Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Apie politinius kalinius Rusijoje

 
2018 01 10 6:00

Kiek politinių kalinių kamuojasi Rusijos kalėjimuose ir pataisos namuose? Atsakymas trumpas: niekas to nežino.

Persekiojamoms žmogaus teisių organizacijoms sudėtinga sekti visas bylas. Daugybė nuteistųjų yra įkalinti dėl „nepolitinių“ nusikaltimų. Skirtingais duomenimis, tokių žmonių gali būti nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų.

Tačiau mums žinomi atvejai gana bjaurūs. Pavyzdžiui, istorikas Jurijus Dmitrijevas, tyrinėjęs Stalino Didžiojo teroro aukų masines kapavietes, buvo areštuotas daugiau kaip prieš metus dėl kaltinimų pornografijos gamyba. Grupė nepriklausomų teisininkų praėjusį mėnesį padarė išvadą, kad tos nuotraukos nebuvo pornografinės; istorikas tiesiog užfiksavo savo įvaikintos mergaitės, kuri vaikų namuose buvo labai prastai maitinama, sveikatos būklę.

Rusų pareigūnai nuolat naudojasi teisiniais įrankiais, kad susidorotų su pasipriešinimu – tiek savo šalyje, tiek užsienyje.

Dabar pareigūnai siunčia poną Dmitrijevą į žymiąją Serbskio psichiatrijos kliniką Maskvoje. Sovietiniais laikais ta vieta liūdnai pagarsėjo kaip neoficialus kalėjimas, nes ten priverstinis psichiatrinis gydymas būdavo taikomas politiniams disidentams. Tie drąsūs ir puikūs žmonės nebuvo bepročiai, tačiau Serbskio institute dėl skiriamų stiprių vaistų nuo išgalvotų ligų, tokių kaip „vangios eigos šizofrenija“, jie iš tiesų susirgdavo; kartais jiems būdavo padaroma rimta psichologinė žala.

Baudžiamoji psichiatrija įkūnija Brežnevo laikų persekiojimą, lygiai kaip Gulago sistema patvirtino Stalino terorą. Jos panaikinimas buvo vienas iš pirmųjų ženklų, kad Michailo Gorbačiovo Kremlius rimtai vertino žmogaus teises. Tačiau jos sugrįžimas dabar yra vienas grėsmingiausių Rusijos krypties rodiklių.

Tai neturėtų būti netikėta. Rusų pareigūnai nuolat naudojasi teisiniais įrankiais, kad susidorotų su pasipriešinimu – tiek savo šalyje, tiek užsienyje. Mažiausiai 60 ukrainiečių yra kalinami dėl fiktyvių kaltinimų; jie yra Rusijos karo su didžiausia savo kaimyne Europoje – ir didžiausia potencialia drauge – tolesnės aukos.

Ilgiausiai kalinamas Rusijos politinis kalinys yra Aleksejus Pičiuginas, buvusios naftos imperijos „Jukos“ vidurinės grandies pareigūnas. Šis vyras 2003 metais suimtas ir įkalintas dėl kelių nužudymų, remiantis menkai pagrįstais įrodymais. Tikrasis jo nusikaltimas yra tai, kad jis ryžtingai atsisakė melagingai liudyti prieš savo viršininką, buvusį oligarchą Michailą Chodorkovskį.

Rusų pareigūnai taip pat siekė, kad Sergejus Magnitskis, vienos Maskvos teisinės firmos auditorius, liudytų prieš savo bosą Billą Browderį, Londone gyvenantį finansininką. S. Magnitskis atsisakė tai daryti ir kalėjime buvo mirtinai sumuštas. Ryžtingai nusiteikę pareigūnai šį žmogų nuteisė jam jau mirus, o ponui Browderiui išdavė arešto orderį; Vladimiras Putinas, be kita ko, neseniai jį pavadino „žudiku maniaku“. Tikrasis pono Browderio nusikaltimas buvo neįtikėtinai sėkminga kampanija, kad prieš Rusiją valdančius ir kraują liejančius sukčius būtų imtasi sankcijų.

Klausimas pareigūnams: ar tai veikia? Persekiojimai kuria kankinius. Dešimtmetis už grotų ponui Chodorkovskiui padėjo paslėpti savo abejotiną dešimtojo dešimtmečio verslininko karjerą. Jei paprasčiausiai būtų buvęs deportuotas, jis jau seniai būtų užmirštas. Pono Browderio reinkarnacija į žmogaus teisių gynėją nusvėrė jo ankstesnę paramą V. Putino režimui. Pono Dmitrijevo likimas dėl priverstinio gydymo sulaukė tarptautinio susirūpinimo. „Pussy Riot“ tebebūtų kultūros paraštėse, jeigu režimas su merginų pankroko grupės narėmis nebūtų itin griežtai pasielgęs. Dabar jos – pasaulinės garsenybės.

Pernai ponas Putinas atidengė paminklą „valstybės represijų aukoms“. Tačiau tiesa ta, kad jis verčiau laikytųsi atokiau nuo praeities. Rusijos valstybės istoriografija yra skausmingai abstraktus dalykas. Aukos ir kaltininkai yra beveidžiai. Nėra ką kaltinti. Niekas nenusipelno kompensacijos.

Vis dėlto kai kurie rusai pritaria idėjai, kad pareigūnai tvirta ranka laikytų valdžią, o šiuolaikinės represijos irgi pabrėžia V. Putino ir sovietinio režimo panašumus.

Apmiręs ir brutalus sovietinis režimas žlugo. Tegu taip nutinka ir jo įpėdiniui.

E. Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"