Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

„Maximos“ kvapas ir niekieno „maxima culpa“

 
2013 11 30 6:00

Iš pradžių betonas griuvo ant alkoholio stelažų, sumaišydamas viskį su tekila, džiną su brendžiu, dar kažin kokius svaigalus su kažkokiais. Pasiliejo alaus upės balzamo krantais. Rygos ugniagesys gelbėtojas LTV1 ekrane per specialią Zolitūdės tragedijai skirtą laidą sakė dar niekada neuostęs tokio kvapo: alkoholis, kraujas, mirtis - viskas susiliejo į vieną tvaiką. Tikro pragaro.

Tai - „Maximos“ aromatas. Kalta ji ar ne, šis kvapas priskiriamas jai. Beje, niekas (dar) ir nesišvaisto tais didžiaisiais kaltinimais. Pabandytų! Būtų užčiauptas ir nušluotas. „Maxima“ teisuolė, ji apsiginklavusi visais korektiškais formalumais, visais aptakumais. Kas drįstų!

Be to, „Maxima“ nemeluoja. Ir dabar nemelavo dėl tų antrinių įmonių, tik nesakė visos tiesos, nes niekas apie tą tiesą neva ir neklausė, nepradėjo kalbos.

Bet štai likimas pradėjo šluoti „Maximas“, kaip Gintaro Varno „Bakchantėse“ išpranašauta.

Rygoje iš po griuvėsių išsivyniojo visokių gandų. Kad statinio projektai taisomi pertaisomi, todėl kaltų nebus. Na, gandai yra gandai, niekas nepuls jais tikėti. Gandų dabar ten daug. Pavyzdžiui, kad žuvo ir vaikų, o apie juos nutylima. Esą slepiamas tikrasis aukų skaičius - mažinamas, iš įvairių kūnų liekanų sulipdomas vienas statistinis vienetas. Mitinis mąstymas linkęs į maksimalų katastrofizmą...

Įspūdingas ne tik kvapas, bet ir kone savaitės tyla, kuria atsiribojo didieji imperininkai čia, Lietuvoje. Tik Lietuvos televizija ištraukė vieną imperijos kūrėjų - atitraukė nuo dabar jau dvasingesnių verslų ir pomėgių, kad pasiklausytų agresyvėjančio pašnekovo tono išgirdus „klastingą“ klausimą.

O paskui kad prabilo, nuo savo viršūnių... Tarsi tikrai būtų patikėję imperium in imperio - valstybė valstybėje - besą.

„Maximos“ fasadas visada buvo gražus, ši imperija pateikiama kaip įspūdinga sėkmės istorija, apkaišyta klasikinės filologijos vynuogėlėmis. O vidinės konstrukcijos? Vidinė konstrukcija yra prekybos centro kasininkė - išnaudojimo, šiuolaikinės vergovės sinonimas. Kokios vidinės konstrukcijos sumontuotos valstybėse (Latvijoje, Lietuvoje), kad tokiomis žeminamomis sąlygomis dirbantys žmonės laikosi įsikibę savo grandinių?

Stulbinamas dalykas - parduotuvėse vergovė tvyro ore. O kur spartakai (taip, juokinga, bet į antikos fundamentus reikėtų atsakyti tokiais pačiais - antikos - įvaizdžiais)? O kaip jiems pavyko to pasiekti? Čia paslaptingas modelis, prilygstantis Iljos Laurso verslo planams ar net Marko Zuckerbergo pasaulio pakeitimo vizijoms. Vertas didelio apdovanojimo. Arba didelio proceso (visuomeninio, aišku) - jei tik buvę ir esami išnaudojamieji vienas po kito ryžtųsi pateikti savo j'accuse.

Ko toji imperija verkia dėl savo įvaizdžio? Ir be gelbėtojų iškels jį iš po griuvėsių. Yra patikrintas būdas. Akcijos. Viskas bus atkurta su pirmykšte jėga. Su pigiomis nekokybiškomis kiniškomis prekėmis. Vartojimo bangos liūliuos. Šventes užkimš blizgučiai. Latvijoje tinklas dar žemiau nusilenks rusakalbiams pirkėjams.

Griūties vietoje siūloma statyti memorialą. Abejotinas sumanymas. Bet jei būtų įgyvendintas, būtų ne tik žuvusiesiems atminti, bet ir nežabotam goduliui, grobuoniškumui įveikti. Gal vis dėlto bent dalelė jo prasmego skradžiai. Ten, Zolitūdėje.

Išsipildė ir vieno jauno latvių literato apsakymo fantasmagorija. Žmogelis pabunda vieną rytą savo namuose ir pamato, kad virš jo pastatytas didžiulis prekybos centras. Ateina imperijos atstovas ir liepia nešdintis. Šiandien tas vargšas žmogus - Valdis Dombrovskis.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"