Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Apie „čainikus“. Arba Lietuvos šilumos ūkis (I dalis)

 
2017 12 21 11:30

Prieš penkis metus Seimas priėmė Šilumos ūkio įstatymo pakeitimus, leidusius privatiems investuotojams investuoti į centralizuoto šilumos tiekimo šilumos gamybos įrenginius ir pardavinėti juose pagamintą šilumą už kainą, mažesnę nei šilumos tiekėjo kintami šilumos gamybos kaštai ir (jei susiformuoja didesnė pasiūla, nei paklausa) mažesnę, nei kainą, kurią siūlo kiti nepriklausomi šilumos gamintojai. Kitais žodžiais tariant, buvo suformuota teisinė aplinka konkurencijai šilumos gamyboje.

Verslui sukūrus galimybes investuoti į šilumos gamybą, verslas į tai investavo. Nepriklausomų šilumos gamintojų įrengtoji katilinių bei elektrinių, kurui naudojančių biokurą ir atliekas, suminė šilumos gamybos galia iki šių metų pradžios per paskutinius 3–4 metus, verslui investavus maždaug 400 milijonų eurų, išaugo nuo beveik nulio iki 606 MW.

Reikia suprasti, kad biokuro kogeneracija Lietuvoje nesivysto pakankamai greitai ne dėl to, kad Lietuvoje atsirado „čainikai“.

Tai yra jų galia per kelis metus padidėjo beveik tiek pat, kiek pačių licencijuotų šilumos tiekėjų pastatyti šilumos iš biokuro pajėgumai, auginti per laikotarpį nuo maždaug 2005 metų, kai Lietuvoje atsirado pirmosios biokurą naudojančios katilinės centralizuoto šilumos tiekimo ūkyje.

Nepriklausomi šilumos gamintojai, gaminantys šilumą iš biokuro ir kitų vietinių išteklių ir tiekiantys šilumą į centralizuotus šilumos tinklus per 2014–2016 metus sumažino gamtinių dujų importą į Lietuvą beveik 700 milijonų kubinių metrų. Jei ne jie, beveik visi pinigai už tuos papildomai importuotus 700 milijonų kubinių metrų dujų, o tai yra maždaug 170 milijonų eurų, būtų išleisti į užsienį. Dabar tie 170 milijonų eurų liko Lietuvos ekonomikoje.

Tai kodėl kai kurie gerbiami Lietuvoje ekonomistai vis dar kalba apie tą prieš penkis metus Seimo priimtą įstatymą, kaip apie klaidą, o pačias nedidelius šilumos gamybos įrenginius, priklausančius verslui, nepagarbiai pravardžiuoja „čainikais“?

Ramiai įsiklausius į jų dėstomus argumentus ir juos apibendrinus, pagrindiniai jų argumentai yra du.

Pirmas argumentas yra tas, kad pagal suformuotą rinkos modelį konkurencija šilumos gamyboje, pradinėje savo fazėje, nemažina šilumos kainų vartotojams, skirtingai, nei investuojant patiems šilumos tiekėjams, kai visi sumažinti kaštai iš karto reiškia mažesnes kainas šilumos vartotojams.

O antras argumentas yra toks daugiau teorinis, paremtas masto ekonomijos principu. Teoriškai didelės stambios biokuro katilinės ir elektrinės turėtų santykinai, skaičiuojant vienam galios vienetui, būti pigesnės, nei statant daug vidutinio dydžio katilinių ir nedidelių elektrinių.

Norint atsakyti skeptikams, reikia visų pirma pabrėžti, kad konkurencija šilumos gamyboje šilumos vartotojams nepadidino šilumos sąskaitų nei vienu euru. Pati šilumos supirkimo iš nepriklausomų gamintojų sistema buvo sukurta taip, kad nepriklausomi šilumos gamintojai iki šiol negalėdavo pardavinėti šilumos už kainą, didesnę, nei kintami šilumos tiekėjo šilumos gamybos kaštai. Tai reiškia, kad net jei turim tik vieną nepriklausomą šilumos gamintoją, nejaučiantį jokio konkurencinio spaudimo iš aplinkos, jis vis tiek iš šilumos vartotojų kišenės paims ne daugiau pinigų, nei vartotojai sutaupo dėl šilumos tiekėjo kuro kaštų sumažėjimo. Iš esmės verslas net konkurencijos užuomazgų fazėje pelnosi ne šilumos vartotojų, o dujų importo sąskaita. Čia ekonomistai šiek tiek žaidžia dalies visuomenės pavydo jausmu, kai pelno užsidirbimas yra laikomas blogiu, net jei tas lietuviškų įmonių pelnas yra uždirbamas „Gazprom“ sąskaita.

Antra, nepriklausomų šilumos gamintojų gaunamas pelnas traukia į rinką ir kitus investuotojus, o vėliau, atsiradus daugiau nepriklausomų šilumos gamintojų, o taip pat į šilumos gamybą iš biokuro investavus ir pačiam šilumos tiekėjui, siekdami laimėti kasmėnesinius aukcionus, nepriklausomi šilumos gamintojai ima mažinti šilumos kainą.

Pavyzdžiui, Kaune šią vasarą nepriklausomų šilumos gamintojų siūloma kaina, už kurią jie tiekdavo šilumą į tinklus, kartais būdavo net mažesnė, nei 1 ct/kWh. Dabar, susiformavus stipriai konkurencijai, jau vargu ar kur nors Lietuvoje rasime nepriklausomų šilumos gamintojų, parduodančių šilumą už kainą, artimą gamtinių dujų kuro kainai. Reiškia, kuo labiau stiprėja konkurencija tarp nepriklausomų šilumos gamintojų, tuo didesnė jų investicijos teikiama nauda lieka galutinių vartotojų kišenėje.

Geriausias čia pavyzdys yra Kauno atvejis, kur dėl konkurencijos šilumos gamyboje šilumos kaina vartotojams Kaune iš vienos aukščiausių tapo viena žemiausių Lietuvoje. Ir taps pačia žemiausia, kai Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija galiausiai perskaičiuos bazinę šilumos kainą šilumos tiekėjui Kaune, nes dabar didelė dalis tų konkurencijos teikiamų sutaupymų virsta AB „Kauno energija“ pelnu. Perskaičiavus „Kauno energijos“ bazinę kainą, visas šis šilumos tiekėjo kaupiamas ir jau sukauptas pelnas grįš galutiniams vartotojams mažiausių Lietuvoje šilumos kainų forma.

Trečia, galiu užtikrintai teigti, kad atsiradę konkurentai šilumos gamyboje visiškai nereiškia, kad dėl to patiems šilumos tiekėjams nebeapsimokėjo investuoti į šilumos gamybą iš biokuro. Nesvarbu ar kalbame apie mažų biokuro katilinių statybą, ar apie didelių biokuro kogeneracinių elektrinių statybą.

Lietuvoje dėl konkurencijos šilumos gamybos srityje nei vienas šilumos tiekėjas neatsisakė jokio investicinio plano į šilumos gamybą, kurį būtų įgyvendinęs, jei konkurencijos nebūtų. Todėl priešinti šilumos tiekėjų atseit „optimalias“ investicijas su nepriklausomų šilumos gamintojų investicijomis tikrai nereikėtų.

Atvirkščiai, Lietuvoje susiformavo tokia praktika, kai, esant nepriklausomiems šilumos gamintojams, šilumos tiekėjų motyvacija investuoti į šilumos gamybą tik padidėja. Nes šilumos tiekėjui, investavus į šilumos iš biokuro gamybą, efektas šilumos kainoms vartotojams dvigubinasi ir trigubinasi.

Visų pirma – tai, kaip ir bet kuriuo atveju, sumažina šilumos tiekėjo kuro kaštus ir tai mažina šilumos kainas vartotojams savaime. Antra – šilumos tiekėjui investavus į biokuro katilinę ar elektrinę, sumažėja vidutiniai šilumos tiekėjo šilumos gamybos kaštai, reiškia mažėja „kainų lubos“ nepriklausomiems šilumos gamintojams. Trečia – pats šilumos tiekėjas su savo pastatytomis šilumos iš biokuro gamybos katilinėmis bei elektrinėmis eina į konkurencinę šilumos gamybą, taip dar labiau didindamas pasiūlą mėnesiniuose aukcionuose, aštrindama konkurenciją ir mažindamas aukcionuose siūlomas konkurentų kainas.

Čia vyksta net tam tikras šilumos tiekėjų permotyvavimas investuoti į šilumos gamybą iš biokuro, kadangi jo investicinius kaštus bet kuriuo atveju padengia šilumos vartotojai, o su nepriklausomais šilumos gamintojais, kurie konkuruoja pilnais kaštais, šilumos tiekėjas aukcionuose konkuruoja tik savo biokuro katilinių kintamais kaštais ir čia turi itin didelį, praktiškai neįveikiamą konkurencinį pranašumą. Sakyčiau, kad dalis šilumos tiekėjų investicijų į šilumos gamybą iš biokuro net nebūtų įvykusios, jei Seimas prieš penkis metus nebūtų sukūręs sąlygų konkurencijai šilumos gamyboje.

Reikia suprasti, kad biokuro kogeneracija Lietuvoje nesivysto pakankamai greitai ne dėl to, kad Lietuvoje atsirado „čainikai“. Ji nesusiformavo, nes Valstybė nesukūrė pakankamų kogeneracijos skatinimo mechanizmų. Tiek nepriklausomiems šilumos gamintojams, tiek šilumos tiekėjams. Kogeneracijos ir konkurencijos šilumos gamyboje priešinimas yra visiškai dirbtinis.

Konkurencijos šilumos gamyboje priešininkai mėgsta parodyti pavyzdžiu Šiaulių šilumos ūkį, kur šilumos kaina yra mažiausia Lietuvoje. Tačiau šilumos kaina Šiauliuose mažiausia yra ne dėl to, kad Šiaulių politikai kažkada tiesiog jėga išmetė iš Šiaulių norinčius čia investuoti į nepriklausomą šilumos gamybą verslininkus, o dėl to, kad pati „Šiaulių energija“ savo laiku atliko labai sėkmingą investiciją į biokuro kogeneracinę elektrinę, gavusi šiai investicijai ES paramą ir dar užsitikrinusi papildomas pajamas, parduodant „žalią“ elektrą už nustatytą aukštesnį nei rinkos kainą, tarifą. Nepriklausomi šilumos gamintojai niekaip nebūtų pakeitę „Šiaulių energijos“ investicinių sprendimų. Jie būtų tik dar labiau sumažinę gamtinių dujų vartojimą Šiauliuose ir dar labiau sumažinę šilumos kainą Šiaulių šilumos vartotojams.

Apibendrinus, jei prieš penkis metus Seimas nebūtų įteisinęs konkurencijos šilumos gamyboje, situacija Lietuvos centralizuotame šilumos ūkyje nuo dabartinės skirtųsi tik tuo, kad didesnė dalis šilumos būtų gaminama, deginant gamtines dujas, šilumos vartotojai daugiau, nei dabar, mokėtų už šilumą, o stambių biokuro kogeneracinių elektrinių Lietuvoje būtų atsiradę tikrai ne daugiau, nei yra dabar.

Martynas Nagevičius yra Lietuvos atsinaujinančių Išteklių energetikos konfederacijos prezidentas, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio narys.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"