Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Ar Lietuva ieškos savisaugos kelio?

 
2017 10 16 18:16

Ketvirtoji pramonės revoliucija jau beldžiasi į veržliausių kraštų technologijų duris. Lietuva, kaip ne itin pramoniškas kraštas, šiandien vargu ar gali daryti esminę įtaką visuotinei technologinei-techninei pažangai.

Tačiau pilietinės savivaldos srityje mes galėtume būti tarp pirmaujančių europinės kultūros kraštų, realiai įgyvendindami Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Pagrindinių teismų nepriklausomumo principų nuostatas, padėjusias vertybinius pagrindus pilietinei visuomenei išsiugdyti.

Jau ketvirtis amžiaus, kai Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje išreikštas lietuvių tautos siekis tapti darnia pilietine visuomene ir teisine valstybe. Ar kas nors daroma mūsų šalyje, įgyvendinant šį konstituciškai išreikštą lūkestį? Ar yra valstybinė institucija gavusi funkcinę užduotį modeliuoti pilietinės visuomenės sampratą?

Nesant duomenų, kad valstybės instituciniu lygmeniu ta linkme kas nors daroma, neformalai ėmėsi iniciatyvos paskatinti civilizuotos pilietinės savivaldos kūrybinį procesą. Tuo tikslu parengtas ir paviešintas Lietuvos Respublikos konstitucinės reformos projektas, rengiami sisteminiai pilietinės visuomenės valstybingumo pagrindai.

Atrodo, kad visa mąstanti Lietuva mato ir supranta, kad šalyje kažkas negerai, jeigu iš jos masiškai bėga darbingiausi žmonės. Deja, į priežasčių paieškas ir net diskusiją, kodėl žmonės netenka vilties čia įgyvendinti savo lūkesčius, įsijungiama nesuprantamai vangiai.

Jeigu nevyriausybinis sektorius, neturėdamas nei lėšų, nei kitų svertų paskatinti žiniasklaidą įtraukti visuomenę į sąmonės revoliuciją, dar bando savo siaurose sekcijose aiškintis krašto demografinės griūties priežastis, tai valstybinis sektorius, sočiau pasimaitinęs, žymia dalimi skurstančiųjų sukurtais ištekliais, abejingai dreifuoja.

Įdomu, ar tvarkant viešuosius finansus valstybėje žvelgiama į tolimesnę nei vienerių metų perspektyvą? Ar tvirtindami biudžetą Seimo nariai žino, pavyzdžiui, kokiose biudžeto eilutėse paslėptos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos neadministruojamos valstybinės pensijos, ar kitokiu pavadinimu mokamos išmokos iš valstybės biudžeto?

Ar daug kam žinoma, kad papildomai prie „Sodros“ pensijų daugiau kaip 10 6000 asmenų gauna su savo įmokomis į „Sodros“ fondą nesusietas valstybines pensijas? Pagal socialinės apsaugos ir darbo ministerijos surinktus ir 2016–02–05 raštu Nr. (27.4–23) SD-829 pateiktus duomenis, pensijinėms išmokoms ne iš „Sodros“ biudžeto mokėti, pavyzdžiui, 2015 metais panaudota 132 571,6 tūkst. eurų valstybės biudžeto lėšų.

Dalis pensijų, mokamų ne iš socialinio draudimo fondo, bet kaip valstybės biudžeto lėšų skirstytojų dovana išrinktiesiems, empatiškai yra pateisinamas. Tačiau nemažai biudžeto lėšų, kurios nemokestinių pensijų pavidalu išleidžiamos kaip tęstinė padėka už praeityje patikėtas darbines funkcijas valstybiniame sektoriuje, yra akivaizdžiai privileginės ir mokamos nesilaikant Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, skelbiančios jog visi žmonės yra lygūs savo orumu ir teisėmis. Pažeidžiami ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 bei 52 straipsniai, kuriuose įtvirtintos nuostatos neleidžia teikti privilegijų ir skirti privileginių pensijų.

Kuo ydinga ir nesąžininga dabartinės socialinės paramos praktika, pailiustruosiu vienu tikru pavyzdžiu.

Teisėjai T. S., dirbusiai Lietuvos Aukščiausiame Teisme ir Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme, pagal jos įnašus į valstybės socialinio draudimo fondą, buvo paskirta „Sodros“ pensija 1491,39 Lt (432 Eur). Greta šios pensijos jai buvo paskirta ir teisėjo valstybinė pensija – 3470,62 Lt (1005 Eur). Šiai teisėjai pasirodė, kad 4962 Lt (1437 Eur) gaunama suma jai per maža. Teisėja kreipėsi į teismą ir buvę jos kolegos teisėjai 2011–12–15 nutartimi adm. byloje Nr. A502–2996/2011, kuri galutinė ir neskundžiama, pripažino jog teisėjos reikalavimas jai skirti ne 3470,62 Lt, o 6235,76 Lt (1806 Eur) teisėjo valstybinę pensiją yra pagrįstas. Tad teisėjos bendrai gaunama pensijos suma sudarė 7727,15 Lt (2238 Eur).

Priimdamas sprendimą, teismas nustatė, kad teisėjai T. S. per nepakankamos pensijos mokėjimo laikotarpį padaryta 154 873,58 Lt (44 854 Eur) turtinė žala, tad iš mokesčių mokėtojų sunešto valstybės biudžeto jai dar buvo priteista ir ši suma. Priteisus papildomai dar 5 proc. dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas, į pensiją išėjusios teisėjos finansinė padėtis dar truputį pagerėjo.

Šiuo pavyzdžiu visiškai nenorima ką nors pasakyti apie buvusios teisėjos asmenines savybes. Čia keliamas Lietuvos piliečių lygiateisiškumo klausimas. Štai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai, kurie kažin ar mažiau kaip 80 proc. nagrinėtinų kasacinių skundų nutaria nenagrinėti neva nėra kasacijos pagrindų, ir skundo atmetimui sugaišę vos keliasdešimt minučių, kad būtų surašyta trafaretinė nutartis, gali gauti daugiau kaip 2000 Eur pensinę sumą. Bet 5 ar 6 vaikus pagimdžiusių ir išauginusių motinų vidutinė pensija tuo metu, kai buvo teisiamasi dėl teisėjo T. S. pensijos, pagal žiniasklaidos duomenis tesiekė 600 Lt (207 Eur). Jeigu niekieno nekontroliuojamo ir už nieką neatsakančio pareigūno (kol galioja LR CK 6.272 str., teisėjas apsaugotas nuo atsakomybės net už tyčinį darbo broką), baigusio darbinę veiklą senatvės orumas „įkainuotas“ daugiau kaip 10-ties daugiavaikių motinų orumas, tai ar mes gerbiame Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, skelbiančią visų žmonių lygybę savo orumu ir teisėmis?

Pastebėtina, kad abejingai žvelgdami į krašto ateitį, neieškant tobulesnių pilietinės savivaldos formų, kai per trečdalis milijono šalies pensininkų atsidūrę žemiau skurdo ribos, arba balansuoja ties ta riba, mes neišlipsime iš demografinių netekčių tarpeklio.

Tik atkūrę piliečių pasitikėjimą savo ir viso krašto ateitimi bei tikėjimą, kad tėvų žemėje atsiranda visos galimybės tenkinti saviraiškos ir pripažinimo motyvus, sustabdysime demografinį tautos nukraujavimą. Kelias į pilietinę visuomenę – Lietuvos pažangos ir išlikimo kelias. Jeigu atsakingai suprasime, kad pilietinės visuomenės esmę sudaro funkcionali tautos valstybingumo sistema, grindžiama realia piliečių savivalda bei kiekvieno žmogaus laisvės ir lygiateisiškumo darna, mūsų vaikai nesirinks kelio į tautos nebūtį.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"