Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Atėjusysis iš dangaus grįžta į jį

 
2018 05 13 6:17

Prieš žengdamas į dangų, Kristus siuntė savo mokinius skelbti Evangeliją visiems žmonėms, nes tik ją pažindami ir jos laikydamiesi, gyvenimo pabaigoje galėsime su tikėjimu tarti: „Dėl Jėzaus gyvenau, Jam savo paskutinį atodūsį skiriu, su Juo prisikelsiu iš numirusių ir įžengiu Ten, iš kur niekas nenori grįžti atgal“.

Mes atėjome į šį pasaulį nesuvokdami, kas su mumis įvyko. Buvome pernelyg maži, kad suprastume, dėl ko gimėme ir nebuvome pajėgūs dėkoti Dievui už sukūrimą ir atpirkimą. Nors iš nebūties į pasaulį atėjome ne savo noru, tačiau po šio gyvenimo mums numatytas amžinąsias buveines pasieksime, kai leisime Dievui veikti mūsų kasdienybėje ir laikysimės Jo tiesų formuojamos savo sąžinės balso.

Jėzus žengė į dangų, ir mums yra skirtas šis tikslas. Jei dar nenorime (dėl stiprių šio pasaulio įtakų) nors kartais susimąstyti apie tai, kas mūsų lauks anapusybėje, tada ne visiškai atvira širdimi mylime Dievą, gyvenimą, save ir aplinkinius. Kai mūsų mintis ir širdis vis dažniau pripildo įvairūs rūpesčiai, susiję su materialiomis vertybėmis, jos nepastebimai apvagia mūsų sielas, nes, užuot bent trumpą laiko atkarpą skyrę bendrystei su Viešpačiu, pernelyg susikoncentruojame į tai, ką matome, girdime, liečiame... Mūsų juslės šoka džiaugsmo šokį, bet mūsų dvasia džiūsta, nes į ją nebeįteka gyvasis vanduo; sielos skonėjimosi antgamtiniais dalykais „receptoriai“ atbunka, nes pasirenkame tai, kas menkina mūsų orumą, kas yra mūsų nevertas, kas mažina Dievo pažinimo alkį, kas stabdo Jo garbinimą ir užima Jo vietą.

Tik Jėzus mums suteikia šio gyvenimo prasmę, savo pavyzdžiu ir mokymu rodydamas kelią ne į kapines, o į dangų. Negalime nesirūpinti mūsų namiškių kapų priežiūra, bet jie – ne mūsų tikrieji namai, o mūsų maldingo nusiteikimo bei pakilimo Dievop aikštelė, ant kurios stovėdami geriausiai suvokiame, kad nors po mirties mūsų kūnai atsidurs po žeme, bet sieloms skirto šauksmo ruoštis grįžti Namo niekas nenumaldys... Kaip Jėzaus kūno neradimas buvo vienas iš Jo prisikėlimo iš numirusių įrodymų, taip kapuose nykstantys kūnai yra nuoroda į žmogaus nemirtingumą, ant kurio nematerialios substancijos niekas negali užberti biraus smėlio smiltelių...

Užnertume savo tikrosios laimės sampratai kilpą, jei tikėtume, jog po žemių sluoksniu dūla mūsų artimųjų kauleliai, bet ignoruotume tikėjimą į Viešpaties prisikėlimo iš numirusiųjų tikrovę. Tai būtų pernelyg žmogiškas tikėjimas, paremtas mūsų atmintyje įsitvirtinusio namiškio palaikų palaidojimo vaizdiniu. Žmogus numirė, ir jis dabar „gyvena“ tik jį pažinojusiųjų prisiminimuose. Jei po mirties asmens būties savastis negrįžtamai sunyksta, tuomet likimas mums iškrėtė kažkokį negražų pokštą... Gal pasaulio valdyme Dievas nebedalyvauja, ir tuo naudojasi pasaulio kunigaikštis, turintis galią žmonių širdis užvaldyti klastinga laikinųjų dalykų trauka ir statantis tokią sieną, pro kurią neprasiskverbia joks transcendentinės vilties spindulys, žadinantis visus pakilti iš bet kokio dvasinio drungnumo į naują gyvenimo laisvėje lygį?

Ačiū Aukščiausiajam, kad bet koks piktojo veikimas yra visiškai kontroliuojamas, ir jis negali atlikti tų judesių, kurie prieštarautų Dievo valiai, nes „šio pasaulio kunigaikštis jau pasmerktas“ (Jn 16, 11), ir jo nesiliaujančios pastangos mus apkvailinti bei suvedžioti tepatiria fiasko.

2017 metų spalio 13 dieną popiežius Pranciškus aukotų šv. Mišių homilijoje sakė: „Siūlydamos savo idėjas, teigdamos, kad padeda žmogui geriau gyventi, piktosios dvasios įeina į širdį ir lėtai, be triukšmo pradeda keisti žmogų iš vidaus. Tai ne tas pats kas stiprus velnio apsėdimas. Tai kitoks velnio veikimas, kurį galima vadinti „saloniniu“ apsėdimu. Taip velnias lėtai bando paveikti mūsų gyvenimą, pakeisti kriterijus, kuriais vadovaujamės, pastūmėti į supasaulėjimą. Jis veikia pasislėpęs ir mes dažnai jo nė nepastebime. Žmogus tampa blogu žmogumi, supasaulėjusiu. Velnias to ir tesiekia – mūsų supasaulėjimo (...).

Žiūrėkime į kryžių, atsiminkime mūsų išganymo kainą. Atlikime sąžinės apskaitą, pasižiūrėkime kas dedasi mumyse. O tuomet, sukaupę valios jėgas, ryžkimės keistis. Darykime gerus darbus. Jautiesi gerai ir patogiai? – sakė popiežius, – tai atsisakyk savo patogumo, padaryk ką nors, kam reikia pastangų. Aplankyk ligonį, padaryk kitą gerą darbą. Šitaip nutrauksi tylią sąjungą su piktąja dvasia, su tomis septyniomis dvasiomis, kurios nori tavyje gyventi, nori tave paversti supasaulėjusiu žmogumi“.

Jei mums kartais iš pažiūros atrodo, kad šėtonui suteikta per didelė laisvė veikti, su malda gilindamiesi į Šventąjį Raštą suprantame, kad turime būti išbandyti, kad pasirodytų, ko esame verti sekdami Kristumi. Kaip „auksas išbandomas ugnyje“ (Sir 2, 5), taip mes, ištverdami ir nugalėdami įvairias pagundas, išsivadavę net iš mažų prieraišumų, įgyjame didesnį protavimo skaidrumą, minčių įžvalgumą, širdies ramybę dėl būsimų įvykių, džiaugsmą duotu gyvenimu, kūrybingą atkaklumą darbe, dėmesingą bei malonų bendravimą su kitais, ypač su kenčiančiaisiais, ieškančiais patarimo, suraminimo, prarastos gyvenimo prasmės susigrąžinimo...

Valandų liturgijos Šeštinių himnas skelbia: „Tu, Kristau, džiaugsme amžinas, Tu, atlygis nenykstantis, valdai pasaulio sąrangą, virš jo džiaugsmų iškildamas. Tad nuolankiai maldaujame: naikinki mūsų nuodėmes, dangaus malonės gijomis aukštybėn širdis keldamas“. Taigi žemėje prasidėjęs mūsų su Kristumi žengimas aukštybėn nesibaigs amžinybėje. Dangus neaprėpiamas, neišmatuojamas, žodžiais nenusakomas jo grožis dar neregėtas... Tad raitokimės rankoves, darbuokimės Jo šlovei, kitų ir savo išganymui. Verta.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"