Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

„Žvėryno“ šiupininė

 
2017 10 03 14:32

Sostinės žvėryniečiai šių metų rugsėjo 17 dieną savo gimnazijos salėje susitiko su miesto meru Remigijumi Šimašiumi. Tai buvo tradicinė kasmetinė Vilniaus mero ataskaita apie nuveiktus darbus, pasidžiaugiant Neries upės krantinių darbais, vaikų darželių rūpesčiais, gerėjančiu ir perspektyvoje dar geresniu visuomeniniu miesto transportu. Individualių transporto priemonių, t.y. asmeninių automobilių srautų ir parkavimo opios problemos dar laukia miesto valdžios ir gyventojų abipusio supratimo ir pozityvių idėjų.

Nori nenori, bet Kęstučio gatvė kiekvieną popietę persipildanti stoviniuojančiais automobiliais, jau seniai tapo pagrindine arterija, jungiančia miesto centrą su Karoliniškėmis, Viršuliškėmis ir Justiniškėmis. Negana to, į namus skubantys vairuotojai plūsta ir į Birutės gatvę, kuri gal jau tam ir paaukota, nuo Mickevičiaus gatvės iki pat galo palikta be šaligatvio. Tiesa, tarp Moniuškos ir Latvių gatvių yra siaurutis 0,3–1,0 m pločio šaligatvis, bet už tai kita gatvės pusė užimta stovinčių automobilių, o eismas per visą Birutės gatvę – abipusis. Kaip čia prasilenkti mašinoms, mokinukams, pėstiesiems ir visiems, stumiantiems vežimėliuose savo atžalas. Na, o tarpas tarp Poškaus ir Latvių gatvių, artėjant link pastarosios, siekia vos 4,5–5,0 m plotį. Žiemos metu gatvė tampa tokiu loviu, prilygstančiu bobslėjaus trasai.

Vienu tarpu 2003–2005 metais buvom labai įsijautę į eismo Birutės gatve problemas, su chronometrais skaičiavom, kiek kuria kryptimi per laiko vienetą pravažiuoja mašinų, rašėme raštus, rinkome parašus prašydami įvesti tik vienos kurios krypties eismą ar riboti tam tikromis valandomis ir t. t. Nieko nepasiekėme, lėmė savivaldybės argumentai, kad esant vienkrypčiam eismui, bus važiuojama greičiau ir taip pat bus pavojinga. Bet greitį juk galima reguliuoti ženklais, „slenksčiais“ ir „kalneliais“.

Sėkmingesne akcija galiausiai tapo Birutės g. nr. 18D, 18C ir 18B savininkų – žemgrobių neteisėtų tvorų panaikinimas, nors ir teko paplušėti 12 metų, nuo 2005 metų rašant įvairioms instancijoms ir viršininkams, kol galiausiai pačiam Merui dalyvaujant buvo prakirsta ir atidaryta erdvė, dabar jau ruošiamam pėsčiųjų ir dviračių takui.

Lieka šios trasos aplinkos ir apskritai Neries pakrantės kraštovaizdžio – šabakštyno už kazachų ambasados tvoros ir kemsynų buvusioje upės pratakoje sutvarkymas. Minėtų Birutės g. nr. 18 kotedžų savininkai, vykdydami statybos darbus ir plėsdami iki pat upės skardžio savo sklypus nupjautų medžių kamienais, kelmais ir akmenimis užvertė upės prataką, kuri skyrė krantą nuo buvusios salos. Pavasariniai polaidžiai kiek atgaivina šią prataką, bet jiems pasibaigus lieka liūnas, užutėkiai uodų perykloms. Statant kazachų ambasadą Mickevičiaus gatvės tęsinyje išvestas lietaus vandens surinkėjo vamzdis, juo ištekantis vanduo kaupiasi viename tokių liūnų ir užsistovi, kurdamas antisanitarinę aplinką.

Miesto savivaldybės tarybos Aplinkos ir energetikos visuomeninė komisija informavo Vilniaus merą apie šią situaciją prašydama dar iki sveikatingumo trasos įrengimo užgydyti šią kraštovaizdžio žaizdą – išvalyti prataką ir atkurti salą. Tačiau gavome p. G. Runovičiaus, Miesto tvarkymo ir aplinkos apsaugos skyriaus vedėjo pasirašytą atsakymą, kad „įvertinę šalia esančio valstybinio miško gretimybę ir sudėtingą technologinį sprendimą pratakos išvalymui, kol kas šių darbų neplanuojame“. Vadinasi, jų ir nesulauksime. Rašydami raštą pasidžiaugėme, kad galų gale prakirsta tujų siena, tad atsakydamas p. G. Runovičius pamalonino padėka „už įvertinimą grąžinant valstybinę žemę visuomenės poreikiui“.

Jeigu nuo 2004 metų, kai visiems matant žingsnis po žingsnio buvo įsisavinami apsitvertos valstybinės žemės plotai, atsakingi už tvarką Vilniaus miesto pareigūnai būtų atlikę savo pareigas, šiandien, p. G. Runovičiui, kaip toms Romą išgelbėjusioms žąsims, netektų džiaugtis savo darbo įvertinimu. Esu tikras, kad jei ne pėsčiųjų ir dviračių tako projektas, paremtas Mero „ranka“, ir šiandien vielų tvoromis sutvirtintos gyvatvorių ir tujų sienos puikuotųsi toje Neries pakrantėje. O visuomenininkai ir toliau raštais bombarduotų Aplinkos ministeriją ir Vilniaus savivaldybę, gaudami vien raštus „dėl informacijos pateikimo“, kuriais galėtų apklijuoti ne vieno kambario sienas.

Per minėtą žvėryniečių susitikimą su miesto Meru greta nusiskundimų dėl ne taip renovuojamų namų ir šiukšlių konteinerių problemų liko pakibęs pagalbos šauksmas apie baisų dvoką skleidžiančią vištų ir žąsų „fermą“ Kęstučio gatvėje, kurią desperacijos apimtam kaimynui belieka tik padegti. Meras įspėjo, kad šitaip geriau nežadėtų padaryti, nes gali atsidurti teisme. Mūsų teisinėje valstybėje nėra jokių svertų tokiam absurdui įveikti, vien iš to padaryti humorą.

Iš klausimų, sukėlusių visuotinį pritarimą, buvo eismo kontrolierių brutalumas. Tikrai taip. Iki dabar iš atminties neišdyla tokie vaizdai. Vasara, šventiškas vakaras, pustuštis troleibusas, tik keli pensininkai, linksmi jaunuoliai ir čiauškiančios mergaitės. Tvyro praėjusios gražios dienos palaima ir staiga įsiveržia į dryžuotas liemenes įsprausti „žaliukai“, uždaro stotelėje troleibusą ir imasi savo svarbaus darbo. Kaip tyčia visi „zuikiai“ turi pažymėtus bilietukus ir ramūs važiuoja toliau. Išlipę pareigonys susibūrę lieka laukti kitų „aukų“, išsinešę savo kvapus ir šventišką vakaro ramybę. O vienas drastiškas atvejis vis dar stovi akyse, nors buvo taip seniai, gal prieš penkiolika metų. Žvėryne, sustojus troleibusui Kęstučio gatvėje, buvo jau sutemę, mane išlipantį kontrolieriai praleidžia, o už manęs sekantį žmogų stabdo, reikalaudami bilieto. Troleibuse įsidėmėjau šį vyrą, liesą ir akiniuotą, užsisvajojusį galinėje sėdynėje. Koks mokslo ar meno žmogus – pagalvojau. Ir štai jį brutaliai stabdo ir neleidžia išlipti. Staiga prasprūdęs pro jų užtvarą, mano „pažįstamas“ ima bėgti, perbėga į kitą Kęstučio gatvės pusę, prabėga visą tarpugatvį net už Pušų gatvės. Aš, iš paskos atbėgęs, pamatau tokį vaizdą – jau privažiavęs kontrolierių raudonas automobilis, mano bėglys sodinamas į vidų, o turbūt jo laukusi moteris su maža mergaite nieko negali padėti ir į mano šauksmą: „Ką jūs darot?!“ niekas nereaguoja. Kontrolierių „varnas“ pajuda pirmyn, moteris su mergaite skubiai sėda į savo automobilį ir važiuoja pavymui. Nežinau, ar kas nors atsiprašė tų žmonių, ar atlygino skriaudą. Jie akivaizdžiai buvo užsieniečiai ir tas vyras tiesiog persigando, manydamas, kad jį užpuolė banditai, ir ėmė bėgti.

Susitikimui skirtas laikas greitai išseko, liko pakibusių, neatsakytų klausimų, taip pat ir siekiančių mikrofoną iškeltų rankų, bet reglamentas toks, kad įgijęs nebūtinai privalomą, bet nuoširdžią gėlių puokštę, spaudydamas vis dar norinčių pasikalbėti jį išlydinčiųjų rankas, Meras privalėjo palikti salę. Taigi liko ir nepaklaustų klausimų, vienas ir mano paties, nors žvėrynietiškų rūpesčių fone būčiau pasirodęs visai neįdomus, taigi norėjau paklausti, ar miestas ir pats Meras turi Vilniaus miesto viziją – ne plėtros, aplinkkelių ir transporto srautų, bet apskritai architektūrinio Vilniaus veido viziją.

Meras pasikeitė, tačiau statybų traukinys didėjančiu pagreičiu dunda pirmyn, traiškydamas bet kokias kliūtis, kurias bando suręsti aplinkosaugininkai, miesto kraštovaizdžio ir architektūrinio paveldo sergėtojai.

Šiandieną Vilniaus statybų bumas yra daugiamečio Vilniaus mero Artūro Zuoko vizijos tęsinys.

Prisimenu 2011 metais „Vilniaus dienoje“ spausdintą savo straipsnį apie tai, kaip A. Zuokas trinktelėjo „iš armotos“ į Kultūros vertybių paveldo departamento direktorę Dianą Varnaitę, iškėlęs milijono litų ieškinį už sužlugdytą statybos investiciją, reikalaudamas direktoriaus „galvos“ – jau kalbėjęs dėl to su ministru, kad ją pašalintų iš užimamo posto, kuriame negali dirbti toks žmogus. Rašiau tada, jog kai ką jis laimėjo, t. y. prigąsdinta KVPD direktorė Vilniaus skyriaus vadovu paskyrė Vitą Karčiauską ir baigėsi visi ieškiniai.

Į savo nepaklaustą klausimą galiu pats ir atsakyti. Taigi, kad Vilniaus veidą kuria ne kokios nors architektūrinės vizijos ar koncepcijos, bet tiesiog stebėtinu būdu įgiję miesto žemę savininkai ir nekilnojamojo turto verslas.

Naujojo Vilniaus miesto veidas formuojamas neatsižvelgiant į kontekstą – į gretimybes ir įprastinėmis tapusias vertingas panoramas, į pastatus ir vaizdus, kurie jau yra tapę, kaip Vilniaus pasas, jo vizitinė korta. Taktiško santykio su aplinka galima pasimokyti iš 20 amžiaus pirmosios pusės pastatų Vilniaus senamiestyje ir Gedimino prospekte. Galima, bet nepasimokoma. Ir tada randasi tokie skandalingi projektai kaip viešbučiai Subačiaus gatvėje greta Misionierių vienuolyno ar Žvėryne Birutės g. nr. 40, kur nugriaunamas medinės architektūros kultūros paveldo pastatas ir jo vietoje statomi du daugiabučiai, kurių statybą pirmiausia sustabdė tik griūvantis šlaitas.

Nekilnojamojo turto verslo ekspansiją ir maksimalistines tendencijas įtikinamai liudija du kvartalai Žvejų gatvėje. Neseniai atsirado sutankintų penkiaaukščių daugiabučių „traukiniai:“ kur iki žemės, iki gyvenamojo parterio turbūt nepraslys nė mažiausias saulės spindulys. O važiuodami Žvejų gatve link Olimpinio centro matome toliau nuo gatvės gražioje erdvėje anksčiau pastatytus penkis keturaukščius namus, kuriančius gražaus ištaigingo miesto vaizdą. Gražu pažiūrėti ir atgaiva gyventi tokiame kvartale. Bet toks jis – jau praeitis.

Apspiestas žvėryniečių moterų Meras su gėlėmis išskubėjo koridoriumi. Dėl panaikintos salos Neries upėje ir vangaus savivaldybės klerkų darbo norėjau pasikalbėti atskirai, per kokią nors priėmimo valandą. Norėčiau tik palinkėti ištvermės gryninant ir cementuojant savo Liberalų sąjūdį. Linkiu sėkmės, tada bus sėkmingas ir Vilnius.

P.S. Jau parašęs šį tekstą eidamas pro šiukšlių konteinerius A. Mickevičiaus gatvės gale, greta miškelio, kuriam gražiai jį prižiūrintys gyventojai norėtų suteikti profesorės Jadvygos Čiurlionytės vardą, išvydau graudžiai mielą kompoziciją, tokį paveikslėlį – du mažo dydžio batelius greta viens kito ir žalia juodo batų kremo tūbelę, o kiek anksčiau ant akmenų sienutės batams blizginti specialias skepetaites.

Prisiminiau tokią kaip skruzdėlytę žilaplaukę Profesorę ir įsivaizdavau rūpestingas rankas, sudėjusias tą paveikslėlį, palikusias tuos batelius, kad kokia nors varguolė dar jais pasidžiaugtų. Tokia asmeninė prisijaukintų daiktų donorystė.

Visai neseniai šiomis dienomis išgirdau apie tokią iniciatyvą – atiduoti atliekamus žmogui daiktus kitiems, kas jais dar pasidžiaugtų.

Vytautas Narbutas yra Gamtos mokslų daktaras, Lietuvos mokslo premijos laureatas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"