Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Ar Lietuvos žmonės šiandien eitų ginti televizijos

 
2018 01 16 6:00

Nuo tragiškų 1991-ųjų sausio 13 dienos įvykių praėjo 27 metai. Kiekvienais metais į juos pažvelgiame vis kitu, nauju aspektu. Kilus diskusijoms dėl situacijos LRT televizijoje, pabandykime paklausti, ar šiandien žmonės eitų jos ginti.

1991-ųjų tragiškų sausio įvykių dienomis beginkliai žmonės Lietuvoje stojo ginti ne tik parlamento, bet ir televizijos bokšto bei tuometinio Lietuvos radijo ir televizijos pastato. Todėl visa tai įvardijama kaip taiki kova už valstybės laisvę ir laisvą žiniasklaidą. Tikrą žygdarbį pademonstravo ne tik atvykusieji ginti televizijos objektų Vilniuje, bet ir radijo bei televizijos darbuotojai, nepalikę darbo vietų, nors girdėjo, kaip pačioje televizijoje kaukši sovietų karių batai, kaip automatų buožėmis laužiamos durys į studiją, iš kur visai Lietuvai skambėjo radijo ir televizijos programų vedėjų balsai.

Kilus diskusijoms dėl situacijos LRT televizijoje, pabandykime paklausti, ar šiandien žmonės eitų jos ginti.

Suprantama, jog tokį ryžtą žmonės rodė pirmiausia dėl to, kad minėtomis 1991 metų sausio dienomis puolimą prieš Lietuvą surengė išorės jėgos bei šių statytiniai. Vargu ar jie taip pat būtų gynę ir „Januičio televiziją“. Tiems, kurie nežino, priminsiu, kad Jonas Januitis tris dešimtmečius (1957–1987) ėjo sovietinės Lietuvos Ministrų Tarybos Radijo ir televizijos komiteto pirmininko pareigas, o televiziją, kaip ir visą sovietų šalį, buvo apėmusi stagnacija. Ją lydėjo baimė, kad tik neatsirastų kritiška valdžiai ir į sovietų ideologijos rėmus „neįtaikanti“ programa.

Tam, kad televizija taptų tokia, kokią Lietuvos žmonės pakilo ginti 1991-ųjų sausio dienomis, visame krašte turėjo atsirasti Sąjūdis, pabudinęs ir televizijos žmones. Juk niekas nenorėjo dirbti institucijoje, kuri yra „grupės draugų“ (taip grupelės asmenų valdymą sovietiniais metais pavadino rašytojas Vytautas Petkevičius) įrankis.

Atgimimo pažadinta televizija tapo įdomi. Žmonės laukė apie šalies bėdas kritiškai prabylančių programų kūrėjų, žurnalistai gavo laisvę kurti, o laidų vedėjai tapo mylimi ir gerbiami. Nuo tų dienų prabėgo beveik trys dešimtmečiai, bet per tą laiką nei televizijos, nei šalies valdžia taip ir nesugebėjo įvardyti ir pagerbti Sausio 13-osios medaliu visų, kurie tą dieną atliko pareigą televizijos ir radijo pastate, studijoje Vilniuje. Kad ir kaip būtų keista, net sumanyta apdovanoti odiozinį Rusijos televizijos žurnalistą Dmitrijų Kiseliovą, iš kurio, vėliau atsipeikėjus, šį apdovanojimą teko atimti.

Šiandien LRT televizija vėl apimta stagnacijos. Joje esama prasmingo „Kultūros“ kanalo bei kultūros laidų, perkami įdomūs užsienio filmai, rengiamos aktualios laidos istorijos tema, tačiau bijomasi kritišku žvilgsniu pažvelgti į šių dienų šalies realybę, vengiama įsileisti įvairių nuomonių, ne tik tą, kuri aukščiausios valdžios manymu, yra „teisinga“.

Kadangi LRT yra nacionalinis transliuotojas, jo veiklą turi prižiūrėti visuomeninė taryba. Ji renka ir televizijos direktorių. Tačiau du trečdaliai (8 iš 12) narių į šią tarybą patenka paskirti Seimo ir prezidentės, tik keturi deleguojami visuomeninių organizacijų.

Žinoma, viskas priklauso nuo kiekvieno tarybos nario požiūrio ir pilietinės atsakomybės, tačiau gali būti negerai, jei taryboje reikši „neteisingą nuomonę“. Tai supranta ne tik dalis tarybos narių, bet ir jos pirmininkas. Todėl televizijoje vėl galėjo suvešėti „grupės draugų“ reiškinys. Tik, skirtingai nei sovietų laikais, jis įgavo ir komercinių santykių aspektą. Draugų draugai vienas per kitą galėjo kurti projektus ir taip „įsisavinti“ mokesčių mokėtojų pinigus. Vienas „grupės draugų“ prisipažino pretenduojantis tapti nauju LRT vadovu, o mums sakoma, kad jei kas bandys išaiškinti jų darbus, pažeis žiniasklaidos laisvę. Tačiau ji jau pažeista vienpusės informacijos pateikimu ir sandoriais, kurių turinį vengiama atskleisti.

Todėl visuomenė abejingai stebi tai, kas vyksta aplink LRT televiziją, mažai kas norėtų ją ginti. Tačiau ir politikams, ir visuomenei turėtų būti svarbu suprasti, kodėl ji dabar yra būtent tokia.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"