Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Ar Baltarusijos atvirumą skatina baimė?

 
2017 12 27 12:04

Gruodžio pabaigoje Baltarusija žengė dar vieną žingsnį atvirumo visam likusiam pasauliui link. Šios šalies „nepakeičiamas“ lyderis Aliaksandras Lukašenka pasirašė „Dekretą Nr. 8“, kurio tikslas padaryti šią šalį patrauklia naujųjų technologijų kūrėjams bei įmonėms, dirbančioms šioje srityje. Tokio sprendimo prielaidos gali būti ne vien ekonominės, bet ir politinės.

Minėtas dekretas faktiškai legalizuoja Baltarusijoje kriptovaliutas (virtualias valiutas) bei verslą, susijusį su šių valiutų panaudojimu. Šiam verslui taip pat numatytos mokestinės lengvatos. Be to, dekretas leidžia IT specialistams-užsieniečiams, dirbantiems įmonėse, reziduojančiose baltarusiškame „Aukštųjų technologijų parke“, įvažiuoti į šalį be vizos 180 dienų laikotarpiui.

Po 2014 metų A. Lukašenka faktiškai tapo savo ankstesnės politikos įkaitu. Jis taip pat puikiai supranta, jog atviro maišto Maskva netoleruos.

Kitaip sakant, Baltarusija žengė gana rimtą žingsnį, stiprindama savo aukštosiomis technologijomis paremtą ekonomikos sektorių. Kol kas šis sektorius nėra pernelyg įspūdingas, tačiau tikimasi, jog aptariamas dekretas paskatins jo augimą. Pats A. Lukašenka pavadino priimtą dokumentą „revoliuciniu“, nors ir leido suprasti, jog šiuo atveju jis pasitikėjo inovatyvių verslo įmonių atstovų rekomendacijomis, reagavo į jų prašymus ir pan. Tuo pat metu jis paminėjo, jog žino, kieno atsakomybės reikalauti, jei kas nors šiame sumanyme nepavyks.

Žinoma, Baltarusija išlieka gana uždara autoritarine valstybe, tačiau jos valdžios pastangos gerinti šalies įvaizdį pasaulyje ir keisti požiūrį į ją – vertos dėmesio. Galima priminti, kad tai ne pirma Baltarusijos pastanga labiau atsiverti pasauliui. Pavyzdžiui, šių metų pradžioje buvo priimtas sprendimas, kuris leido užsienio piliečiams, atskrendantiems lėktuvu į Minską, penkias dienas būti Baltarusijos teritorijoje be vizos.

Į akį krenta ir Baltarusijos valdžios pastangos grąžinti į politinį ir visuomeninį diskursą baltarusiško tautiškumo elementą. Tai ypač įdomu, atsižvelgiant į tai, jog anksčiau šis elementas šalyje buvo ignoruojamas ir net, galima sakyti, žlugdomas. Tačiau šiandien situacija keičiasi. Žinoma, politinio režimo kritikai teigia, jog tai, kas yra daroma – tik kosmetinės priemonės ir apie jokią „Baltarusijos baltarusizaciją“ nėra net kalbos, tačiau atsižvelgiant į ankstesnį labai šaltą valdžios požiūrį į baltarusių kalbą ir kultūrą bei istoriją – tai irgi savotiškas proveržis.

Kas gi lemia pokyčius Baltarusijoje? Pirmiausiai, ko gero nereikėtų turėti iliuzijų. Kalba tikrai neeina apie politinio režimo demokratizaciją. Pagrindinis A. Lukašenkos ir jo aplinkos uždavinys – išlaikyti valdžią savo rankose. Baltarusijos lyderis tikrai nesiruošia į pensiją, tačiau būtent tai ir skatina minėtus pokyčius.

Po 2014 metų Krymo užgrobimo, kurį įvykdė Rusija, ir rytų Ukrainoje paskatinto konflikto baimės neaplenkė ir Minsko. Tais pačiais metais atliktas sociologinis tyrimas parodė, jog šalies gyventojai iš esmės nėra nusiteikę ginti Baltarusijos, jeigu didelė rytų kaimynė panorėtų ją užgrobti, kaip jau padarė su ukrainiečių pusiasaliu. Yra kelios tokios Baltarusijos visuomenės pozicijos priežastys – tai ir paties Minsko demonstruota „amžinoji draugystė“ su Maskva, ir tai, jog šalies gyventojai faktiškai gyvena Rusijos informacinėje erdvėje, ir labai silpnas tautinis tapatumas, kuris irgi pralaimi orientacijai į didžiąją rytų kaimynę.

Po 2014 metų A. Lukašenka faktiškai tapo savo ankstesnės politikos įkaitu. Jis taip pat puikiai supranta, jog atviro maišto Maskva netoleruos. Tai galėtų tik paskatinti arba paspartinti scenarijų, kurio bijo Baltarusijos valdžia. Kremlius gali pagalvoti, jog sudėtingoje geopolitinėje situacijoje sąjungininko svyravimas tampa papildoma problema, o tai reiškia, jog A. Lukašenkos vietą galėtų užimti kas nors labiau sukalbamesnis.

Atsižvelgiant į visą tai Baltarusija dabar bando švelniai ir kiek įmanoma nepastebimai atitolti nuo Rusijos, arba bent jau atrasti alternatyvų. A. Lukašenka siekia maksimaliai išnaudoti susiklosčiusią situaciją, suprasdamas, jog šiandien jis turi galimybę atsikratyti „paskutinio Europos diktatoriaus“ statuso, nes Vladimiras Putinas, atplėšęs dalį Ukrainos teritorijos ir spjovęs į tarptautinės teisės principus, pasirodė esąs žymiai didesnis politinis plėšrūnas. Jo fone A. Lukašenka pradeda atrodyti Vakarams iš esmės priimtinesnis, nei anksčiau.

Tarp priežasčių, kurios verčia Baltarusiją švelniai atitolti nuo Rusijos, yra ne vien saugumo, bet ir kiti klausimai. Jokia paslaptis, jog esminis Minsko priklausomumas nuo Maskvos yra būtent ekonominis. Rusija visus šiuos metus faktiškai subsidijavo sąjungininkės gerovę. Tačiau dabar, kai pačios Rusijos ekonominė sistema išgyvena ne pačius geriausius laikus, svyruoja ir Baltarusijos ekonominis pagrindas. Šiame kontekste teksto pradžioje paminėtą „Dekretą Nr. 8“ galima vertinti kaip Minsko pastangą diversifikuoti savo ekonominius orientyrus. IT sferos plėtra leistų Baltarusijai tikėtis pradėti formuoti konkurencingą ekonomikos sektorių.

Vėlgi, galima kalbėti, jog ir šiuo atveju Minskas naudojasi geopolitine situacija. Galima numanyti, jog perkelti į Baltarusiją savo verslą galėtų pirmiausiai aukštųjų technologijų įmonės iš Rusijos, kurios atžvilgiu Vakarai taiko nemažai sankcijų. Maskva taip pat taiko atsakomąsias sankcijas Vakarams, kas apsunkina rusiškų įmonių santykius su užsienio partneriais. Baltarusija gali tapti geru kompromisu tiems verslininkams, kas nenorėtų geografiškai nutolti nuo Rusijos, tačiau siekia išvengti didesnio politinių žaidimų poveikio.

Kita vertus, Baltarusija tikisi, jog į jos „Aukštųjų technologijų parką“ ateis ir daugiau įmonių iš Vakarų. Tai rodo dalinis vizų IT specialistams panaikinimas, įtvirtintas dekrete. Jeigu Baltarusijai pavyktų tapti regioniniu aukštųjų technologijų centru – tai potencialiai sustiprintų ir jos saugumą. Tokiu atveju, šios šalies likimas labiau domintų tarptautinę bendruomenę, nei to galima būtų tikėtis dabar.

Visa tai leidžia teigti, jog pozityvūs pokyčiai Baltarusijoje pirmiausiai yra padiktuoti tam tikra šios šalies valdžios baime. Tai ir kuria paradoksalią situaciją, kai kuo labiau Rusija užsiskleidžia savyje ir plėtoja konfrontaciją su Vakaru pasauliu, tuo labiau Baltarusija bando atsiverti bei suformuoti bent kažkokius (pirmiausiai – ekonominius) santykius su Vakarais.

Viktoras Denisenko – politikos apžvalgininkas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto lektorius, analitinio centro „EAST-Center“ (Varšuva) ekspertas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"