Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Žydų istorija: apie tokią atmintį kalbėti sunku, bet reikia

 
2018 02 05 16:55
Centre - Tarnovo apskrities muziejaus direktorius Adamas Bartoszas. /
Centre - Tarnovo apskrities muziejaus direktorius Adamas Bartoszas. / Ugniaus Babinsko nuotraukos

Lenkijoje pokariu žydų istorija nebuvo prisimenama. Tačiau keičiantis laikams, lenkų susidomėjimas žydų istorija didėja. Apie tai Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje pasakojo svečias iš Lenkijos. 

Vilniaus žydų viešoji biblioteka, minėdama Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną kartu su Lenkijos institutu Vilniuje surengė viešąją diskusiją „Kaip kalbėti apie atmintį?“, kurioje dalyvavo lenkų etnologas, ilgametės Tarnovo apskrities muziejaus direktorius Adamas Bartoszas ir pedagogas, visuomenininkas, daugiakultūrės Lietuvos atminties puoselėtojas Vytautas Toleikis.

Holokausto istorijos mokymas reikalauja didelio jautrumo ir gilaus suvokimo apie šio reiškinio sudėtingumą. Tai nėra vien datos, aukų skaičiai ar koncentracijos stovyklų pavadinimai.

Pasak etnologo, prieš Antrąjį pasaulinį karą iš daugiau kaip 50 tūkst. Tarnovo gyventojų buvo 25 tūkst. žydų. Po karo jų nebeliko.

Svarbu yra puoselėti aukų atminimą, o dar svarbiau – ugdyti jaunąją kartą mokytis iš skaudžios istorinės praeities, kad ji niekada nepasikartotų, kad viešojoje erdvėje, diskusijose būtų išvengta vadinamųjų „klaidingų atminties kodų“ vartojimo, įsitikinę renginio organizatoriai.

Sovietmečio sąlygų suformuotas atitinkamas „užmaršties diskursas“ nebėra aktualus nūdienos realijose. Šiuolaikinės visuomenės dinamika skatina mus klausti ir domėtis istorija bei kvestionuoti nusistovėjusias tiesas.

Vaikai naikino kapus

„Apie atmintį kalbėti sunku, – per renginį teigė svečias iš Lenkijos A. Bartoszas. – Norėčiau pradėti nuo savo vaikystės. Gimiau Lenkijos Vakaruose, buvusioje Vokietijos teritorijoje. Kadangi mano tėvai kilę iš Ukrainos, persislinkus sienoms, jie turėjo emigruoti į tą pusę. Viskas, kas mane supo, buvo vokiška – gatvės, namai, kapinės.“

Pasak lenkų etnologo, jo vaikystė prabėgo naikinant vokiškus kapus. Tuo metu vaikai tai darė. Persikėlėliai buvo iš skirtingų Lenkijos vietų ir ne tik iš šios šalies.

„Norėjome ištrinti, sunaikinti tai, kas buvo susiję su vokiečiais, – aiškino svečias iš Lenkijos. – Su tomis kapinėmis ir viskuo, kas ten buvo, neturėjome jokių sąsajų.“

Vėliau, kai persikėlė į Tarnovą, į Galicijos teritoriją, A. Bartoszas atsidūrė tokioje vietoje, kurioje nuo seno gyveno daug kartų žmonių. Jie žinojo savo vietovės istoriją.

Ten buvo ir žydų kapinės. A. Bartoszas iš aplinkinių sužinojo, kad jos taip pat naikinamos vaikų. Priežastis buvo kita – ne todėl, kad sunaikintų atmintį apie žydus, bet dėl to, kad manyta, jog šios tautybės žmonių ten buvo, bet nebeliko ir nebebus.

Tarnovo apskrities muziejaus direktorius Adamas Bartoszas.
Tarnovo apskrities muziejaus direktorius Adamas Bartoszas.

Pirma paroda pokario Lenkijoje

Po daugelio metų vėl sugrįžęs į Tarnovą, etnologas sakė viską pamatęs kitoje šviesoje. Apie žydų kapines, buvusias miesto centre, nieko nebuvo žinoma. Jose niekas nesilankė.

Pradėjęs dirbti muziejuje, A. Bartoszas suvokė, kad penkis šimtus metų ten daugiau, negu pusė gyventojų buvo žydai. „1980 metais tapau muziejaus direktoriumi. Ir surengiau pirmą parodą, kurios pavadinimas buvo „Žydai Tarnove“. Eksponavome dokumentus, daiktus, kuriuos turėjome savo saugyklose“, – pasakojo etnologas.

1982 metais tai buvo pirma tokia paroda apie žydus pokario Lenkijoje.

Renginio akimirkos.
Renginio akimirkos.

Ant grindinio pažymėjo geto ribas

„Pradėjome edukacinę programą apie mūsų miesto istoriją – būtent apie tą, apie kurią mūsų po karo gimusi karta nieko nebežinojo, – teigė A. Bartoszas. – Kodėl nebežinojo? Svarsčiau, kad todėl, jog patys lenkai išgyveno tai, kad buvo daug žuvusių, daugelis šeimų patyrė tą tragedija, tad žydų istorija nuslinko į antrą planą.“

Pasak etnologo, prieš Antrąjį pasaulinį karą iš daugiau kaip 50 tūkst. Tarnovo gyventojų buvo 25 tūkst. žydų. Po karo jų nebeliko.

„Prieš penkerius metus, kai buvo minimos 70-osios Tarnovo geto likvidavimo metinės, mes nusprendėme ant grindinio pažymėti geto ribas, – pasakojo etnologas. – Spygliuotą vielą vaizduojanti linija tęsėsi tris su puse kilometro. Mes ją dažėme kelias dienas.“

Vietos žmonės, tai pamatę, stebėjosi, kad gyvena geto teritorijoje. Jie buvo šokiruoti, domėjosi, klausinėjo, norėjo daugiau sužinoti. Tai suteikė impulsą pradėti gilintis į istoriją apie buvusius gyventojus.

„Sunku pamatuoti, kiek reiškia sąmoningas domėjimasis, bet matome, kad jaunimui tai darosi svarbu, – sakė A. Bartoszas. – Dabar tai yra sudėtingas procesas. Mes bandome iškelti ir tą faktą, kad tai buvo užmiršta istorija.“

Etnologo nuomone, Lietuvoje, Ukrainoje, taip pat ir Lenkijoje, vis dar yra nepalankumo žydams, kylančio iš istorinių peripetijų.

„Vis dėlto nuo devinto dešimtmečio pastebime, kad jaunimas pradėjo domėtis tautinių mažumų gyvenimo istorijomis, – teigė etnologas – Nors pati Lenkija yra labai homogeniška. Tautinių mažumų atstovų yra vos keturi procentai.“

Renginio akimirkos.
Renginio akimirkos.

Atnaujinamos atminties vietos

Pasak A. Bartoszo, dabar jis jau žino, kad Tarnovo žydų kapinėse yra 6 tūkst. kapinių, o ten palaidota net 12 tūkst. žmonių.

Vėliau Izraelio žydai pageidavo, kad kapinės būtų atnaujintos, norėjo tai paremti. 1986 metais Tarvone buvo įkurtas Žydų atminties komitetas. Buvo pradėta kapinių gelbėjimo procesas, renovacija. Taip pat pradėtas kitų atminties vietų atnaujinimas.

Kapinėse rengiamos atvirų vartų dienos, kai jas aplanko po 300–400 žmonių.

Prie kapinių darbų A. Bartoszas triūsia jau 30 metų. Parašė apie jas knygą ir dar vieną, pavadintą „Tarnovo žydų pėdsakais“.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"