Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Ar Vilnius drąsus miestas?

 
2018 07 04 6:00

Kadaise turėjome brangiai nupirktą rinkoženklį „Lietuva – drąsi šalis“. Gal Lietuva ir drąsi, nors tai dar reikėtų įrodyti, pavyzdžiui, remiantis istoriniais precedentais. Vis dėlto rinkoženklis yra tam tikras pažadas ir įsipareigojimas tiems, kuriems tas šūkis skirtas. Nuoroda į pokario partizanus tebūtų bandymas išsisukti nuo šio įsipareigojimo. Jei teigiame, jog mūsų šalis drąsi, turime tai patvirtinti. Tarkime, šokinėdami į ledinį Baltijos vandenį ar karstydamiesi „juodosiomis“ trasomis nuotykių parkuose.

Drąsą galima rodyti ir kitaip – apie tai ir pakalbėsiu. Vis dėlto norėčiau pasvarstyti ne apie šalies, bet apie miesto drąsą. Ar mūsų sostinė Vilnius gali vadintis drąsiu miestu? Juk sostinė daugeliu atvejų reprezentuoja valstybę. Ar gali būti drąsios šalies baili sostinė?

Drąsos priešingybė – plaukti pasroviui, viską daryti pagal biurokratines taisykles, linkčioti valdantiesiems.

Kai kalbame apie miesto drąsą, man pirmiausia į galvą šauna antikiniai Atėnai. Jie drąsūs ne tiek dėl Akropolio (aukštapilio) su šventyklų (Partenono, Erechtėjono, Atėnės Nikės) kompleksu, kurį V amžiuje prieš Kristų inicijavo Periklis, – miesto galvos iniciatyva labai svarbi. Atėnai buvo drąsūs visų pirma dėl to, kad juose netrukdomas vaikštinėdavo Sokratas, drįsdavęs su kiekvienu žmogumi – beteisiu vergu ar kilmingu piliečiu – filosofuoti agoroje. Beje, diskutuoti su vergu reikėjo kur kas daugiau drąsos. Sokratas suteikė pradžią graikų filosofijos aukso amžiui, kuris siejamas su Platono ir Aristotelio vardais. Kaip žinoma, filosofija – vienas iš trijų Vakarų civilizacijos šaltinių. Tiesa, Sokratas buvo pasmerktas myriop, bet tokia yra drąsos kaina.

Kokie miestai drąsūs? Galbūt Barselona su Šv. Šeimynos bažnyčia, galbūt Paryžius su Eifelio bokštu, galbūt Praha su Kreivuoju namu, gal Bilbao su Guggenheimo muziejumi, gal Valensija su naująja agora... Visi tie pastatai – išskirtiniai, jie demonstruoja architektų ir politikų drąsą laužyti tradicines nuostatas. Šis sąrašas gali būti ir kitoks. Imkime iškiliausius pasaulio architektus, plaukiančius prieš srovę, ir vardykime miestus, kuriuose yra jų sukurtų pastatų. Tarkime, Zahos Hadid palikimu didžiuojasi Londonas, Neapolis, Milanas, Marselis, Seulas, Saragosa. Deja, Vilniaus tame sąraše nėra.

Kalbant apie „drąsią Lietuvą“ pirmiausia į akis krinta Druskininkų drąsa. Grūto parkas, Vandens pramogų parkas, „Snow arena“ – visi šie projektai centrinės valdžios buvo sutikti nepatikliai ir net priešiškai. Jiems įgyvendinti reikėjo ypatingos drąsos. Pastaruoju metu drąsą demonstruoja ir Kaunas, turintis didžiausią Baltijos šalyse „Žalgirio“ areną, bet dar norintis turėti ir futbolo stadioną bei Mokslo muziejų. Svarbiausia, kad Kaunas neišsigando Vyčio skulptūros.

Manau, sostinės drąsą liudytų šis penketukas: metro, Aukštutinė pilis, Šeškinės stadionas, Guggenheimo muziejus ir žaliasis miestas su parkais bei dviračių takų tinklu. Metro – tai žvilgsnis į ateitį, kai Vilnius bus didžiausia Baltijos šalių sostinė, miesto be spūsčių matymas ir sovietinių standartų (metro – tik milijoniniam miestui) atsisakymas. Atstatyta Aukštutinė pilis ne tik primintų istoriją, ne tik suteiktų pelnytą vertikalę, bet ir išspręstų vandens kaupimosi Gedimino kalne problemas, dėl kurių slenka šlaitas. Z. Hadid suprojektuotas Guggenheimo muziejus įtrauktų Vilnių į iškiliausios architektūros miestų sąrašą ir parodytų jo atvirumą naujovėms. Šeškinės stadionas ne tik panaikintų trijų dešimtmečių urbanistinę „juodąją skylę“, bet ir leistų plėtoti populiariausią sportą bei rengti koncertus. Žaliasis miestas, turintis daugybę parkų ir dviračių takų sistemą, – tai, kuo Vilnius privalo džiaugtis, bet miesto valdžiai tam neužtenka drąsos ar noro.

Drąsu plaukti prieš srovę, kelti naujas idėjas ir rodyti iniciatyvas. Drąsos priešingybė – plaukti pasroviui, viską daryti pagal biurokratines taisykles, linkčioti valdantiesiems ir marinti idėjas įvairiose komisijose.

Kyla klausimas, ar miesto vadovas turi būti drąsus? Artėjančiuose Vilniaus mero rinkimuose šis klausimas neišvengiamai iškils.

Prof. dr. Tomas Kačerauskas yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Filosofijos ir kultūros studijų katedros vedėjas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"