Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Atiduoti Dievui kas Dievo

 

Tuomet fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip jį sugauti kalboje. Jie nusiuntė pas jį savo mokinių kartu su Erodo šalininkais paklausti: „Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesakalbis, mokai tikro Dievo kelio ir niekam nepataikauji, nes nežiūri žmonių poaukščių. Tada pasakyk, kaip manai: valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“ Suprasdamas jų klastą Jėzus tarė: „Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai? Parodykite man mokesčių pinigą!“ Jie padavė jam denarą. Jis paklausė: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?“ Jie atsakė: „Ciesoriaus.“ Tuomet Jėzus tarė: „Atiduokite tad kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui.“ Tai girdėdami jie stebėjosi ir, palikę jį, nuėjo.

Iš Evangelijos pagal Matą

Šiandien evangelistas Matas mums ir vėl parodo įprastinę sceną: fariziejų mokiniai užduoda Jėzui labai konkretų, praktišką, bet „fariziejiškai suktą“ klausimą: valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne? Klausimas apie tai, kas leidžiama daryti ir kas draudžiama? Fariziejai laukia trumpo ir aiškaus atsakymo. Tačiau jo neišgirsta. Kaip geras žydas Jėzus į klausimą atsako klausimu: kieno čia paveikslas ir įrašas? Jėzus nesileidžia į šį „leidžiama-draudžiama“ klausimų ir greitų atsakymų konkursą, jis perkelia problemą į kitą lygį. Atsakyti tokiu pat lygiu reikštų tik laikinai ir nenaudingai nustumti į šalį problemą, bet iš esmės jos taip ir neišspręsti.

Kur yra problema? Fariziejai nori įsprausti Jėzų, o kartu ir tikintį žmogų tarp „leidžiama-draudžiama“ sienų. Turint tokį „legalistinį“ santykį su Dievu, vienintelis tikinčiojo rūpestis būtų ne ieškoti asmeninio santykio su Dievu, bet įsprausti savo gyvenimą į „galima-draudžiama“ ribas, stengtis jų neperžengti ir tuo tenkintis. Iš tiesų toks gyvenimas neveda į pasitikėjimą Dievu ir jo apvaizda, bet yra statomas ant pamato tam tikrų taisyklių, žmogiškų konvencijų, kurias galiausiai žmogus pats ir nusistato. Kai tikinčiojo gyvenime Dievo vietą užima taisyklė, įstatymas, tai jį veda į stabmeldystę.

Vis dėlto Jėzaus atsakymas truputį glumina. Apžiūrėjęs denarą Jėzus taria: „Atiduokite tad kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui.“ Atiduoti ciesoriui tai, kas jam priklauso, puiku, bet kuo čia dėtas Dievas. Juk fariziejai nieko neklausė apie Dievą. Ką Jėzus jiems, o kartu ir mums nori tuo pasakyti? Pažvelkime įdėmiau į Jėzaus atsakymą.

Liepdamas atiduoti ciesoriui tai, kas ciesoriaus, Jėzus konkrečiai kalba apie monetą, ant kurios imperatorius paliko savo atvaizdą ir įrašą. Atsakymas paprastas ir aiškus: nors ciesorius nepalankiai nusiteikęs prieš žydų tautą, pinigai, kuriais naudojasi ir žydai, priklauso jam. Juk ir fariziejai, rodantys monetą Jėzui, patys nešiojasi romėniškus pinigus ir mielai jais naudojasi. Taigi mokesčių ciesoriui mokėjimas ar naudojimasis jo pinigais visiškai neteršia jų sąžinių.

Žmogus iš prigimties priklauso Dievui, jis yra Viešpaties „ikona“ ir įkūnija tą neregimą Veidą, dieviškumo ženklą.

Svarbu pabrėžti ir tai, kad Jėzus ragina ne „mokėti“, kaip klausdami sako pašnekovai, o „grąžinti“. Vadinasi, kažkas buvo duota, ir tai reikia grąžinti savininkui. Jėzus visiškai nekalba apie mokesčius ar panašius dalykus. Jis tik kviečia atskirti tai, kas duota ciesoriaus, ir tai, kas duota Dievo. Kitaip tariant, ragindamas grąžinti Jėzus kviečia pašnekovus rinktis, kokiu keliu eiti: ar tiesos, tai yra Dievo, ar veidmainystės ir apgaulės. Taip, pinigus reikia grąžinti tam, kam jie priklauso, – ciesoriui, nes atvaizdas, įspaustas ant monetos, yra jo. Bet ką turime atiduoti Dievui?

Ant romėnų monetos buvo įspaustas ciesoriaus atvaizdas, graikiškai eikon, tai yra „ikona, atvaizdas, paveikslas“. O kur randame Dievo atvaizdą ir įrašą?

Patį tikriausią Dievo atvaizdą randame Jėzuje, kuris yra Dievo Sūnus, Dievas iš Dievo, Šviesa iš Šviesos. Jis yra Dievo Tėvo dovana žmonėms. Kaip mums primena evangelistas Jonas, Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį Sūnų (Jn 3, 16). Apaštalas Paulius vienas pirmųjų ims kalbėti apie Jėzų: Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas (Kol 1, 15) ir atšvaitas (1 Kor 11, 7). Taigi pirmiausia pats Jėzus yra tikrasis Dievo atvaizdas. Jame kūniškai gyvena dieviškoji pilnatvė. Jėzus pats tai pasakys Jono evangelijoje: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ (Jn 14, 9) Jėzuje Dievas tapo apčiuopiamas ir regimas. Taigi Jėzus, Dievo atvaizdas, pirmasis turi sugrįžti pas Dievą, nes priklauso Dievui ir turi savo buveinę pas Dievą.

Tačiau Jėzaus atsakyme glūdi dar viena paslėpta nuoroda. Žodis „paveikslas“ Jėzaus klausytojams, taip pat mums primena vieną gerai žinomą biblinį tekstą iš Pradžios knygos: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį.“ (Pr 1, 27)

Kiekvieno žmogaus veide – net jeigu jis išblukęs, sudūlėjęs ar sudarkytas – yra įspaustas Dievo paveikslas. Žmogus iš prigimties priklauso Dievui, jis yra Viešpaties „ikona“ ir įkūnija tą neregimą Veidą, dieviškumo ženklą. Vien žmogus visatoje, ši dieviškoji moneta, turi garbę nešioti Dievo atvaizdą ir įrašą savo kūne. Todėl Dievui, ir tik Jam, kiekvienas mūsų yra skolingas savo egzistenciją. Todėl žmogus turi prigimtinę teisę save ir Dievo paveikslą sugrąžinti Dievui.

Atiduoti ciesoriui tai, kas ciesoriaus, o Dievui – kas Dievo, reiškia, kad žmogus liekas laisvas, nes neša savyje dievišką kibirkštį, gyvojo Dievo atvaizdą. Jis pašauktas dalyvauti dieviškajame gyvenime. Todėl Jėzus ir kviečia kiekvieną mūsų visa savo esybe atsiduoti Dievui. Tai reiškia – atiduoti Dievui kas jam priklauso, t. y. save, visą savo gyvenimą.

Kazimieras Milaševičius OSB yra kunigas, Palendrių Šv. Benedikto vienuolyno prioras

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"