Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Atverkime sienas migrantams vardan Lietuvos

 
2018 03 05 9:37

Ateities spėjimas – dalykas nedėkingas. Tačiau egzistuoja visuotinai pripažinti analizės būdai, kurie leidžia šiek tiek praskleisti paslapties šydą ir bandyti nuspėti, kas gi mūsų laukia. Jie yra grindžiami supratimu, jog tam tikri veiksmai ar įvykiai turi tam tikras aiškias pasekmes.

Tarp nerimą keliančių prognozių yra tai, jog, atsižvelgiant į emigracijos procesą ir dabartinius demografinius rodiklius, gyventojų skaičius Lietuvoje ir toliau drastiškai mažės, kas kels mums daugiau ir daugiau naujų problemų. Žinoma, jeigu mes norime išvengti tų problemų – sprendimus reikia ieškoti dabar ir kuo greičiau juos įgyvendinti. Verkšlenimai apie emigracijos poveikį čia nepadės.

Gal skambės labai keistai, tačiau emigraciją galima pavadinti vienu esmingiausiu Lietuvos pasiekimu.

Teigiama, jog nebūna situacijos be išeities. Net Lietuvos patirtis tai rodo. Savo laiku teisingi socialiniai sprendimai leido padidinti gimstamumo rodiklius. Tačiau efektas buvo tik trumpalaikis. 2008 metų globali ekonominė krizė privertė pakeisti minėtus socialinius sprendimus į mažiau palankius jauniems tėvams, iškarto po to išgaravo ir pasiektas efektas.

Tačiau jeigu net dabar vėl pavyktų pasiekti pagerėjimą demografijos sferoje, paskatinus didesnį gimstamumą, išlieka klausimas, ar to tikrai užtektų situacijai suvaldyti?

Idėjos apie tai, kad reikia stabdyti emigraciją ir grąžinti atgal bent dalį išvažiavusiųjų skamba jau ne pirmus metus, tačiau tinkamo sprendimo šiam tikslui įgyvendinti nerandama. Galbūt jo ir nebeįmanoma rasti.

Gal skambės labai keistai, tačiau emigraciją galima pavadinti vienu esmingiausiu Lietuvos pasiekimu. Mūsų šalis yra laisvojo pasaulio dalis, o laisvoje visuomenėje žmonės patys priima sprendimus, kur jiems geriau gyventi ir dirbti. Jie turi pasirinkimo laisvę. Tad ir ekonominė emigracija yra laisvojo pasirinkimo išdava, niekas neturi teisės smerkti žmonių dėl sprendimo palikti Lietuvą ir ieškoti laimės svetur.

Egzistuoja ir viltis, kad emigrantai kada nors grįš. Žinoma, būtų labai smagu, jeigu taip ir nutiktų, tačiau kalbėti apie tai tolygu optimistiškai spėlioti ateitį. Iš tikrųjų, man asmeniškai sunku prisiminti bent vieną valdžios sprendimą, kuris paskatintų išvažiavusiųjų sugrįžimą. Netgi jeigu aš neteisus ir tokių sprendimų būta – statistika rodo, jog jie neveikia.

Sunerimti tikrai yra dėl ko. Pavyzdžiui, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO), narystės kurioje siekia Lietuva, ekspertų tyrimas parodė, jog prognozuojama, kad nuo 2015 iki 2030 metų darbingo amžiaus žmonių mūsų šalyje sumažės trečdaliu. Labai prastas signalas Lietuvos ekonomikai ir, bendrai, Lietuvos ateičiai.

Taip pat akivaizdu, jog jeigu sprendimai tiek demografinėje srityje, tiek „emigrantų sugrąžinimo“ sferoje neveikia – galbūt reikėtų pagalvoti apie kitus sprendimus. Vienas tokių galimų sprendimų – migracijos iš kitų kraštų į Lietuvą skatinimas. Iškarto galiu įsivaizduoti, kokia audra kiltų, jeigu ši idėja įsitvirtintų politinėje darbotvarkėje, kaip ji būtų vertinama kaip „pavojus lietuvybei“ ir pan.

Tačiau prieš ką nors smerkti ir atmetinėti siūlau labai gerai pagalvoti. Pirmiausiai, migracijos į Lietuvą procesai jau prasidėjo. Jie yra silpni ir menki, tačiau turi savo potencialą. Lietuva yra patraukli Baltarusijos ir Ukrainos gyventojams. Netgi Rusijos, iš kurios ateina tiek ekonominės, tiek ideologinės migracijos bangos.

Kad panašios mintys persekioja ne tik mane rodo ir kiti dalykai. Pavyzdžiui, visai neseniai pasirodė informacija, kad vyriausybė siūlo plėsti galimybes gauti laikiną leidimą gyventi Lietuvoje užsieniečiams, baigusiems mūsų šalyje studijas. Pagal pasiūlymą, po studijų baigimo tokie užsieniečiai turėtų laiko paieškoti mūsų šalyje darbo, o vėliau, atitinkamai, galėtų pretenduoti ir į nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje.

Žinoma, įsitvirtinti mūsų šalyje kol kas nėra paprasta. Prieš porą savaičių jau rašiau apie emigrantų iš Rusijos – Julijos Bašinovos ir jos šeimos – patirtį. Iš tikrųjų, šių žmonių bėdos nesibaigė iki šiol. Visa šį istorija įgauna daugiau absurdo elementų, įskaitant ir tai, jog šios šeimos vaikai buvo laikinai išvaryti iš mokyklos (jiems buvo uždrausta lankyti pamokas), kol šeimos statusas Lietuvoje yra neaiškus. Stebėdamas šią istoriją nejaučiu nieko kito, bet vien stiprų ir deginantį svetimos gėdos jausmą; gėdos dėl Lietuvos biurokratijos, dėl to, kad mūsų valstybės institucijos vis dar nėra tokios europietiškos, kaip norėtųsi (ir čia, beje, vienas iš atsakymų, kodėl mūsų emigrantai negrįžta).

Neatsitiktinai vėl noriu paminėti šiame tekste J. Bašinovą ir jos šeimą, nes šie žmonės gali būti labai aiškiu pavyzdžiu emigrantų, kurie pasirinko savo naujais namais Lietuvą bei nuoširdžiai bando pritapti mūsų valstybėje. Čia yra kitas svarbus dalykas, kurį norisi akcentuoti grįžtant prie pagrindinės šio teksto minties: kalbėdamas apie sienų atvėrimą migrantams iš kitų kraštų aš nekalbu apie aklą priėmimą visų iš visur, ar migrantų uždarų geto formavimą Lietuvos teritorijoje. Suprantama, jog valstybei tokio sprendimo atveju reikėtų vykdyti aiškią atvykėlių integracijos politiką, organizuoti atitinkamas programas. Neturėtų būti sunkiau, nei puoselėti emigrantų sugrąžinimo planus. Kitaip sakant, kalba eitų apie apgalvotą darbo migrantų priėmimo politiką su visiškų jų integravimu į šalies visuomenę.

Tegul kiekvienas pats sau atsako į klausimą, kas geriau: Lietuva su etniškai gal kiek kitaip atrodančiais lietuviais, tačiau išsaugojusi kalbą, kultūrą, istoriją ir ekonominį potencialą, ar nykstantis, niekam neįdomus kraštas?

Ir paskutinis klausimas, į kurį reikėtų atsakyti: ar tai sukeltų pavojų lietuvybei? Viena vertus, migrantai atneštų dalį savo kultūros, galbūt net tam tikrus etninius bruožus. Tačiau klausimas, ar tai būtų katastrofa? Tapatybė nėra įtvirtinta kraujo sudėtyje. Tapatybė pirmiausiai yra kalba, kultūra, religija. Tad tegul kiekvienas pats sau atsako į klausimą, kas geriau po 30–50 metų: Lietuva su etniškai gal kiek kitaip atrodančiais lietuviais, tačiau išsaugojusi kalbą, kultūrą, istoriją ir ekonominį potencialą, ar nykstantis, niekam neįdomus kraštas Europos pakrašty? Tai ir yra esminis klausimas.

Viktoras Denisenko – politikos apžvalgininkas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto lektorius, analitinio centro „EAST-Center“ (Varšuva) ekspertas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"