Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Aš ir esu valstybė

 
2018 02 17 6:00

Vėliavos siuvamos net naktimis. Parduotuvėse vėliavų nėra. Tokios antraštės spaudoje prieš ypatingą valstybės jubiliejų kelia net šiokį tokį pasitenkinimą. Ne vis tiek. Daug kam ne vis tiek. Net tie, kurie nesusilaikys bent socialiniame tinkle nepaburbėję, kad viskas čia blogai, valdžia bloga, orai blogi, veikiausiai vėliavos irgi nebus pamiršę. Kažkam gal tai nereikšminga, gal dar tiesiog vienas laisvadienis, o kažkas gal kaip tik šią dieną su lagaminais bus palikęs Lietuvą. Visko dar bus. Ir politikų banalių kalbų, ir pareiškimų, kad ne taip švenčiame, kad vėl renginiai neįdomūs.

Tik ne tai svarbiausia. Ne politikų kalbos svarbios. Ne renginių gausa ir vertinimai, ar organizatoriai gerai palinksmino ir ar pakankamai iš to šventimo nuotraukų įkėlėme į Facebook socialinį tinklą. Šventė ir net visi jubiliejiniai metai apskritai praeis labai greitai. Ir tas vėliavas greitai paslėpsime spintose. Tik klausimas, ar susimąstysime, ką švenčiame. Kada, jei ne dabar, apie tai pamąstyti.

Deja, tenka pripažinti, kad šiandien ne tik žmonių tarpusavio santykiai suaižėję. Santykis tarp piliečio ir valstybės irgi tapo tarsi biurokratinis. Man reikia to, man reikia ano. Ne, šitaip negalima, galima tik taip. Net politikai kartais save, regis, suvokia ne kaip kuriančius Lietuvą, bet kaip dalijančius lyg išmaldą nežinia kieno jiems duotus pinigus. Mes ir patys neretai save suvokiame tarsi bėdžius, kurie vis su ištiesta ranka į valdžią žiūri ir tuo pat metu jos nekenčia.

Pačios piliečio sąvokos turinys, regis, irgi dažnam išsitrynė. Pilietybė dokumentuose įrašyta. Bet kokios yra piliečio teisės ir pareigos, retas susimąsto. Mokyklose pilietinis ugdymas dažniausiai tėra kažkokia karikatūra. Sakysite, moksleiviams neįdomu. Tai – lengviausias pasiteisinimas. Manote, kad su moksleiviais apie valstybę ar net progresinius mokesčius, švietimo politiką negalima pakalbėti? Ne tik galima, bet ir reikia. Ir jie kalba.

Dar ir kaip kalba. Įpratus diskutuoti, kalbėtis, gal nereikėtų rengti akcijų jaunimui į rinkimus atvesti. Bet ne tik jaunimas apie tai retai susimąsto. Vargu ar kada rimčiau apie piliečio esmę susimąstė mokytojas, kuris vaikams siūlo kuo greičiau emigruoti, ar valdininkas, kuriam kiekvienas interesantas yra priešas, arba verslininkas, kuriam mokėti mokesčius valstybei yra didžiausias siaubas.

Išklypusį santykį rodo ir mūsų kalba. Kiek mažai joje liko „mes“. Ir kaip dažnai tenka girdėti: „šita valstybė“, „šitoje Lietuvoje“. Lyg ji ne mano, ne mūsų ir mes joje tarsi nuomininkai, kurie už nieką neatsako, o sutrūkęs vamzdis yra šeimininko problema. Tik kas tas šeimininkas? O šeimininko nėra. Net politikai ir tie Seime tarsi apsigyvena pasirašydami ketverių metų nuomos sutartį. Panaudoja, ką ten randa, ir išeina savais keliais.

Bet suverenas ir yra tauta. Mes esame šios šalies šeimininkai ir kūrėjai. Valstybei kurti nereikia turėti genialių idėjų. Viskas prasideda nuo suvokimo, jog valstybė ne kažkieno. Valstybė yra mano. O aš esu valstybė.

Nereikės ieškoti idėjų Lietuvai, kai ateis suvokimas, kad nemokėdamas mokesčių ne „tą valstybę“ ir jos veltėdžius politikus pamokau, o atimu iš savo paties vaikų geresnį išsilavinimą, geresnį gydymą, vadinasi, ir ateitį. Kai suprasiu, jog jei man sekasi ir galiu dalytis bei duoti, neturėčiau bėgti ieškoti mokesčių rojaus valstybių, kad dar pritaupyčiau ir atimčiau iš tų žmonių, kurie, beje, man tuos turtus ir sunešė čia, Lietuvoje.

Bet suverenas ir yra tauta. Mes esame šios šalies šeimininkai ir kūrėjai. Valstybei kurti nereikia turėti genialių idėjų.

Šiandien Lietuva ieško darbuotojų. Ir darbo pobūdis visiems be išimties yra vienodas – kurti Lietuvą. Reikalavimai net ne universitetų diplomai ar užsienio kalbos. Reikalavimai kiti – tikėti Lietuva, kritiškai mąstyti ir norėti ją padaryti geresnę savo vaikams.

Viskas prasideda nuo paprastų dalykų: nenumestos bet kur šiukšlės, užleistos vietos seneliui viešajame transporte, sumokėtų mokesčių, atėjimo į rinkimus ir sąmoningo balsavimo, pastebėtų neprižiūrimų kaimynų vaikų ir tiesiog gerai atlikto darbo, kurį dirbi, nesvarbu, ar tu kiemsargis, ar premjeras. Abejingumas ir yra didžiausias priešas kuriant Lietuvą.

Todėl kelti vėliavas turime ne tik savo languose. Jos turi būti iškeltos mūsų galvose. Kokie esame mes, tokia mūsų valstybė. Mes klystame ir klysime. Turbūt ir burbėsime, kad vis kažkas negerai. Proveržio per metus irgi nesukursime. Bet galime ir turime eiti į priekį. Niekas už mus to nepadarys. Ir ne tik nuo politikų, kuriuos, beje, patys išsirenkame, tai priklauso. Tai priklauso nuo mūsų visų.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"