Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Ar Lietuvoje gali būti pakartotas Armėnijos scenarijus

 
2018 04 24 6:00

Praėjusią savaitę į Armėnijos sostinės Jerevano centrinę aikštę susirinko apie 10 tūkst. žmonių. Jie protestavo prieš dvi kadencijas prezidentavusio Seržo Sargsiano norą apeiti konstitucinį ribojimą būti valstybės vadovu ilgiau kaip 10 metų. Kad S. Sargsianas liktų vadovauti Armėnijai, jis turėjo tapti ministru pirmininku. Aišku, prieš tai reikėjo pakeisti Konstituciją ir visas pagrindines galias valstybėje perduoti premjerui. Dabar jis, kaip iki šiol teigė Armėnijos ir kitų šalių politologai, galėtų reguliuoti ir prezidento veiklą. Tačiau vakar Armėnijos premjeras ir eksprezidentas S. Sargsianas paskelbė apie savo atsistatydinimą.

Būsimi metai parodys, kaip mūsų aukščiausia valdžia sugebės atsispirti pagundai žengti žingsnius, panašius į tuos, kurie buvo įgyvendinti Armėnijoje.

Beje, Armėnijos situacija iš esmės skiriasi, pavyzdžiui, nuo ilgamečio Švedijos socialdemokratų valdymo ar Vokietijos krikščionių demokratų lyderės Angelos Merkel ketvirtos iš eilės kadencijos kanclerės kėdėje. Teisinėse demokratinėse valstybėse jokia viena partija ar vienas politikas negali turėti milžiniškos įtakos visoms valdžios institucijoms, teisėsaugai, žiniasklaidai, būti nekritikuojamas viešojoje erdvėje ir taip be jokių kliūčių „užsiauginti“ didžiulius reitingus, prieš tai pilietinę visuomenę padaręs kišeninę. Šalyse, kurios yra teisinės ir demokratinės tik popieriuje, tai įmanoma. Tokiose valstybėse ir rinkimai tampa vien procedūriniu formalumu.

Panašiu keliu ėjo ir Maskva. Suvokiant, kad Vidurinės Azijos šalių pavyzdys Rusijai, kaip Europos valstybei, netinka, nes europinėje kultūroje gali negražiai atrodyti parlamento sprendimas ar referendumas, suteikiantis teisę vienam asmeniui likti prezidentu iki gyvos galvos, buvo nutarta padaryti rokiruotę aukščiausioje valdžioje. Bet Rusijoje, skirtingai negu Armėnijoje, Vladimiras Putinas po dviejų prezidentavimo kadencijų šalies vadovu tapo (jau kaip premjeras) be jokio Konstitucijos keitimo.

Tvirtinama, kad Lietuva per beveik 30 nepriklausomybės metų smarkiai atitolo nuo posovietinės erdvės ir artėja prie Vakarų teisinių, demokratinių valstybių standartų. Tačiau, žvelgdamas į mūsų šalies pastarųjų 5–7 metų politinį gyvenimą, vis labiau dėl to abejoju. Ne kartą apie tai rašiau, kalbėjau, kai tik galėjau, viešojoje erdvėje. Būsimi metai parodys, kaip Lietuvos aukščiausia valdžia sugebės atsispirti pagundai žengti žingsnius, kurie buvo įgyvendinti minėtose valstybėse.

Jau imama aktyviai svarstyti ir apie galimą tolesnę Dalios Grybauskaitės veiklą pasibaigus antrajai prezidentavimo kadencijai. Žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad jos laukia labai įtakingas postas kurioje nors tarptautinėje institucijoje.

Vis dėlto kai kurie politologai abejoja, ar D. Grybauskaitė gali eiti vadovaujamas pareigas Europos Sąjungos (ES) arba NATO institucijose. Ji, kaip teigia Lauras Bielinis, nepanaši į politikę, kuri pasibaigus kadencijai sutiktų (jei neturėtų tarptautinio aukšto paskyrimo) aktyviau nedalyvauti šalies politikoje. Prisimindamas, kaip niekuo baigėsi mūsų žiniasklaidos kalbos apie galimas D. Grybauskaitės aukštas pareigas Jungtinėse Tautose ar ES baigiantis pirmajai kadencijai (jos padėjo paversti kitus prezidento rinkimus tik formalia procedūra, juk jei tarptautinės institucijos nori matyti D. Grybauskaitę savo vadove, kodėl neišrinkti jos dar vienai kadencijai Lietuvoje?), irgi spėju, kad ji greičiausiai ieškos galimybės turėti įtaką mūsų valstybės politikos lauke.

Ir čia galimi du variantai: po parlamento rinkimų tapti premjere (tiesa, būtina turėti remiančią partiją) arba užsitikrinti valdančiųjų pritarimą vėl būti deleguotai į eurokomisares. Bet tam reikia nesipykti su „valstiečiais“, taip pat puikiai sutarti su kitu prezidentu. O dabar su „valstiečiais“ bandoma gerokai pasistumdyti.

Kol kas neatrodo, kad Saulius Skvernelis, jei taptų prezidentu, sutiktų įgyvendinti rokiruotę valdžioje. Tačiau aišku viena: jei būtų sutarta tai daryti su laimėjusiuoju rinkimus, gali nė neprireikti keisti Konstitucijos. Matydamas tai, kas vyksta Lietuvoje, Nepriklausomybės Akto signataras Aloyzas Sakalas jau klausia, ar iš tikrųjų Lietuva dar tebėra parlamentinė valstybė? O jei buvo galima prisiimti daugiau funkcijų, nei leidžia Konstitucija, ir niekas to nestabdė, kas galėtų paneigti, jog išrinkus kitą prezidentą nebus norima toliau valdyti valstybę iš premjero kėdės.

Alvydas Medalinskas yra Mykolo Romerio universiteto politologas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEKarjera
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOS
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"