Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Ar prasminga minėti?

 
2006 09 13 0:00

Svarstant minėtinų dienų sąraše Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos sukaktuves, paradoksaliai nuskambėjo Istorijos instituto direktoriaus Alvydo Nikžentaičio abejonė: ar verta minėti ir švęsti?

Nes esama "pergalių, kurias reikia išmokti minėti tyliai". Minėti tyliai, tarsi kokį gėdingą žingsnį, kuris atnešė naudos, bet negarbingu būdu, apie kurį geriau nekalbėti. Bet kodėl? Todėl, kad Lietuva okupavo Klaipėdą, prisijungė ją jėga. Tariamasis sukilimas buvęs organizuotas iš Kauno, vietos žmonėms beveik nedalyvaujant. Tad esame tokie pat amoralūs kaip ir kiti okupantai, nors ir linkstame visada save laikyti tik aukomis. Istorikas sutinka, kad anuo metu visi šitaip elgėsi, bet tai juk esą negali mūsų išteisinti: amoralus poelgis visomis aplinkybėmis liekąs amoralus.

Iš tikrųjų, negali paneigti, kad toks požiūris turi logikos. Tačiau kokia tai logika? Ji visiškai formali, neatsižvelgianti į realią medžiagą, apie kurią kalbama. Kas buvo 1923-iųjų Lietuva? Iš pasaulinio karo griuvėsių kylanti maža valstybėlė, iškentusi beveik pusantro šimto metų Rusijos imperijos priespaudą, pasižymėjusią išskirtiniu žiaurumu: su spaudos ir mokyklos draudimu, su bet kurių nacionalinės kultūros formų užgniaužimu, universiteto uždarymu, ekonominiais suvaržymais.

Susidarius atitinkamoms istorinėms sąlygoms ji atgimė stebėtinai greitai ir ėmėsi atkurti savo valstybingumą. Beveik ketvertą metų vyžoti savanoriai kovojo su lenkų, bolševikų, bermontininkų kariuomenėmis, gindami savo žemę. Ir štai tuo metu aplinkybės susiklostė taip, kad nedidelėmis jėgomis buvo galima atsiimti savo istorinių žemių gabalėlį su uostu, kuris valstybei buvo gyvybiškai reikalingas. Okupacija? Aneksija? Liežuvis neapsiverčia šitaip Lietuvos veiksmus pavadinti. Nes jeigu taip, Lietuvą prilyginame Hitlerio Vokietijai, kuri pagal tokią logiką turbūt teisėtai "atsiėmė" Klaipėdos kraštą, kurį buvome "okupavę". Pagal tokią logiką, matyt, atsiduriame vienoje plotmėje ir su Sovietų Sąjunga, prisijungusią mus ir mūsų kaimynes?

Mes neturime ko gėdytis dėl Klaipėdos krašto prisijungimo. Neturime bijoti savo visuomenei, jaunimui atskleisti to prijungimo istoriją su visu jos istoriniu kontekstu. O minėdami jį, turime gerai įsisąmoninti, ką minime. Juk ne savo karinę jėgą aukštiname (ji buvo tokia menkutė), o džiaugiamės savo valstybės žemių integralumu (nors tas integralumas labai jau sąlygiškas, neatgavome dalies rytinių žemių), mąstome apie savo vakarinių žemių didžiulę reikšmę mūsų kultūrai, raštijai, literatūrai. Liudvikas Rėza galėtų būti tas didysis vardas, vertas daug giliau įsišaknyti tautos sąmonėje, negu dabar yra.

Šiandien kai kurių mūsų istorikų darbuose ryškėja keista tendencija: menkinti lietuvių etninį pradą valstybėje ir kultūroje. Niekas nesako, kad reikia aklai laikytis tarpukario koncepcijų. Praeities pažinimas yra toli pažengęs į priekį. Labai daug padaryta integruojant į Lietuvos kultūrą įvairiakalbę (lotynų, lenkų, vokiečių ir kitų) raštiją, tyrinėjant reformaciją, žydų kultūrą ir dar daug kitų dalykų, įteisinant politinės tautos sampratą. Visa tai puiku ir būtina, bet tai neturi būti siejama su lietuviškojo etniškumo nuvertinimu. Tam tikra istorikų grupė šiandien laikosi akivaizdžiai keistos nuostatos: siekti originalumo ir neva modernumo, pasakant kad ir nežmoniškai, bet tik kitoniškai. Nesiskaitant nei su tiesa, nei su tautos savigarba ir teisėtais interesais. Taip atsitiko ir šį kartą. Klaipėdos krašte niekada nebuvome okupantai, esame savos istorinės žemės šeimininkai, ir kalbėjimas kitaip yra kėsinimasis į tautos ir valstybės egzistencijos šaknis.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"