Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Apie „žlungančią Lietuvą“ ir Kremlių

 
2018 06 26 12:34

„Congregatio de propaganda fide“. Ši Vatikano sukurta sąvoka reiškianti „propagandą“ ir taikyta kovoje su reformacija, moderniaisiais laikais įgijo neregėtą mastą ir negatyvią reikšmę, o XX amžiuje tapo vienu pagrindinių ideologinių įrankių ne vien skleidžiant konkuruojančios pusės deklaruojamus pranašumus ir oponento silpnybes, bet ir įtvirtinant totalitarinius režimus eilėje valstybių.

Sužlugus Francio Fukuyamos vizijai dėl „istorijos pabaigos“, propaganda ir dezinformacija šiandien vis aktyviau taikoma legitimuojant autoritarinius režimus ir siekiant įtakos pasaulyje. Mums didžiausiu iššūkiu išlieka Rusija, kuri posovietinėse valstybėse, įskaitant Baltijos valstybes, naudoja „žlugusios valstybės“ (failed state) epitetą.

Akivaizdu, kad atakuojama ne vien istorija, bet ir siekiama dabartinę euroatlantinę integraciją parodyti kaip netinkamą ir žalingą Lietuvos gyventojams.

Atakuojama socialinė ir ekonominė šalių padėtis, elitų laikysena, visuomenės poliarizacija, istorija, santykiai su kitomis valstybėmis. Didžiausia kova vyksta dėl aktyviųjų Rytų partnerystės šalių – Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos, kurių raidą siekiama pririšti prie Rusijos, pasinaudoti atskirų Rusijai palankių visuomenės segmentų nuostatomis.

Panašus kalbėjimas apie šias šalis, pridedant nežymias detales ir interpretacijas gali žymėti visai skirtingus dalykus. Aktualu pastebėti, kad šios šalys susiduria su nemaža korupcija, yra autoritarinius polinkius turinčių asmenų, atsiranda įvairių problemų, tačiau tuo pačiu verta pamatyti ir jų pasiekimus. Analizuoti informaciją iš visų pusių. Ta pati informacija įvilkta į dezinformacijos rūbą, pateikia šias šalis tik kaip neturinčias jokios stabilios ateities ir užvaldytas chuntų, o Ukrainos atveju, ir fašistines, t.y. nelegitimias.

Lietuva irgi patenka į šį propagandos ir dezinformacijos taikiklį, akcentuojant gyventojų mažėjimą, emigraciją, socioekonomines problemas, simpatijas fašistiniams naratyvams, sudėtingus istorijos momentus, kuriuose yra išdidinami ir generalizuojami tuometinio politinio elito, partizanų ar kitų grupių klaidos ar prieštaringi pasirinkimai. Ne viskas yra neteisinga, tačiau velnias slypi detalėse, reikia matyti, kokį bendrą paveikslą norima nupiešti. Akivaizdu, kad atakuojama ne vien istorija, bet ir siekiama dabartinę euroatlantinę integraciją parodyti kaip netinkamą ir žalingą Lietuvos gyventojams.

Šiame dezinformacijos ir tendencingų interpretacijų sraute iškyla viena rimta dilema. Labai rimta. Kritikos patiems sau problema. Dizaineris Juozas Statkevičius davė interviu „Sputnikui“, kuriame į šuns dienas išdėjo Lietuvos socioekonominę padėtį, didelę emigraciją ir blogus santykius su kaimyninėmis valstybėmis. Dėl to, kad ši spontaniškai kritiška nuomonė buvo išsakyta Rusijos propagandos girnoms, jis susilaukė itin negatyvios šalies nuomonės lyderių reakcijos, buvo parodijuojamas ir pateiktas kaip „naudingas idiotas“. Kaip ir aišku, neatsakingo kalbėjimo disciplinavimas vyksta. Iš tiesų, neturime padėti Kremliui kurti Lietuvos kaip „žlugusios šalies“ įvaizdžio, tačiau, ar turime uždrausti kalbėti apie savo suvokiamas problemas? Gana nelengva moralinė dilema. Susiduriant nacionalinio saugumo ir laisvo kalbėjimo (free speech) klausimams.

Netikėtai šio pavasario pabaigoje atsivėrė Pandoros skrynia ir į viešumą iškilo tokių faktų apie oligarchines grupes, užvaldytas partijas ir politikus, selektyvias pažymas, kai kurių politinės scenos ir žiniasklaidos veikėjų etiką bei galimą korupciją, kad net tapo neaišku, kurios pusės verta klausyti. Pasipylė kritika, atakuojanti beveik visas iki šiol valdžiusias partijas, saugumo struktūras, politinės įtakos siekiantį verslą, kai kurias žiniasklaidos priemones.

Net iki tol neginčijamu laikytas prezidentės autoritetas susvyravo. Neatsitiktinai Sąjūdžio 30-mečio minėjime Seime kai kurios pasakytos kalbos savo kritika valstybės raidai net kelis kartus pranoko ankstesnį Juozo Statkevičiaus pasisakymą. Surenkant visus pastaruosius pasisakymus apie „užvaldytą valstybę“, medžiagos Kremliaus naratyvams apie „žlungančią Lietuvą“ apstu. Kiek pastebėjau, ne vienam nuomonės reiškėjui kyla pagunda tokios kritikos autorius pavadinti dirbančius (kad ir netiesiogiai) Kremliui, padedant kurti „žlungančios Lietuvos“ naratyvą. Būtent šioje vietoje iškyla itin keblus klausimas. Koks kritiškumas yra žalingas valstybės raidai?

Šiandien turime nemažai analitinės informacijos apie Rusijos režimo ryšius su ultradešiniosiomis Europos valstybių politinėmis jėgomis. Ne visada tas ryšys yra tiesioginis, kartais tiesiog dalijimąsi bendru diskursu apie kosmopolitišką Europą, tradicionalizmo vertę, „netikras“ žmogaus teises, imigracijos politiką. Rodos, natūralu, jog diskutuojama dėl ES ateities, pasisakant prie federalizacijos scenarijus. Euroskeptiko vaidmuo yra legitimus, o būsimą ES ateitį nulems, kuri pusė turės daugiau argumentų ir politinės galios. Tačiau nemaža bėda su kai kuriomis ultradešiniosiomis jėgomis, jog jos pasisako prieš liberaliąją demokratiją (kuri suteikia platformą ir šių jėgų kalbėjimui ir veikimui), siekia vienos nuomonės dominavimo ir neslepia autoritarinių (bent dalinai) užmačių.

Neatsitiktinai Sąjūdžio 30-mečio minėjime Seime kai kurios pasakytos kalbos savo kritika valstybės raidai net kelis kartus pranoko ankstesnį Juozo Statkevičiaus pasisakymą.

Geras to pavyzdys yra Vengrija, kurios lyderis V.Orbanas ir jo aplinka ne tik vykdo griežtėjančią politinę kontrolę, bet ir imasi akademinių institucijų kontrolės. Pavyzdžiui, varžant ne vien Centrinio Europos universiteto (orbanistų pristatomo kaip filantropo G.Soroso institucija) veiklą, bet ir siekiant daryti politinę įtaką Vengrijos Mokslų akademijai, kuri yra vienas svarbiausių mokslinių centrų šalyje. Jeigu Lietuvoje kylančio nacionalizmo tikslas – pastūmėti Lietuvą į orbanizaciją, kurioje atsirastų savi politiniai autoritetai, niokojantys liberaliąją demokratiją, būtina signalizuoti apie šią problemą ir apie tai kalbėti.

Tačiau ne viskas taip paprasta. Dabartiniame kritikos sraute daugiausiai priekaištų išsakoma neoliberalizmui, kurio sąlygomis atskiros grupės per įtakos ryšius ir korupciją kuriasi privilegijuotą padėtį, didina socialinę atskirtį ir praktiškai sudaro sąlygas nepatenkintų gyventojų emigracijai. Ši problema kol kas yra užčiuopta, bet plačiau neišnagrinėta. Todėl nenuostabu, kad tokiame kalbėjime atsiranda daug sąmokslo teorijas primenančios retorikos, neatsakingų kaltinimų, ne iki galo pagrįstų ir demonizuojančių refleksijų.

Šioje vietoje brėžčiau liniją tarp naudingos kritikos valstybės raidai ir naudingo kalbėjimo Kremliui. Netgi itin aštri ir pagrįsta kritika negatyviems reiškiniams Lietuvoje, socioekonominei padėčiai, korupcijai, klanų veikimui, tendencingai žiniasklaidai nelaikytina naudingu kalbėjimu Kremliui. Kaip ir aštri eurofederalisto diskusija su euroskeptiku. Nesvarbu, kad Kremlius gali tuo pasinaudoti (jo propagandos mašina gali pasinaudoti praktiškai bet kokia iš konteksto ištraukta informacija).

Šioje vietoje svarbu kalbėti apie įsisenėjusias problemas ir jas nedelsiant spręsti. Paskatinti piliečių vykdomą kontrolę valdžiai. Tas reikalinga, kad iš tiesų netaptume „žlungančia valstybe“, kaip norėtų mums nedraugiškos jėgos. Šioje vietoje galime prisiminti JAV patirtį Šaltojo karo metais, kai septintajame dešimtmetyje iškilo nevienodų pilietinių teisių klausimas. Sovietinė propaganda gana stipriai manipuliavo šiuo klausimu, tačiau JAV visuomenė rūpinosi savo reikalais ir užtikrino ryškų progresą šioje srityje, taip atimdama propagandos kozirius iš sovietų. Akivaizdu, kad mes negalime numoti ranka į išryškėjusius skaudulius, turime mobilizuotis jų sprendimui. Jau minėtas liberalizmo gynėjas Francis Fukuyama šiandieną kalba apie situacijas, kurios žalingos liberaliajai demokratijai. Jis kalba apie atskirų korporacijų suaugimą su valstybe Jungtinėse Amerikos Valstijose, kuomet per ryšius neteisėtais būdais yra pasiekiami valstybės resursai, vyksta neskaidrūs konkursai ir pan.

Perkėlus į šiandieninę Lietuvą, tokia refleksija itin aktuali. Nors ir kalbama „laisvosios rinkos“ vardu, neteisėtai privilegijuotas veikimas negali būti laikomas liberaliosios demokratijos išraiška, priešingai, jis naikina laisvosios rinkos galimybes. Šioje vietoje svarbu nepasiklysti sąvokose ir netapatinti liberaliosios demokratijos su kai kuriais žalingais neoliberalizmo elementais.

Toks J.Goebbels‘o metodus primenantis kalbėjimas tampa tiesiogiai nukreiptas prieš liberaliąją demokratiją, jis liudija apie norą užvaldyti diskursą ir primesti savo kalbėjimą, visiškai marginalizuojant kitą nuomonę.

Taip, ne viskas „kritiškoje retorikoje“ yra tvarkoje, jeigu kalbama pernelyg abstrakčiai, vengiama remtis faktais, o pagrindiniu tikslu yra surasti „vidinį priešą“, nuosekliai nepagrindžiant jo priešiško veikimo. Šalia konstruktyvios kritikos, problemų redukavimo ir jų supynimo į vieną kamuolį, sukuriant supaprastintą pasaką apie „geriečius“ ir „blogiečius“ viešojoje erdvėje itin daug. Sąmoningai atmetami argumentai apie jaunos demokratijos pasiekimus (kai kada priešingai – ignoruojama, kad sisteminės problemos egzistuoja). Toks J.Goebbels‘o metodus primenantis kalbėjimas tampa tiesiogiai nukreiptas prieš liberaliąją demokratiją, jis liudija apie norą užvaldyti diskursą ir primesti savo kalbėjimą, visiškai marginalizuojant kitą nuomonę. Nesvarbu, kuri politinė jėga, įtakos grupė ar visuomeninis judėjimas tą daro, tačiau tokiais atvejais tai didina visuomenės putinizaciją ir prisideda prie liberaliosios demokratijos nuosmukio. Būtent šis aspektas yra labiausiai naudingas Kremliaus propagandai.

Vilius Ivanauskas – istorijos mokslų daktaras, XX a. tyrinėtojas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"