Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATALŽ RENGINIAI
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Apie šventumą ir šventeiviškumą

 
2017 07 11 6:00

Per kasmetinę knygų mugę Raudonojoje aikštėje pristatydama savo knygą „Asmeninis gyvenimas“ pirmojo Rusijos prezidento našlė Naina Jelcina praėjusio amžiaus dešimtąjį dešimtmetį pavadino ne prakeiktu, o Šventuoju Rusijos istorijos laikotarpiu. Žinoma, šunpalaikiai puolė vambryti, taškytis tulžimi, neapykanta ir demonstruoti beveidei pilkai miniai būdingą menką kultūrą.

Rusams skirti Nainos Josifovnos žodžiai apie dešimtojo dešimtmečio, dažnai pavadinamo laukiniu, šventumą kupini žmogiškumo ir išminties, kuri, deja, tapo nepasiekiama vis labiau kultūrinius, žmogiškuosius pamatus prarandančiai ir kasdien žiniasklaidos zombinamai visuomenei.

Visi tie deliaginai, koržakovai, skuratovai negali suprasti ir niekada nesupras, kad 1991 metų rugpjūtis mums, Rusijos piliečiams, padovanojo VILTĮ.

Galimybę tapti ir būti lygiais tarp lygių. Padovanojo Laisvės nuo amžių vergovės, įsismelkusios po oda, į sąmonę, į genetinį kodą, pojūtį. Padovanojo mums galimybę būti, ne tik išgyventi. Suteikė progą būti gerbiamiems kaimynų, o ne regėti bemaž į siaubą peraugančią jų baimę, kai mes pasirodome.

Žinoma, pilkuma viską mato ne taip, bet milijonams tų, kurie pajuto Laisvės dvelksmą, – tai tikrai Šventieji metai, negrįžtamai pakeitę jų likimą.

Gaila, kad ne visiems, bet tikriausiai tai natūralu. Žemai lenkiuosi Nainai Josifovnai už drąsą, už sąžiningumą ištarti šiuos žodžius Raudonojoje aikštėje.

Galbūt tai aidas tų žodžių, kurie skambėjo šioje ir gretimoje, Lužkovo dar neužstatytoje, Maniežo aikštėje dešimtąjį dešimtmetį. Žodžių, dovanojusių mums kitų tautų ir savo pačių pagarbą. Šių aikščių akmenys saugo gausumu precedento neturinčių kovos už Laisvę mitingų atminimą.

Už Lietuvos ir kitų šalių nepriklausomybės atkūrimą. Už Boriso Jelcino, Andrejaus Sacharovo, Jurijaus Afanasjevo, Mstislavo Rostropovičiaus ir Galinos Višnevskos, Galinos Starovoitovos, Jurijaus Ščechočichino, Annos Politkovskajos, Boriso Nemcovo laikų tvirtybę ir Laisvę – visų tų, kurie savo gyvybe, sveikata, krauju sumokėjo už tų metų šventumą ir atminimą.

Naina Josifovna kalbėjo apie didžią gėrio jėgą, kuri visuomet glūdi gyvenime ir kultūroje. Dėkingumo žodžius ji skyrė visiems aplinkiniams, nors iš tiesų mes turėtume dėkoti jai už gėrį, kuriuo mus visus apdovanojo. Visas šios moters gyvenimas kupinas šviesios išminties ir atsparumo.

Mes neriame į naujus dešimtmečius, šaldomus šiauraus vėjo ir ledinių srovių, mėginame sušaldyti artimus bei tolimus kaimynus ir atiduoti užmarščiai Šventuosius metus.

Dešimtojo dešimtmečio metai – Šventieji – praėjo, pralėkė. Mes pasinėrėme ir toliau neriame į naujus dešimtmečius, šaldomus šiauraus vėjo ir ledinių srovių, mėginame sušaldyti artimus bei tolimus kaimynus ir atiduoti užmarščiai Šventuosius metus. Mėginame pakeisti tikrąsias vertybes menamomis, kaip tai darėme ir prieš 100 metų. Naina Josifovna savo žodžiais metė mums gelbėjimosi ratą, galbūt tik šiaudą. Ar sugebėsime tai suprasti, priklauso vien nuo mūsų.

P. S. Kad nekiltų jokių įtarimų, pranešu, jog B. Jelcino laikais autorius neturėjo jokių svarbių postų, nesukūrė jokių sėkmingų finansinių ir verslo struktūrų, dirbo kultūrinį darbą ir liaudies diplomatijos priemonėmis mėgino prisidėti prie pasaulio pagarbos Laisvai dešimtojo dešimtmečio Rusijai.

* Grigorijus AMNUELIS yra Rusijos istorikas, dokumentinių filmų kūrėjas, teatro režisierius, parašęs kelias knygas. Aktyviai reiškiasi Latvijoje, yra apdovanotas už paramą jos nepriklausomybei.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"