės ir teisėsaugos, žmogaus ir valstybės, prie kokios išvados galėtume prieiti? Teisėsauga ir valstybė pasirodė esančios teisios, o aktyvūs, negerovėms jautrūs ir impulsui pasidavę piliečiai klydo. Tai fundamentali Lietuvos problema – jautriausi, aktyviausi, patriotiškiausi žmonės neranda sau tinkamos išraiškos, konstruktyvaus veikimo būdo. Kodėl taip yra? Minioje pernelyg daug iracionalumo, emocijų, visiškai netinkančių šiuolaikiniam pasauliui.

Gal reikėtų daugiau proto, išminties? G. Radvilavičiūtė savo esė paaiškina, kodėl mano, kad D. Kedžio kaltinimai buvo pagrįsti. Esą toks garbingas žmogus kaip N. Venckienė, teisėja, nieku gyvu nebūtų patikėjusi iš piršto laužtais dalykais. Deja, rašytojai laureatei derėtų priminti, kad pasaulio istorijoje gausu dar ne tokių absurdiškų atvejų. Toks net pačios rašytojos poelgis – įdėti į naują knygą kaip itin vertingą esė seną ir akivaizdžiai paneigtą interpretaciją. Etiniai dalykai, moralinė atsakomybė? Juk nušauti nekalti žmonės, žiauriausiu būdu užpjudytas niekuo dėtas Andrius Ūsas... Juo labiau keista, kad rašytoja garsėja kaip įžvalgi visuomenės ydų ir stereotipų kritikė. Bet turbūt ne veltui Sigmundas Freudas teigė, jog žmogus jokiu būdu negali atlikti psichoanalizės sau.

O dabar – epilogas. Visų šių istorijų auka tapo pilietinė visuomenė. „Valstiečių“ pergalė rinkimuose liudijo žmonių kerštą elitui, tik šį kartą kerštauta pačiu tinkamiausiu būdu – per rinkimus. „Valstiečių“ puolimas prieš visuomeninį transliuotoją – logiškas ir nuoseklus, nes ši žiniasklaidos priemonė neoficialiai buvo laikoma valstybininkų bastionu. Valstybininkai visiškai prarado įtaką, bet, paradoksas, jų vietą užėmę „valstiečiai“, atrodo, ne mažiau atitolę nuo žmonių nei buvusios valdžios.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEKarjera
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOS
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"