Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

„Ikea“ iš mano miško

 
2016 03 26 6:00

Pilkos praėjusios vasaros dulkės vis dar sukirba gerklėje. Rugpjūtis buvo sausringas, ir dulkės, debesys dulkių, slinkdavo nuo vieškelio iki pat kaimo galo, lindo į nosį, graužė gerklę, nupilkino raudonas serbentų uogas, nuslopino flioksų aromatą ir tvyrojo kaip dūmų uždanga, iš kurios neįmanoma išbristi, neleido atidaryti langų net naktį.

Nuščiuvo gamta, nusiramino net vartotojai vasarotojai. Paryčiais ir pavakariais palei išdžiūvusį upelį ir seniai išsausėjusią kūdrą klaidžiojo stirna su stirniukais.

Tik miškavežiai pašėlusiu ritmu, pragarišku tempu praūždavo, pradardėdavo, į vieną ir į kitą pusę, pilni ir ištuštinti. Miškavežiai ne tik su LT numeriais. Miškavežiai vežė mišką.

Tai ir mano vaikystės miškas, sengirė, kurioje BBC galėtų filmuoti elfų pasaulį, nykštukų pasaulį; palaiminta erdvė, kurioje mes patys galėtume filmuoti savo Pradžios pasaulį. Jei mano akys, ypač tos, vidinės, vis dar žvitrios, tai tik todėl, kad vasaromis tupinėjau ten, mėlynių kerelių begalybėje, ir daug visko buvo man atiduota, perduota.

Miškavežiai nenurimo ir per rudens klampynes – niokojo vieškelį ir trapius miško kelelius.

Ir štai – kirtimai, kirtimai, kirtimai... Rojus išplėštas. Štai kada baigiasi vaikystė, dabar jau tikrai tikrai.

Sigitas Geda tokią katastrofą aprašė: plaukta ir trenktasi laivo... Pelenai, pelenai, pelenai...

Skaitau, ne, naršau rajono savivaldybės mero įsakymą, draudžiantį sunkiasvorio transporto eismą jautriaisiais rajono keliukais jautriu pavasarėjimo metu. Visur visur, kur gresia dideli pakenkimai, visur – uždraudžiama. Tik ne į čia, ne į sengirę ir ne po ją, nes čia vyksta didelis tarptautinis biznis.

Kirtimai ir pelenai.

Mišką vis plėšriau išsigabena latviai. Nuperka pigiai, kad brangiai parduotų – išplukdytų į Švediją. Juk kas gamina mūsų baltus baldus? Ir dar namų namučių aksesuarų mums gamina pagamina? Atplukdo mums atgal, į savo skandinaviško verslo slėnius.

Užburtas ratas?

Gal – durnių laivas?

O latviai – egoistiški, ciniški verteivos? Ar racionalūs ūkininkai, ginantys ir puoselėjantys savo Latvijos, kaip žaliausios Europos valstybės, garbę? O koks skirtumas?! Mums ne tai turėtų būti svarbu.

Švedai irgi nekliudo savo.

Dabar turiu prisipažinti: galima baigti ir lietuvių filologijos studijas, bet taip ir neprisikasti iki Antano Baranausko „Anykščių šilelio“, vieno iš pamatinių lietuvių kultūros tekstų, giliausiojo lygmens (kad ir kokios žvitrios akys), likti paviršiuje.

Reikia, kad iš tolimos Korėjos atvažiuotų korėjietė – pansori meistrė – ir parodytų į jį pirštu, atvertų gilesnę gelmę.

Bet gelmė dar gilesnė. Reikia atsidurti šiuose neužmatomuose kirtimuose – Lietuvos šalelėj, žaliojoj girelėj – Mėnulio (Marso?) peizaže, kur BBC galėtų filmuoti pokatastrofinius serialus, kad patirtum – būna dar giliau. Būna baisiau.

Pilkos, bjaurios praėjusios vasaros dulkės.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEKarjera
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOS
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"