Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

(Ne)laimingumas Lietuvoje

 
2018 07 15 15:14

Skelbiami tyrimų duomenys rodo, kad save laimingais laiko apie 65 proc. Lietuvos gyventojų – vienas žemiausių ES šalių rodiklių. Kokios aplinkybės lemia tokias nuotaikas, be dviejų visiems žinomų ir tarpusavyje susijusių – didokos (ES mastu) turtinės nelygybės ir emigracijos?

Juodą spalvą mėgsta žiniasklaida. Didžiojoje dalyje Lietuvos žiniasklaidos nusikaltimai ir nelaimės užima itin solidžią vietą, o bulvarinis dėmesys „laimės kūdikiams“ – turtuoliams ir šou verslo žvaigždutėms – tik paryškina kontrastą su paprastų žmonių kasdienybe. Tai nėra lemiamas žmonių nuotaikas jaukiantis veiksnys, bet jo mastai įspūdingi, išskiriantys Lietuvą iš kaimyninių ES šalių.

Lankydamasis Latvijoje pasižiūrėjau TV3 vakaro žinias (pusvalandžio trukmės) ir buvau apstulbęs – nė vieno pranešimo apie nusikaltimus ir nelaimes. Gal pataikiau netipišką dieną, bet per Lietuvos TV3 žinias tokių dienų nebūna.

Apskritai pesimistinis požiūris turbūt turi paklausą visuomenėje – užtenka paminėti nuolatinį aistringą mazochistinį kainų kilimo ir Lietuvos brangumo vaizdavimą. Neseniai atliktas tyrimas parodė, kad didelė dalis ekonominių emigrantų mano, jog pastaruoju metu padėtis Lietuvoje pablogėjo.

Bet Lietuvą ištikusią nelaimę skelbia ir visai kitokia draugija – ją pavadinčiau tautininkų katastrofistų kompanija. Katastrofistai yra tie, kurie skelbia, kad Lietuvą yra ištikusi katastrofa. Nebūtinai visada, bet dažniausiai šie taip pat yra ir tautininkai (kadangi dauguma jų dori, geranoriški žmonės, vadinsiu juos tautišku lietuvišku žodžiu – tautininkai, o ne nacionalistai, nors ir pastarasis apibūdinimas nebūtinai neigiamas). Pasak šios pesimistinės mokyklos, katastrofa yra ištikusi dėl tų pačių priežasčių – didelės turtinės nelygybės ir masinės emigracijos, taip pat ir kitų.

Katastrofistai kaltina oponentus, kad jie neigia šias blogybes, bet aš tokių neigėjų beveik nesu girdėjęs nei matęs. Tiesą sakant, katastrofą gal ir tikrai vertėtų skelbti, jeigu padėtis būtų tokia kaip, pvz., Venesueloje, kur trūksta paprasčiausio maisto, vaistų, smurtinis nusikalstamumas siautėja, ir gyventojai emigruoja ne sėsdami į lėktuvą Londonan (nes neturi tokių galimybių), o plūsta į artimiausias pasienio valstybes – Kolumbiją ir Braziliją (skurdesnes už Lietuvą). Nebūtina žiūrėti taip toli – Rytų Europoje taip pat yra ne viena valstybė, kur, paprastai tariant, žmonės gyvena blogiau negu Lietuvoje.

Katastrofistai-tautininkai (beje, garsiai pasireiškę per Sąjūdžio jubiliejines metines), suteikę sau garbę vadintis tikraisiais patriotais, yra ne tik smarkiai susirūpinę, bet ir pasišovę „sugrąžinti Lietuvos valstybę žmonėms“ ir apskritai sugrąžinti Lietuvai „tikrą nepriklausomybę“.

Iš tikrųjų pilietinės iniciatyvos yra sveikintinas dalykas, bet taip pat sveikintina, kad kita visuomenės dalis, užuot aklai priėmusi katastrofistinę retoriką, mano, jog Lietuvos integracija į euroatlantines struktūras reiškia ne kokį nors tautiškumo ar valstybingumo praradimą, bet priešingai – sutvirtinimą.

Tautininkai rūpintojėliai kaip teigiamą tautos ir valstybės interesų gynimo pavyzdį pateikia dabartinę Lenkijos valdžią – ne todėl, kad mėgtų Lenkiją (veikiau priešingai), o todėl, kad norėtų ir čia tokios pat politikos. Bet tai yra kaip tik toks pavyzdys, kuris rodo, kad geri norai veda pragaro link. Lenkijos valdžia naikina teismų savarankiškumą, užvaldė visą valstybinę televiziją bei radiją ir aktyviai transliuoja antivokišką, antieuropietišką propagandą.

Galime guostis nebent tuo, kad lenkų populistai tautininkai, kitaip nei daugelio kitų ES šalių, pvz., Vengrijos, Kremliui palankumo nerodo. Vengrijoje Orbáno valdžia skolinasi ateities sąskaita, priskirdama sau nuopelnus už ES pinigais pagerintą infrastruktūrą, kiša tuos pinigus į savo politinių sąjungininkų, draugų ir giminių kišenes bei projektus, nuolat viešai gretindama ES su sovietine diktatūra.

Pas mus tautininkiška politika ir ideologija kol kas nėra itin agresyvi ir įtakinga, mat subliūško imigrantų antplūdžio baubas, skelbtas Lietuvai įsipareigojus priimti pabėgėlių kvotą,.

O laimingumo jausmas, be abejo, labai subjektyvus. Deja, negalime palyginti su lietuvių savijauta ankstesniais laikais, pvz., sovietmečiu arba tarpukariu. Kirba įtarimas, kad sovietmečiu laimingų būtų buvę ne ką mažiau. Nes, tarkim, tada dauguma žmonių, nors ir sistema nepatenkinti, turbūt labiausiai orientavosi į asmeninį ir savo šeimos gyvenimą, šitaip atskirdami save ne tik nuo sovietinės sistemos, bet ir nuo viso didžiojo pasaulio, kuris egzistavo už geležinės uždangos nepasiekiamoje, beveik mitinėje erdvėje. Ir gyvenimas postalininiu sovietmečiu buvo daugmaž stabilus, nežadantis nemalonių netikėtumų, jeigu nesiryžai atvirai protestuoti prieš diktatūrą ir okupaciją, o dauguma nesiryžo. Žinoma, niekada negalėjai žinoti, ko parduotuvėse staiga pritrūks – dantų pastos, rankšluosčių, vienų ar kitų maisto produktų, – bet žmonės prie to buvo pripratę.

Be abejo, žiūrint objektyviai, lietuviai dabar gyvena geriau negu bet kada anksčiau ne tik dėl to, kad yra laisvi, bet ir materialiai. Kitaip nei ankstesniais laikais, dauguma turi tai, ką turi vakariečiai (nors kartais žemesnės kokybės): vakarietiškus automobilius, drabužius, buitinę techniką, bent šiek tiek galimybių pakeliauti į užsienį, kad ir tą pačią Vakarų Europą; t.p. ir tokius dalykus, kurių anksčiau iš viso nebuvo: kompiuterius, interneto ryšį, mobiliuosius telefonus. Dauguma tai priima kaip savaime suprantamą dalyką, neteikiantį ypatingo pasitenkinimo.

O kartu mato, kad finansinės galimybės yra kur kas mažesnės negu Vakarų Europos gyventojų. Sovietmečiu visi žinojo, kad vakariečiai visko turi daug daugiau ir geresnės kokybės, bet tai buvo abstraktus žinojimas, nes tas turtingas pasaulis buvo už neįveikiamų sienų; apie bandymą siekti tos gerovės net svajoti atrodė kvaila. Užteko to, kad juodojoje rinkoje buvo galima nusipirkti vakarietiškų džinsų už kokius 110 rublių, o tai sudarė ne mažiau kaip du trečdalius vidutinės mėnesio algos.

Dabar tas turtingas pasaulis beveik atėjo pas mus pačius ir jau beldžiasi į mūsų būstus atostogauti grįžtančių emigrantų pavidalu. Ir tai mus neišvengiamai verčia savo materialinę padėtį lyginti su Vakarų Europos valstybių – kitaip sakant, vienų iš turtingiausių pasaulio šalių. Ir akivaizdžiai matome, kad gerokai atsiliekame. Nors jeigu pasaulio valstybes su jų gyventojų skaičiumi pagal pragyvenimo lygį padalintume į keturias dalis, tai Lietuva atsidurtų turtingiausiame ketvirtadalyje.

Įvairiausių statistikų vaizdą išoriškai blogina dar ir tai, kad, pasak žiniasklaidos pranešimų, Lietuva atsiduria arti paskutinės vietos „Europoje“, nors iš tikrųjų turimos galvoje tik ES priklausančios šalys, o visos Europos mastu dugnas yra gerokai žemiau.

O pastarųjų mėnesių duomenys rodo, kad skirtumas tarp emigracijos ir imigracijos jau nuo gruodžio yra smarkiai sumažėjęs, o gegužę ir birželį imigrantai jau persvėrė emigrantus.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"