Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Apie skulptorių požiūrį į valstybės istoriją

 
2017 12 05 6:00

Praėjusią savaitę žiniasklaidoje pasirodė net keli interviu su skulptoriumi ir dizaineriu Andriumi Labašausku, laimėjusiu Lukiškių aikštės sutvarkymo konkursą. Menininkas vienas pirmųjų prabilo apie tai, apie ką kiti jo kolegos ir bendraminčiai nutylėdavo. Tai žmonių, kurie dominuoja tvarkant viešąsias erdves, požiūris į šalies istoriją.

Kaskart, kai Lietuvos sostinėje tenka statyti paminklą istorinei asmenybei ar įvykiui paminėti, atsiranda projektų, kuriuos išvydęs pagalvoji: jau geriau nieko negu tai. Klasikinio požiūrio į istorinių erdvių sutvarkymą šalininkai turi juos stabdyti lyg priešo tankus ir sakyti, kad šie neatitinka konkurso sąlygų arba nebėra lėšų.

Jei performansai ir instaliacijos, kurioms mūsų valstybėje negailima lėšų, irgi yra skulptūros, gal būtų galima pasakyti, kokia jų išliekamoji vertė, kai baigiasi parodos?

Visiškas nesusikalbėjimas panašius projektus lydi jau ne vieną dešimtmetį. A. Labašausko mintys, pasirodžiusios praėjusią savaitę, labai daug ką paaiškina. Pirma, jis teigia, jog XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios statulos tradicija baigėsi kartu su imperializmo tradicijomis. Vakarų Europoje ir JAV nutolta nuo klasikinės formos, klasikiniai monumentai jau nebestatomi, išskyrus pavienius atvejus. Antra, skulptūros sąvoka šiais laikais smarkiai išsiplėtusi.

Visi erdvėje sukurti darbai iš principo laikomi skulptūromis, tarp jų – ir performansai, ir instaliacijos. Tradicinė statula yra „vien greito vartojimo sumuštinis“. Ji esą neskatina žmogaus mąstyti, labiau gilintis į esmę. Trečia, A. Labašauskui ir daugeliui jo kolegų nepriimtinas „statulų statymas ant kiekvieno kampo“. Apie tai ne kartą diskutuota ir studijų metais. Jis prisipažino, kad projektą konkursui siuntė ir kaip protesto balsą, o tai, ką sukūrė, laiko savo pilietine pozicija, nes paminklas Vyčiui neimponuoja jaunajai kartai. Tai esanti primityvi ideologinė priemonė.

Išgirdus šias A. Labašausko mintis, o projekto autorius tikina, jog taip mąsto ir nemažai jo kolegų, bent jau man kyla daug klausimų. Norėčiau, kad jie pasiektų skulptoriaus bendraminčių ausis. Taip, menininkas teisus – modernios skulptūros vis dažniau ima puošti įvairių pasaulio valstybių miestų erdves. Bet gal būtų galima nurodyti nors vieną Europos šalies sostinę, kurioje būtų tik vienetai (kaip Vilniuje) klasikinio stiliaus paminklų istorinėms asmenybėms?

Lietuvos valstybė turi labai garbingą istorinę praeitį. Problema yra tai, kad iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų, Abiejų Tautų Respublikos ir net carinio valdymo metų klasikinių skulptūrų Vilniuje jau nebėra. Likę tik lenkų valdymo ir sovietmečio kūriniai.

Kur kas trumpesne istorija galinčios pasigirti JAV ir jų sostinė Vašingtonas, kuriame yra memorialas, panašus į A. Labašausko pasiūlytą projektą, turi daug aikščių, skverų, o juose – klasikinių paminklų šią valstybę kūrusioms asmenybėms. Pažvelkime ir į tas šalis, kurių sostinės per karą buvo smarkiai sugriautos. Pavyzdžiui, Lenkijos sostinė Varšuva. Kiek klasikinio stiliaus paminklų istorinėms asmenybėms joje atstatyta arba pastatyta iš naujo? Ten ir kitose šalyse labai gerai suvokiama, kad nebelikus klasikinio stiliaus skulptūrų reikia jas atkurti arba sukurti. Kodėl Lietuvoje požiūris į paminklus istorinėms asmenybėms aplipo mankurtizmu?

Abiejų Tautų Respublikos ir net carinio valdymo metų klasikinių skulptūrų Vilniuje jau nebėra. Likę tik lenkų valdymo ir sovietmečio kūriniai.

Jei performansai ir instaliacijos, kurioms mūsų valstybėje negailima lėšų, irgi yra skulptūros, gal būtų galima pasakyti, kokia jų išliekamoji vertė, kai baigiasi parodos? Lietuva, turėjusi garbingas grafikos, dailės, skulptūros tradicijas, tapo šalimi, kurioje pirma atsirado Šiuolaikinio meno centras, tik paskui buvo pastatyta Nacionalinė dailės galerija.

Ar ne čia slypi problemos esmė? Nustūmus į šoną sovietmečio Lietuvos skulptorius, nes šie, be Žemaitės, Kristijono Donelaičio, Kipro Petrausko paminklų, kūrė ir sovietinei ideologijai svarbias skulptūras (visų pirma mūsų valstybės sostinėje, kurios nepriklausomo gyvenimo laikotarpis buvo trumputis, todėl čia ir neiškilo jokių monumentų), atsirado modernaus požiūrio skulptorių karta, pasiūliusi net Jonui Basanavičiui paminklą kaip... lietų.

Laimė, jo komisiją sudarė ne vien minėtos krypties menininkai ar jų šalininkai, todėl nugalėjo rimto pobūdžio klasikinė skulptūra. Nors šiai „į pakaušį kvėpavo“ ne tik trečiąją vietą užėmęs projektas „Lietuva-Lietus-Basanavičius“, bet ir į antrąją poziciją pakylėtas seneliukas su vėliava („J. Basanavičius – vėliavnešys“).

Kur kas trumpesne istorija galinčios pasigirti JAV ir jų sostinė Vašingtonas turi daug aikščių, skverų, o juose – klasikinių paminklų šią valstybę kūrusioms asmenybėms.

Taip į savo istoriją žvelgiančioje Lietuvoje net Vyčio skulptūrai sukurti reikia kviesti menininkus iš kitos šalies. Jos projektą, kurį dabar nori įsigyti Kaunas, pateikė vietinis, lietuviškas, kolektyvas, bet pats paminklas būtų gaminamas kitoje valstybėje. Buvau ten nuvykęs. Džiaugiuosi, kad užsienio gamintojai padeda statyti skulptūras ir kituose Lietuvos miestuose, o mes, deja, dažnai to nesugebame.

Tokiu atveju nė kiek nestebina ir tai, kad pakirstomis istorinėmis šaknimis Lietuvoje baisiausia provokacija atrodo Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) direkcijos sumanymas Gedimino pilies papėdėje statyti Vytauto paminklą – to, kuris buvo eksponuojamas Lietuvos paviljone per 1939 metų pasaulinę parodą, kopiją. Muziejaus vadovybei teko teisintis, jog tai ne paminklas, o tik parodos eksponatas, pastatytas LNM teritorijoje. Tąkart daug kam palengvėjo, nes, regis, klasikinio Vytauto paminklo Vilniuje kol kas nebus.

Alvydas Medalinskas – Mykolo Romerio universiteto politologas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"