Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

„Laisvosios Rusijos“ paieškos Lietuvoje

 
2017 12 04 11:47

Šiomis dienomis Vilniuje vyksta jau ketvirtasis „Laisvosios Rusijos forumas“, į kurį suvažiavo demokratiškai orientuoti aktyvistai, žurnalistai ir politikai iš pačios Rusijos bei naujų emigrantų bendruomenių už jos ribų.

Lietuvos sostinė pasirinkta šiam renginiui neatsitiktinai. Dar prieš pirmą forumą, kuris įvyko 2016 metų pavasarį, jo organizatoriai akcentavo, jog sovietmečių Lietuvos ir Rusijos žmogaus teisių gynėjai, kuriuos pačius persekiojo valdžia, turėjo gerus ryšius. Lietuva tebevertinama rusų demokratų bendruomenėje kaip valstybė, suprantanti laisvės ir demokratijos svarbą, tad ir Vilnius beveik natūraliai tapo vieta, kur svajojantys apie „laisvą Rusiją“ aktyvistai gali susirinkti ir aptarti savo reikalus.

Vilnius beveik natūraliai tapo vieta, kur svajojantys apie „laisvą Rusiją“ aktyvistai gali susirinkti ir aptarti savo reikalus.

Žinoma, pats „laisvosios Rusijos“ konceptas reikalauja papildomo paaiškinimo. Šis apibrėžimas gali kelti klausimų. Tikrai, rusų valstybė nuo senų laikų sugebėjo išlikti – nei per vieną iš karų ji nebuvo pilnai užkariauta. Net atvirkščiai – Rusija gyvavo kaip imperija, pirmiausiai – carinė, vėliau – sovietinė. Tačiau žodis „laisvė“ yra ne vien apie gebėjimą kontroliuoti savo sienas ar plėsti valdas. Šiandieninė Rusija yra nepriklausoma valstybė su nelaisva visuomene. Vladimiro Putino režimas sistemingai sunaikino silpnuosius rusiškos demokratijos daigus bei diskreditavo pačią liberaliosios demokratijos idėją, suvertęs visą kaltę dėl Rusijos XX amžiaus dešimto dešimtmečio nesėkmių „demokratų valdymui“.

Kitaip sakant, Rusijos visuomenėje sąmoningai buvo sukurtas klaidingas ir ydingas supratimas to, kas yra demokratija ir liberalizmas. Tai padeda dabartiniam autoritariniam režimui užtikrinti masių palaikymą, bauginant gyventojus „priešais prie vartų“ ir „supuvusių Vakarų“ įtaka. Tačiau tai, kad Vilniuje į „Laisvosios Rusijos forumą“ susirenka nemažai žmonių (šiemet salė vos sutalpino visus dalyvius) parodo, jog tikrai ne visi kaimyninės šalies gyventojai tiki į baisias Kremliaus propagandos pasakas.

Tiesa, gana sunku vertinti Rusijos politinės opozicijos vieningumą. Šiuo atveju aš kalbu apie tikrą, arba kartais vadinamą – nesisteminę, opoziciją, o ne apie tas jėgas, kurios Rusijoje tik vaidina oponavimą valdžiai.

Rusijos nesisteminės opozicijos rėmai vienija labai skirtingas jėgas – nuo kraštutinių dešiniųjų ir per visą politinį spektrą iki kraštutinių kairiųjų. Suprantama, jog tokiose aplinkybėse būna sudėtinga rasti bendrą kalbą, o pati nesisteminė opozicija yra gerokai susiskaldžiusi. Pavyzdžiui, „Laisvosios Rusijos forumas“ Vilniuje turi savo specifiką. Jį globoja aršus Kremliaus oponentas, šachmatų pasaulio čempionas Garis Kasparovas. Šiame forume pamatysi mažai žmonių iš kito neformalaus opozicijos lyderio – Michailo Chodarkovskio stovyklos. Prieštaringai šiame forume vertinamas ir Aleksejus Navalnas – berods, aršūs ginčai apie jį virė jau pačiame pirmajame forume. Tačiau, nežiūrint į tai, forumo organizatoriai akivaizdžiai stengiasi suteikti žodį visų opozicinių jėgų atstovams. Pavyzdžiui, šiemet galima buvo stebėti sekciją, kurioje diskutavo tiek su A. Navalnu, tiek su Ksenija Sobčak dirbantys žmonės.

Į „Laisvosios Rusijos forumą“ susirenka nemažai žmonių (šiemet salė vos sutalpino visus dalyvius) parodo, jog tikrai ne visi kaimyninės šalies gyventojai tiki į baisias Kremliaus propagandos pasakas.

Ginčai yra tikro politinio gyvenimo požymis. Žinoma, galima sakyti, jog „Laisvosios Rusijos forume“ Vilniuje ir kitose panašiuose renginiuose Europoje Rusijos politinis gyvenimas kol kas yra tik imituojamas. Kremliui nei šilta, nei šalta dėl to, jog kažkur užsienyje susirenka žmonės, kurie diskutuoja, kokia Rusija bus (ir kokia ji turi būti) po dabartinio autoritarinio režimo žlugimo. Atrodytų, Maskva galėtų tiesiog ignoruoti tokius renginius, tačiau ji nesugeba išlikti nuošalyje. Forumo organizatoriai vertina tai, kaip sėkmę. Šiemet renginyje buvo prisiminta, jog a.a. Borisas Nemcovas yra sakęs, jog dabartinėje situacijoje Rusijoje opozicinių jėgų veiksmingumą galima vertinti tik pagal vieną kriterijų – ar į tuos veiksmus reaguoja Kremlius. Laisvosios Rusiojos forumas šį testą išlaikė. Kiekvienas iš iki šiol įvykusių „Laisvosios Rusijos forumų“ patraukė didelį Kremliaus propagandos dėmesį. Ketvirtas forumas netapo išimtimi – prie jo durų dalyvių tradiciškai laukė keturių Rusijos valstybinių televizijų kanalų filmavimo grupės.

Kremliaus propaganda jau tradiciškai gausiai pyla purvą ant forumo dalyvių. Jie yra vadinami „tautos išdavikais“ (ir pagal pojūčius, nuo čia tik vienas žingsnis iki „liaudies priešų“). Bandoma įgelti ir Lietuvai, kaltinant mūsų valstybę rengiant ir remiant „perversmininkus“.

Atrandama nemažai istorinių pavyzdžių, kurie rodo, jog nepajudinamais atrodę autoritariniai režimai iš tikrųjų geba akimirksniu žlugti

Panašu, jog „Laisvosios Rusijos forumas“ atgaivina įsisenėjusias Kremliaus fobijas. V. Putiną ir jo aplinką savo laiku išgąsdino vadinamosios „spalvotosios revoliucijos“ posovietinėje erdvėje, kurios aiškiai parodė, koks likimas iš esmės laukia autoritarinių režimų. Tačiau perprasti natūralius politinius gamtos dėsnius dabartiniai Rusijos vadovybei pernelyg sudėtinga. Kremlius šventai tiki į sąmokslo teoriją, pagal kurią visas šias „revoliucijas“ surengė JAV, tad bet koks susitikimas (ar pačioje Rusijoje, ar dažniausiai – už jos ribų, nes taip saugiau) ir diskusijos apie „Rusiją be Putino“ vertinamas kaip Vašingtono rengiama niekšybė.

„Laisvosios Rusijos forumo“ dalyviai iš tikrųjų bando atrasti laisvos ir demokratinės Rusijos formulę, kurią, tikimasi, galima bus įgyvendinti vienaip arba kitaip žlugus V. Putino režimui. Galbūt šiandien tai skamba gana utopiškai, nes nėra garantijų, jog, netgi dabartiniam Rusijos prezidentui pasitraukus iš valdžios, pakis pati sistemą, o jeigu pokytis ir įvyks – kad jis bus būtinai demokratinis. Kita vertus, diskusijos apie „laisvą Rusiją“ bet kurio atveju yra naudingos. Atrandama nemažai istorinių pavyzdžių, kurie rodo, jog nepajudinamais atrodę autoritariniai režimai iš tikrųjų geba akimirksniu žlugti, o vadinamasis demokratinis tranzitas neįmanomas be žmonių, kurie aiškiai įsivaizduoja kokius žingsnius tokioje situacijoje reikia žengti ir kokius sprendimus priimti. Gali būti ir taip, kad kada nors mes galėsime didžiuotis, jog laisvos ir demokratinės Rusijos kontūrai užgimė būtent Vilniuje.

Viktoras Denisenko – politikos apžvalgininkas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto lektorius, analitinio centro „EAST-Center“ (Varšuva) ekspertas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEKarjera
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOS
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"