Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Ar Turkija gali apsaugoti vartus į Europą?

 
2016 03 11 15:57

Šios savaitės Europos Vadovų Tarybos pirmininko Donaldo Tusko teiginys, kad pasiektas proveržis dėl migracijos krizės sprendimo, buvo šūvis pro šalį. Reikia pripažinti, kad pastarasis ES derybų raundas su Turkija buvo nevykęs.

Iš esmės sprendimo paieškoms dirigavusi Vokietijos kanclerė A. Merkel vėl neišvengė klaidų. Ankstesnių klaidų nepripažinimas mus artina prie naujų ir, deja, neleidžia įtampai atslūgti.

Vieši kanclerės pareiškimai, kad ES nesudarius susitarimo su Turkija Graikija paprasčiausiai neatlaikys, tiktai atspindi Vokietijos interesus bei poziciją. Tačiau netgi galimai sudarius pasiūlyto formato susitarimą su Turkija, pačiai Vokietijai tai reikštų naujas grėsmes dėl išaugusių migrantų srautų – ypač jei kalbėtume apie labai abejotiną bevizio režimo suteikimą Turkijai.

Būkime sąžiningi: sprendimo dėl migracijos krizės reikia ne Vokietijai. Ne tik jai. Realaus, pagrįsto ir, svarbiausia, veikiančio plano reikia Europai. Todėl Europos lyderiai neturėtų savęs apgaudinėti, kad būtų morališkai teisūs pildydami Turkijos valdžios užsakytą pageidavimų koncertą, t.y. ES primestus reikalavimus dėl papildomų 3 milijardų eurų, spartesnės narystės Europos Sąjungoje ir bevizio režimo Šengeno erdvėje suteikimo jau nuo šio birželio. Neįsivaizduoju, kad bent vienam iš šių reikalavimų bendrai pritartų ES šalių vadovai.

Praėjęs ES viršūnių susitikimas su Turkija buvo aiškus signalas – Europos šalių vadovai antrajai derybų daliai su Turkija privalo pasiruošti daug rimčiau. Laiko liko nedaug, kovo 17–18 d. Briuselyje jau ant nosies.

Taip, Turkija derėtis moka, bet negalima šiame turguje pardavinėti ES ir tarptautinėmis konvencijomis įtvirtintų žodžio ir spaudos laisvių, tautinių mažumų ir pačių pabėgėlių teisių. Primenu, kad Turkija iki šios dienos nėra ratifikavusi svarbių Ženevos konvencijos protokolų, tad apie kokią sąžiningą pabėgėlių atranką ir pasidalinimą šiandien kalbame? Ar Turkija turėtų spręsti, kas gali ir kas ne patekti į Europą? Ar tikrai Turkija turėtų kontroliuoti migracijos magistralę, pati nustatydama savo taisykles? Nepalaikau šios pozicijos.

Priminsiu, kad devynerius metus Turkija neįgyvendina Europos Komisijos įtvirtintų ES Asociacijos sutarties nuostatų. „Freedom House“ vertinimu, Turkijos žiniasklaida negali būti vertinama kaip laisva, o organizacija „Reporteriai be sienų“ skelbė, kad Turkija yra viena iš valstybių, kurioje žurnalistai patiria daugiausia grėsmių ir fizinių atakų.

Šias aplinkybes, kurios iš esmės neįmanomais verčia šiandienos Turkijos reikalavimus, tik sustiprina neseniai įvykdytas susidorojimas su Turkijos valdžią kritikavusiu ir jai oponavusiu laikraščiu „Zaman“. Gėdinga buvo beveik niekinė pagrindinių ES šalių vadovų reakcija. Mano įsitikinimu, Turkijos prezidentas R. Erdoganas kol kas tikrai nenusipelnė vietos ES „šlovės alėjoje“. Nepaisant visų išvardintų dalykų, Turkija lieka svarbi ES partnerė, su kuria reikia toliau dirbti ir ieškoti sąlyčio taškų. Bet tai turi būti sąžininga partnerystė, ne vienpusė priklausomybė.

Taigi – ko Europai reikia imtis dabar, norint susitvarkyti su migracijos krize? Pirmiausia, reikia nestatyti naujų „sienų“ Europos viduje, nes tai žlugdo pamatinę ES idėją. Mano nuomone, taip pat būtų klaida susitelkti į politinį turgų ar išimtinius susitarimus su Turkija.

Siūlyčiau įvardinti 5 būtinus žingsnius:

– Kuo spartesnis vieningos Europos prieglobsčio sistemos sukūrimas;

– Bendros Europos sienų ir pakrantės tarnybos įkūrimas bei veiksmai dar 2016 metais;

– Bendras Europos žvalgybos institucijos įkūrimas ir koordinavimas;

– Europos policijos įsteigimas „Europolo“ pagrindu;

– Europos prokuroro tarnybos įsteigimas.

Esu įsitikinęs, kad šios bendram ir realiam ES veiksmų koordinavimui būtinos institucijos turi prisidėti prie Šengeno projekto užbaigimo.

Europos sienų ir pakrantės tarnyba turėtų saugoti ne tik pietinės Europos pakrantes, bet ir, reikalui esant, Lietuvos išorinę sieną. Tai leistų mūsų gyventojams jaustis kiek tvirčiau, ypač turint omenyje tai, kad potencialiai įmanomas (nelegalių) migrantų srautų per Rusiją į Baltijos šalis scenarijus (ne tik nauji migracijos keliai per Bulgariją ar Albaniją).

Ir ką gi tuo klausimu mano Lietuvos Vyriausybė? Skandalinga, kai nesusitvarkoma šalies viduje, bet ne mažiau grėsminga, kai nesusitvarkoma derantis dėl gyvybiškai svarbių bendros Europos ateities klausimų.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"