Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Atsiprašyti ir atleisti

 
2017 10 31 9:26

Kiek supjudytų žmonių. Kiek nemeilės ir neapykantos išlieta ir liejasi. Kiek prasivardžiavimo, asmeninės ir tautinės neapykantos kurstymo. Kiek priklijuota etikečių. Kaip tai neigiamai atsiliepia ne tiems gražiems ir kilniems jausmams, kuriais lietuviai pastaraisiais metais pradėjo dalytis su žydais, o žydai su lietuviais. Kaip atitolina mus vienus nuo kitų, nes pasiduodame emocijoms. Ir provokacijoms.

Gyvendami po vienu dangumi ir vaikščiodami, kaip pasakytų Timothy Snyderis, kruvina tikrąja to žodžio prasme žeme. Vardan ko ir kieno vardu? Kieno vardu ir vardan ko įžeidinėjami padorūs žmonės? Ar beturime inteligentiją, kurią išnaikino sovietai ir jos nesumušti likučiai pakėlė visus į Sąjūdį?

Tie patys sovietinės inteligentijos likučiai, kurie dar atminė, kas yra inteligentas. Tie patys, kuriuos šiandien buvę komjaunuoliai ir komjaunuolės madingai maišo su žemėmis ir daro iš to verslą.

Kodėl, kažkam suklydus, reikia tik vieno – arba duoti į snukį, arba mėgautis tuo, kai kažkas duoda į snukį, o dar kažkas iš to kala pinigą ar politinį kapitalą?

Ar internetas ir anoniminiai komentarai, komercija ir komunikaciniai projektai tėra tai, kas likę iš to inteligentiškumo? Nieko nebegirdime ir nebenorime girdėti? Kur tas „atsiprašau“? Kur „atleiskite, aš suklydau“? Ir vieniems, ir kitiems? Kur padori diskusija ir padorus oponavimas? Ar mes tikrai esame tiek nužmogėję, kad nebežinome, kas yra inteligentiškumas, geras tonas, mandagus elgesys? Kodėl, kažkam suklydus, reikia tik vieno – arba duoti į snukį, arba mėgautis tuo, kai kažkas duoda į snukį, o dar kažkas iš to kala pinigą ar politinį kapitalą? Kodėl esame griaunami ne išorės, o vidinio priešo, kurį maitiname jau dešimtmečiais savo klaidomis, ir maitiname juo nedraugiškai mūsų atžvilgiu nusiteikusį rytų kaimyną? Kam tai naudinga? Kodėl, užuot, ramiai įvertinę, eskaluojame ir einame iš vieno skandalo į kitą? Ar ne todėl ir kitur nesugebame tvarkytis taip, kaip to reikalautų elementari logika – ar tai būtų Gedimino kalnas, ar tai būtų paminklas kokioje nors aikštėje. Ką jau kalbėti apie sudėtingesnius procesus? Kodėl kiekvienam blaiviam balsui tenka kibirai ir cisternos žodžių mėšlo.

Sorry seems to be the hardest word. Reikia turėti savyje jėgų ir drąsos prisipažinti klydus. Visiems, kas kas suklydo. nesvarbu, ar tą atsiprašymą priimtų ar ne. Tas mėšlo kūrybos konvejeris darosi nesustabdomas, nepaskaitomas ir nepriimtinas. kokio autoriteto mums reikia, kad išgirstume – gana.

Žmonės dorieji, politiškai neangažuotieji, jaučiantys savyje ne tik vidinę laisvę, bet ir galėjimą ją viešai išreikšti – pirmiausiai istorikai, filosofai ir kultūrosofai – ne tie aptarnaujantys ir patarnaujantys dvarui, o laisvi – ištieskite mums pagalbos ranką, parodykite, kad dar yra vilties, tarkite savo žodį, perimkite, dėl Dievo, iniciatyvą iš visų pijar-komunikatorių įvairaus plauko.

Atleiskite mus nuo jų ir nuo dvaro istorikų, ir kitų klapčiukų. Atminkime, kaip rašė mano Tėvas, mėgindamas suvokti, KODĖL buvo žudomi mano gentainiai – „nes šėtonas visada moka grynais“. Perimkite tą iniciatyvą iš tų, kurie tą formulę žino tik pabudę – šėtonas atseikės už bet kokį skandalą, už bet kokią eskalaciją, už bet kokią manipuliaciją.

Mes, nuodėmingieji, privalome sau įrodyti, kad galima kitaip. Nes taip, kai yra dabar žudo tai, ką deklaruojame, kaip labiausiai brangintiną turtą – valstybę. Nes NATO mus apsaugos nuo išorinio, bet ne vidinio priešo. O mūsų sienos – nėra tik demarkacinė linija. Mūsų sienos, tai mūsų gebėjimas gyventi kartu ir vienas kitą gerbti. Bent jau gerbti. Nes meilės artimam dovaną baigiame palaidoti provokatyvių like'ų ir komentarų, neapykantą adoruojančių follower'ių ir kitų netikrų auksinų skambesio. Nes mūsų sienos, tai mūsų drąsa nebijoti nieko. Nei žalių žmogeliukų, nei mūsų istorijos. Ji buvo tokia.

Mūsų visų giminės buvo didvyriai. Mūsų visų protėviai buvo žydšaudžiai ir žydų gelbėtojai, NKVD majorai ir komunistų partijos ideologai, LAF baltaraiščiai ir Laikinosios Vyriausybės pritilę ministeriai dūmą dūmoję, nesugebėję išstenėti net kokio nors atsargaus – „gal JŲ nežudykite“, sąjūdžio nežinomi ir pamiršti jaunuoliai, tapę užmirštais ir nelabai laimingais pensininkais, valstybių vadovai ir antisemitinių organizacijų nariai, uolūs komjaunuoliai, drąsūs partizanai ir išdavikai, dar tuzinas kitas disidentų – ką darysi. Mes iš ten. Visi. Taip buvo.

Ir man dėl to gėda, kad vienas mano giminės žmonių narių buvo MGB-istas. Nes toks jis buvo. Man jo gėda, bet man ne gėda ir aš didžiuojuosi mano kitu giminaičiu, kuris buvo akmentašys, jis klojo grindinį Kėdainiuose prieš tris šimtus metų. Istorija – ne lėlytė barbi – jos nesušukuosi ir neaprengsi pagal savo norus. Ir negali suvokti, kai kažkam ne gėda kokio nors rudo arba raudono kolaboranto. Kai rudą reikia gerbti kiek daugiau nei rodyti neapykantą raudonam.

Nustokime vartoję pusiau-tiesą, nes pusiau-tiesa yra blogesnė nei įžūlus melas, nes pastarasis akivaizdus, jis nemeilikauja, nepataikauja nesimaskuoja ir nesinaudoja mūsų emocijomis ir mūsų pasirinkimais – jis akivaizdus.

Istorija šiaušiasi, kandžiojasi ir keršija, jei glostoma ne pagal plauką, o prieš jį, nes istorija nekenčia melo. Apkabinkime savo istoriją ir nebijokime. Palikime mūsų kvailus ego ir ambicijas, piktdžiugą. Supraskime – darome klaidas, už kurias ir vėl mokės mūsų vaikai. Dešimtmečiais. Pagalvokime apie juos. Jei dar galime galvoti apie ką nors, išskyrus save. Nustokime vartoję pusiau-tiesą, nes pusiau-tiesa yra blogesnė nei įžūlus melas, nes pastarasis akivaizdus, jis nemeilikauja, nepataikauja nesimaskuoja ir nesinaudoja mūsų emocijomis ir mūsų pasirinkimais – jis akivaizdus.

Jei dar mokame ir atmename ir suvokiame Himno prasmę, pagalvokime apie ją, mūsų podukrą, kuri, netrukus visiškai emigruos iš mūsų vertybių žemės. Pagalvokime apie tiesą, kuri, skirtingai nuo į tamsą mus skandinančio melo, mus dar gali apšviesti.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"