Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

(Ne)laimingumas pasaulyje

 
2018 07 20 6:00

Ar šiais laikais pasaulio žmonės gyvena geriau negu ankstesniais amžiais, ar gali būti laimingesni?

Gyvename pasaulyje, kuriame vyksta karų, nusinešančių daug žmonių gyvybių. Irakas, Afganistanas, dabar Sirija. Daug metų Pietų Sudano sukilėliai kariavo siekdami atsiskyrimo nuo Sudano valstybės, ir aukos buvo skaičiuojamos šimtais tūkstančių. 2011 metais tikslas buvo pasiektas, bet 2013-aisiais Pietų Sudane (jau nepriklausomoje valstybėje) prasidėjo pilietinis karas, tebesitęsiantis iki šiol, kainavęs jau apie 300 tūkst. gyvybių. Kaip ir anksčiau, dalis aukų žuvo per žiaurias akcijas prieš civilius gyventojus. Kongo karuose aukų skaičiai daug didesni.

O vis dėlto viso pasaulio mastu tai nieko naujo, ir tokio smurto dabar yra gerokai mažiau negu ankstesniais amžiais.

Šiandienos mūsų įspūdį formuoja žiniasklaida – visi karai, žiaurumai plačiai nušviečiami.

Amerikiečių kultūrologas Stevenas Pinkeris susistemino ir apibendrino daug įvairių sričių istorinių tyrimų duomenų. Pavyzdžiui, archeologiniai tyrinėjimai teikia duomenų manyti, kad, tarkime, prieš 10 tūkst. metų tikimybė žūti nuo kito žmogaus rankos skirtingose gentyse svyravo nuo 15 iki 60 procentų. XX a. Europoje, išgyvenusioje du žiaurius pasaulinius karus, tokia tikimybė tesiekė vieną procentą.

Dauguma istorinių liudijimų rodo, kad kūno žalojimas ir kankinimai buvo įprastinės bausmės už tokius nusižengimus, kurie šiandien teužtrauktų piniginę baudą. Europoje iki Apšvietos tokie nusikaltimai kaip vagystė iš krautuvės arba karaliaus kelio užblokavimas vežimu būdavo baudžiami liežuvio nupjovimu, rankų nukirtimu ir t. t. Daugelis šių bausmių buvo vykdomos viešai, ir žiaurumas buvo viena liaudies pramogų.

Senajame Testamente yra ne vienas atvejis, kai Dievo vardu pateisinami arba skatinami tokie veiksmai, kuriuos dabar vadintume genocidu, štai pavyzdys: „Prisiartinęs prie miesto jį užpulti, pasiūlyk jam taikos sąlygas. Jeigu jis tavo taikos sąlygas priima ir tau pasiduoda, tada visi jame esantys žmonės turės tau lažą eiti. O jeigu jis tau taikiai nepasiduoda, bet su tavimi kariauja, tada tu jį apgulsi. Viešpačiui, tavo Dievui, atidavus jį tau į rankas, išžudysi jame visus vyriškius kalaviju. Tačiau kaip grobį gali pasiimti sau moteris, vaikus, galvijus bei visa kita, kas yra mieste, – visą karo laimikį, – ir gali maitintis iš savo priešų paimto karo laimikio, kurį Viešpats, tavo Dievas, bus tau davęs. Taip elgsiesi su visais miestais, kurie yra labai toli nuo tavęs, – su tais miestais, kurie nepriklauso arti esančioms tautoms. Tačiau šių tautų miestuose, kuriuos Viešpats, tavo Dievas, duoda tau kaip paveldą, nepaliksi gyvo nė vieno, kas kvėpuoja. Sunaikinsi juos – hetitus ir amoriečius, kanaaniečius ir perizitus, hivitus ir jebusitus, kaip Viešpats, tavo Dievas, yra tau įsakęs.“ (Iš Pakartoto įstatymo knygos)

Tai nebuvo išskirtinis visuomenės sankcionuotas žiaurumas – tiesiog daug kur ne vieną šimtmetį galiojo principas: jeigu apgultas miestas nepasiduoda, jį užėmus išžudomi visi jo gyventojai. Per Galų karą 52 m. pr. Kr. užėmusi apgultą Avarikumo miestą Cezario kariauna iš 40 tūkst. gyventojų gyvų paliko tik 800. Tokie tad buvo papročiai.

Istorikas Simonas Sebagas Montefiore rašė apie Persijos karalių Kyrą: „Vienas iš Kyro tolerantiškų įsakų, vėliau rastas įrašytas cilindre, pelnė jam Žmogaus teisių tėvo titulą, ir viena kopija dabar yra prie Jungtinių Tautų būstinės Niujorke durų. Bet jis nebuvo liberalas. Pavyzdžiui, kai Lidijos sostinė Sardai sukilo, jis išžudė tūkstančius jos gyventojų. Kyras, dar kupinas jėgų, žuvo mūšyje Vidurinėje Azijoje. Buvo pasakojama, kad jį nugalėję priešai įmetė jo galvą į pilną kraujo vynmaišį, kad patenkintų jo godų svetimų žemių troškulį.“

XVI amžiuje Prancūzijoje per vadinamąją Baltramiejaus naktį (iš tikrųjų tai truko ilgiau) išskersta daugiau kaip 20 tūkst. taikių hugenotų. Tokios masinės žudynės tais laikais buvo fizinis darbas, reikalaujantis daug jėgų ir energijos, – neužteko paspausti mygtuką.

XVII amžiuje Trisdešimties metų karas vokiečių žemėse nusinešė apie trečdalio gyventojų gyvybes – tai kur kas daugiau negu bet kurioje šalyje per Antrąjį pasaulinį karą, nors Holokausto siaubo nevalia pamiršti kaip ypatingo XX amžiaus žiaurumo apraiškos.

S. Pinkeris akcentuoja ir mūšiuose žuvusių kareivių skaičiaus mažėjimą pastaraisiais dešimtmečiais. 1950-aisiais Korėjos kare per ketverius metus žuvo per milijoną karių, vėliau Vietnamo kare per devynerius metus – 1,6 milijono. 1990–1991 metais Persų įlankos kare žuvusiųjų buvo 23 tūkst., Etiopijos ir Eritrėjos 1998–2000 metų konflikte – 50 tūkstančių. Užsitęsusiame Afganistano kare nuo 2001-ųjų iki dabar iš viso žuvo apie 120 tūkst. žmonių (įskaitant civilius ir visus kovotojus).

S. Pinkeris teigia: „Šiandien galime piktintis – ir teisėtai, – kad Teksase žudikui įvykdoma mirties bausmė po penkiolikos metų teismų proceso. Nepagalvojame, kad prieš kiek daugiau nei porą šimtų metų po dešimties minučių teismo žmogus galėjo būti sudegintas ant laužo už karaliaus kritiką. Mirties bausmę reikėtų traktuoti kaip ženklą, kaip aukštai pakilo mūsų normos, o ne kaip žemai gali smukti mūsų elgsena.“

Įžymus sociologas Norbertas Eliasas teigė, kad naujaisiais laikais Europoje pagreitėjo „civilizacinis procesas“, kuriam būdinga padidėjusi savikontrolė, ilgalaikis planavimas ir jautrumas kitų žmonių mąstymui bei jausmams.

Kitas dalykas – vidutinis gyvenimo lygis, XX amžiuje išaugęs iki anksčiau neregėtų aukštumų, taip pat visuomenės švietimas, kultūros prieinamumas ir t. t. Kalbos, kad anksčiau žmonės buvo dvasingesni, nelabai ko vertos. Kai kas ir dabar skelbia ypatingą savo tautos dvasingumą, pavyzdžiui, rusų nacionalistai.

Kartais anketose klausiama, kokiais laikais norėtumėte gyventi. Dažniausiai klausiama žinomų žmonių (nors nebūtinai). Ir tada sulaukiama įvairių atsakymų, pavyzdžiui, viduramžiais.

O svarbiausias klausimas toks: ar slenkant amžiams gyvenimas gerėja, ar ne? Žinoma, kai sakome, kad norėtume gyventi viduramžiais arba kokiais kitais senais laikais, tai kokio socialinio sluoksnio atstovais norėtume būti? Galbūt malonu įsivaizduoti save to meto bajorais, bet ar, pavyzdžiui, mes, kurių dabar apie 80 proc. apsirūpinę kompiuteriais su internetu ir mobiliaisiais, būtume norėję priklausyti anų laikų daugiau nei 80 proc., kurie buvo užguiti neraštingi baudžiauninkai.

Tačiau šiandienos mūsų įspūdį formuoja žiniasklaida – visi karai, žiaurumai plačiai nušviečiami. Galime stebėti jų filmuotus vaizdus patogiai sėdėdami fotelyje, riaugėdami nuo persivalgymo.

Laimantas Jonušys yra vertėjas, literatūros kritikas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"