Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Ar Darbo partija atsigaus?

 
2018 04 20 6:00

Praėjusį sekmadienį Darbo partija savo suvažiavime išsirinko naują pirmininką – Europos Parlamento narį Viktorą Uspaskichą. Tačiau vargu ar šį pirmininką galima vadinti nauju – visi puikiai žinome, kad ši partija yra V. Uspaskicho kūrinys, jo verslo projektas, Seime išbuvęs tris kadencijas.

Reikėtų gerokai pasvarstyti, kas „darbiečiams“ būtų geriau – kad jų lyderis į Europos Parlamentą patektų ar kad nepatektų.

Nedaug trūko, kad ši partija į parlamentą būtų patekusi ir ketvirtai kadencijai – 2016-ųjų Seimo rinkimuose daugiamandatėje apygardoje pritrūko maždaug 4100 balsų, kad būtų peržengtas 5 proc. barjeras. Sunkiai suvokiama „valstiečių“ sėkmė paliko „darbiečius“ už parlamento sienų.

Bet kuriam politikos stebėtojui turėtų kilti savaime suprantamas klausimas, kodėl Darbo partijos įkūrėjas ir ilgametis lyderis panoro vėl vadovauti? Atsakymas, kad ir neoficialus, jau seniai sklando viešojoje erdvėje – V. Uspaskichas nori vėl kandidatuoti kitąmet vyksiančiuose Europos Parlamento rinkimuose. Kadangi šiuose rinkimuose galima dalyvauti tik sąrašu, naujasis pirmininkas, aišku, bus pirmas Darbo partijos sąraše.

Galbūt būtų galima smerkti poną Viktorą už tai, kad jis, siekdamas asmeninių tikslų, naudojasi savo įkurta partija. Tačiau neskubėkime to daryti. Politika yra kolektyvinis, komandinis žaidimas, todėl partijų nariai ir ypač jų vadovybių žmonės nėra vien statistai, padedantys savo lyderiui siekti asmeninių tikslų. Šie žmonės taip pat turi ko siekti, ir tai dažnai sutampa su lyderio tikslais.

Už V. Uspaskicho kandidatūrą balsavo 408 suvažiavimo delegatai (du susilaikė, prieš buvo tik vienas), ir jie balsavo ne tam, kad kitąmet jis galėtų kandidatuoti į Europos Parlamentą. Tai – vien V. Uspaskicho interesas, kuris šiuo atveju nesikerta su partijos narių interesais. Tuo metu Darbo partijos narių interesas – susigrąžinti partijos populiarumą, kad su jos vėliava būtų galima dalyvauti kitąmet vyksiančiuose savivaldos rinkimuose.

Apetitas augs bevalgant – jei V. Uspaskichas padidins partijos reitingus, jie galės pagalvoti ir apie Seimo rinkimus. Čia dar reikėtų gerokai pasvarstyti, kas „darbiečiams“ būtų geriau – kad jų lyderis į Europos Parlamentą patektų ar kad nepatektų. Galbūt būtų geriau, jei nepatektų – likęs Lietuvoje V. Uspaskichas laikys garbės reikalu patekti į Seimą per 2020 metų rinkimus. Jei jis išsikels tokį tikslą, jam netrūks nei jėgų, nei užsispyrimo jo siekti. Reikėtų prisiminti 2012 metų Seimo rinkimus, per kurių kampaniją „darbiečių“ lyderis dalyvavo visose įmanomose televizijos laidose, nuolat važinėjo po šalį ir pasiekė tai, kad daugiamandatėje apygardoje Darbo partija laimėjo daugiausia – 271 tūkst. – balsų, beveik tiek pat, kiek „valstiečiai“ pastaruosiuose Seimo rinkimuose (274 tūkst.).

Suprantama, negalima neįsiklausyti į viešojoje erdvėje reiškiamą nuomonę, kad V. Uspaskicho politinis žavesys jau nublankęs, todėl jo grįžimas į Darbo partijos pirmininkus didelės naudos partijai neduos. Tačiau su tokia nuomone galima ginčytis ir pasitelkti charizmos sąvoką.

Charizma – tai ypatingos savybės, dėl kurių asmuo yra populiarus visuomenėje, sugeba patraukti mases ir užsitikrinti jų lojalumą. Reikia pripažinti, kad V. Uspaskicho charizma yra viena stipriausių tarp mūsų šalies politikų. Taip, šis veikėjas keletą metų buvo šešėlyje, sprendė savo santykių su teisėsauga problemas. Tačiau charizma – Dievo dovana politikui.

Jei V. Uspaskichas savo charizmos neprarado, įdomu, kaip jam seksis kelti Darbo partijos reitingus. Jei gerai seksis, įdomu, kaip ši partija galėtų pakeisti pasiūlą vadinamajam kairiajam elektoratui. 2016 metų Seimo rinkimuose už vadinamąsias kairiąsias partijas –“valstiečius“, socialdemokratus, „darbiečius“, Antikorupcinę N. Puteikio ir K. Krivicko koaliciją – balsavo apie 600 tūkst. rinkėjų, kurių beveik pusę sugundė „valstiečiai“. Kaip dabar pasiskirstytų šių rinkėjų balsai?

Praktiškai neįmanoma, kad tokią pat sėkmę „valstiečiai“ pakartotų ir 2020 metų Seimo rinkimuose. Socialdemokratai yra suskilę, todėl sunku prognozuoti, kaip elgsis tradicinis jų elektoratas. Dalis šio elektorato balsų gali tekti Gedimino Kirkilo vadovaujamai partijai, tačiau jei jie nepasieks 5 proc. balsuojančiųjų, keliaus į šiukšlių dėžę.

Galbūt klystu, tačiau manau, kad su nauju senuoju pirmininku „darbiečiai“ iš valdančiosios koalicijos partijų turėtų pradėti atiminėti populiarumą. Jau sklinda pasakojimai, kaip V. Uspaskichas šaiposi iš „valstiečių“ polinkio daug ką drausti. Nesunkiai įsivaizduoju, kaip jis šaipysis iš valdančiųjų partijų ekonominės ir socialinės politikos. Jau teko girdėti, jog Ramūnas Karbauskis vengia eiti į televizijos laidas, tad palyginti su juo V. Uspaskichas yra kone televizijos žvaigždė – jis ne tik kad nevengia, bet ir mielai jose dalyvauja.

Svaiginama „valstiečių“ pergalė 2016 metais buvo kairiojo elektorato nusivylimo socialdemokratų ir „darbiečių“ valdymu rezultatas. Jau aiškiai matyti, kad ši buvusi marginalinė partija nesusidoroja su jai tekusia valdžia, nesiima esminių reformų, be kurių ir toliau vilksimės Europos Sąjungos uodegoje. Negana to, valdantieji ne tik nedaro to, ką reikėtų daryti, bet ir daro tai, ką kitai valdžiai reikės taisyti. Turiu galvoje ne tik įvairiausius draudimus, bet ir, pavyzdžiui, mokslo įstaigų ar aukštojo mokslo reformas.

Opozicinės dešinės kritika „valstiečiams“ neveikia kairiojo elektorato, kuris niekada nebalsuos už Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus ir Liberalų sąjūdį. Šis elektoratas turėtų matyti alternatyvą „valstiečiams“ kairiojoje politinio spektro pusėje, tačiau Gintauto Palucko vadovaujami socialdemokratai kol kas atrodo blankiai. Galbūt ta alternatyva taps Darbo partija?

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"