Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Ar 2018-ieji tikrai yra Sąjūdžio metai?

 
2018 05 02 6:00

Iki birželio 3-iosios, vienos svarbiausių nepriklausomos Lietuvos istorijoje datų, lieka tik mėnuo, tačiau neatrodo, kad valstybės mastu, visų pirma – svarbiausių institucijų lygiu, suvokiama, kaip šį 30-metį reikėtų minėti.

Seimo sprendimu 2018-ieji yra paskelbti Sąjūdžio metais. Tai tinkamas valstybės požiūris.

Jeigu nebūtų buvusios 1988 metų birželio 3-iosios, nežinia, ar būtų buvusi ir 1990 metų kovo 11-oji. Lietuvoje tai vis labiau suvokiama ir įsisąmoninama. Aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo inicijavo Sąjūdžio deputatai. Jie dėl panašaus dokumento jau buvo balsavę kaip Sąjūdžio Seimas 1989 metų vasario 16 dieną.

Pats Sąjūdis, kaip visuomeninis tautinio atgimimo judėjimas, atsirado 1988 metų birželio 3-iąją, todėl ši diena kiekvienais metais minima kaip Sąjūdžio diena. Kadangi šiemet sukanka 30 metų, kai tai įvyko, 2018-ieji paskelbti Sąjūdžio metais. Panašus žingsnis Lietuvoje buvo žengtas 2008-aisiais, kai minėtas Sąjūdžio dvidešimtmetis. Tačiau valstybės institucijų požiūris į šią datą tada ir dabar, pasirengimas ją minėti valstybės mastu skiriasi kaip diena ir naktis.

Prieš Sąjūdžio 20-metį Seimo valdyba sudarė specialią darbo grupę, o ši surinko visas galimas idėjas, kaip sąjūdininkai ir kiti Lietuvos žmonės norėtų paminėti tą datą. Nuolat buvo juntamas ir prezidentūros palankumas. Be specialaus posėdžio ar konferencijos Seime, kaip įprasta minint itin svarbias valstybei datas, vyko seminarai ir kiti renginiai įvairiose Lietuvos vietose. Buvo skirta lėšų kelioms knygoms apie Sąjūdžio atsiradimą išleisti. Norą susitikti su Sąjūdžio kūrėjais pareiškė prezidentas Valdas Adamkus. Tai buvo įprasta visų ligšiolinių mūsų valstybės vadovų praktika, pradėta prezidento Algirdo Brazausko laikais, kai minėtas Sąjūdžio 10-metis.

Tokių sukakčių proga tiek sąjūdininkai, tiek šalies valdžia pamiršdavo savo simpatijas ar antipatijas vieni kitiems, nes suprasdavo, kad tai – ne asmeninių santykių, o valstybės reikalas. Taip būdavo parodomas Lietuvos institucijų vadovų ir Sąjūdžio kūrėjų požiūris į valstybės atkūrimo ištakas.

Šiais metais viskas kitaip. Sąjūdžio 30-mečio minėjimas tampa tik sąjūdininkų, o ne valstybės reikalu. Dabar, skirtingai nei prieš dešimtmetį, viską galima atlikti be šalies institucijų pompastikos, tačiau ir jos nematyti.

Viskas yra kur kas blogiau. Jau sulaukiu sąjūdininkų iš rajonų laiškų ir skambučių, atskleidžiančių, kaip viena ar kita vietos valdžia nepalankiai žvelgia į visuomeninę iniciatyvą paminėti šią dieną, mat negauta jokių nurodymų „iš aukščiau“. Tenka pripažinti, kad Sąjūdžio 30-metį Lietuva pasitinka kaip valstybė, kurios daliai aukščiausio ir žemesnio lygio pareigūnų tiktų gyventi laikais, kai Sąjūdžio dar nebuvo. Apsidraudimas, prisitaikėliškumas – ką viršininkas pasakys – tampa svarbesni už tai, ko reikia šaliai ir jos žmonėms.

Baimė vėl sugrįžo į valstybės gyvenimą. Nebaisi tik Rusija, nes žinoma, kad Lietuvą saugo NATO skėtis, o štai bet kokios iniciatyvos ir viršininko jau baiminamasi.

Džiaugiuosi, kad pajutome norą kelti Trispalvę. Valstybės vėliavos sugrąžinimo taip siekė sąjūdininkai, ką jau kalbėti apie ankstesnes disidentų, pogrindininkų, partizanų pastangas, kai žmonės dėl to negailėjo nei gyvybės, nei sveikatos. Tačiau esant tokiai atmosferai, kokią Lietuvoje matau pastarąjį dešimtmetį, manau, kai kurie valdžios atstovai galėtų drąsiai vėl kelti sovietinės Lietuvos vėliavas, jei vėjai pasisuktų. Kaip darė ir tada, kai Sąjūdis vos tik buvo atsiradęs ar jau pasklidęs po Lietuvą.

Sąjūdžio 30-metį Lietuva pasitinka kaip valstybė, kurios daliai pareigūnų tiktų gyventi laikais, kai Sąjūdžio dar nebuvo.

Juk požiūrį į valstybę atskleidžia ne vien patriotinė retorika. Sąjūdininkai prisimena, kaip mūsų norais susigrąžinti Trispalvę norėjo pasinaudoti komunistinė nomenklatūra, apsisprendusi leisti ją kelti tik kaip sovietinės Lietuvos vėliavą. O mums buvo svarbu ne tik atgauti teisę viešai mosuoti tautine vėliava, bet ir atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Lietuvos – teisinės ir demokratinės valstybės – vidinį turinį sąjūdininkai suvokė kaip svarbesnį savo veiklos iššūkį nei tautinė vėliava ar šalies išorės veidas. Pastarąjį mato kiti. Su vidiniu turiniu visų pirma susiduria Lietuvos žmonės.

Todėl minint Sąjūdžio metus reikėtų kalbėti ne vien apie istoriją, bet ir apie tai, kaip galėjo nutikti, kad šiuo metu mūsų šalies vidinis turinys vis labiau primena sovietinės Lietuvos ir dabartinės Rusijos mišinį. Ką reikėtų daryti, kad pagal turinį sugrįžtume prie valstybės atkūrimo ištakų?

Bet gal tokios diskusijos šiandien Lietuvoje baiminamasi?

Alvydas Medalinskas yra Mykolo Romerio universiteto politologas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEKarjera
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOS
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"