Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Žiemgalą nepelnytai atidavėme latviams

 
2018 03 12 10:34
XIII amžiaus antros pusės žiemgalių karių aprangos rekonstrukcija. Žiemių pradas "Simkala" ir istorijos klubas "Semigallia".Alvydo Januševičiaus nuotrauka
XIII amžiaus antros pusės žiemgalių karių aprangos rekonstrukcija. Žiemių pradas "Simkala" ir istorijos klubas "Semigallia".Alvydo Januševičiaus nuotrauka

Lietuvos istorografijoje nutylėtą Garuozos mūšį tyrinėjęs ir knygą apie jį ką tik išleidęs istorikas Tomas Baranauskas atskleidžia, kodėl iš Lietuvos istorijos dingo Žiemgala. „Nors daugiau kaip pusė XIII amžiaus gale prieš kryžiuočius kovojusios Žiemgalos yra dabartinėje Lietuvoje, mažiau nei pusė – Latvijoje, Žiemgalos istorijos mes kažkodėl nelaikome sava ir nepelnytai šį istorijos tarpsnį paliekame vien kaimynams“, – stebėjosi jis.

Dabartinės Latvijos teritorijoje, Bauskės rajone, prie Garuozos upelio 1287 metų kovo 26 dieną vykęs Garuozos mūšis, pasak T. Baranausko, buvo įspūdinga žiemgalių pergalė prieš kryžiuočius, daug lėmusi ir Lietuvos istorijoje. „Tačiau mūsų istoriografijoje apie šį mūšį beveik nieko nerasite, jis keistai apeinamas, neminimas, – teigė T. Baranauskas. – Mes gerai žinome Durbės, Saulės, Aizkrauklės mūšius, o apie Garuozos – praktiškai nieko, nors Eiliuotoje Livonijos kronikoje Saulės mūšiui skirta vos 100 eilučių, Durbės mūšiui – apie 150, Aizkrauklės – apie 230, o Garuozos mūšiui – net 550 eilučių. Tai plačiausiai aprašytas XIII amžiaus mūšis. „

Žiemgalių karalius Nameisis. Dailininkas Ludolfas Libertas, 1935 m. ("Senatne un Maksla", 1936, nr. 1).Nameisio sprendimu žiemgaliai prisijungė prie Lietuvos.
Žiemgalių karalius Nameisis. Dailininkas Ludolfas Libertas, 1935 m. ("Senatne un Maksla", 1936, nr. 1).Nameisio sprendimu žiemgaliai prisijungė prie Lietuvos.

Istoriko nuomone, galbūt mūšis nutylimas ir todėl, kad jį laimėjo vieni žiemgaliai, be lietuvių pagalbos. „Bet juk 1279 – 1290 metais kovų su Vokiečių ordinu metu žiemgaliai buvo Lietuvos sąjungininkai ir pavaldiniai, ir vien to turėtų pakakti, kad mūšis užimtų deramą vietą Lietuvos istorijoje, – sakė pašnekovas. – Be to, Garuozos mūšio metu Žagarės (Raktės) pilis buvo pagrindinis žiemgalių pasipriešinimo centras“.

Lietuvos karas dėl Žiemgalos

Knygoje „Garuozos mūšis. Šaltiniai ir interpretacijos“ tą laikotarpį išnagrinėjęs istorikas teigia, kad 1279 – 1290 metais vykęs žiemgalių sukilimas, kurio kulminacija ir buvo Garuozos mūšis, iš tikrųjų yra Lietuvos karas dėl Žiemgalos. „Stebina ne tik, kad mūsų istoriografijoje šis mūšis ignoruojamas. Galima sakyti, nutylėta ir visa epocha pro Traidenio mirties 1281 metais iki Vytenio įsigalėjimo. Atrodo, tarsi nieko svarbaus tuo metu nevyko. Iš tikrųjų tas laikotarpis pasižymėjo kova dėl Žiemgalos. Tų įvykių dėka mes dabar turime Joniškį, Pakruojį, Pasvalį“, – sakė T. Baranauskas.

Tad istoriškai nėra labai teisinga, kad administraciniu požiūriu šiame krašte nėra įteisintas nei etnokultūrinis Žiemgalos regionas, nei koks nors administracinis darinys. Neseniai tik viena Joniškio rinkiminė apygarda yra pavadinta „Žiemgalos“ vardu. Latviai šį pavadinimą išsaugojo, vienas iš Latvijos penkių istorinių-etnografinių regionų dabar vadinasi Žiemgala (ribojasi su Šiaurės Lietuva).

Šiaurės Lietuvoje, senosiose žiemgalių žemėse, yra entuziastų, kurie domisi savo šaknimis. Asociacijos „Simkala“ vadovas Andrius Bitaitis su bendraminčiais savo krašte ieško žiemgalių pėdsakų. Jų pasirinktas pavadinimas „Simkala“ yra seniausias žinomas Žiemgalos pavadinimas, rastas Švedijoje užrašytas ant akmens su runomis.

Kaip pasakojo T. Baranauskas, įsigalėjusi tezė, neva pergalė Garuozos mūšyje nelėmė žiemgalių likimo, irgi, matyt, leido mūšį ignoruoti. „Savo knyga aš noriu šį požiūrį paneigti, – sakė istorikas. – Pirmiausia, buvo iškreiptas Žiemgalos teritorijos supratimas. Pagal jį Žiemgala laikyta iš esmės tik ta teritorija, kuri vėliau tapo vokiečių valdomos Livonijos, paskui – Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės, galiausiai – Latvijos dalimi. Iš tikrųjų, kaip liudija archeologiniai žiemgalių laidojimo paminklų tyrinėjimai, pusė istorinės Žiemgalos teritorijos atsidūrė Lietuvos sudėtyje ir niekada nebuvo valdoma vokiečių“.

XIII amžiuje žiemgaliai aktyviai priešinosi kryžiuočiams. 1272 metais jie buvo pripažinę vokiečių valdžią, tačiau 1279 metais ne tik sukilo, bet ir prisijungė prie Lietuvos. Pasak istoriko, kad žiemgaliai buvo tapę Lietuvos pavaldiniais, liudija ir tai, jog paimtus vokiečių belaisvius jie siųsdavo į Lietuvos gilumą Traideniui. Jų mūšiuose ne kartą dalyvavo ir kariuomenė iš Lietuvos. „Galiausiai pirmo etapo sukilimo vadas Nameisis 1281 metais, sudaręs paliaubas su Vokiečių ordinu dėl Žiemgalos, Traidenio nurodymu vyko kariauti į Prūsiją“, – teigė T. Baranauskas.

Riteriai įsitvirtino Heiligenberge

Duobelės pilies griuvėsiai iš šiaurės rytų pusės. 2016 m.Andriaus Bitaičio nuotrauka
Duobelės pilies griuvėsiai iš šiaurės rytų pusės. 2016 m.Andriaus Bitaičio nuotrauka

1286 metais žiemgalių kovos atsinaujino. Vokiečių ordinas žiemgalių žemėse, prie pat Tervetės pilies, pasistatė savo pilį – Heiligenbergą. Žiemgaliai buvo priversti palikti Tervetę. Tervetė buvo vienas svarbiausių žiemgalių politinių centrų, o Heiligenbergas – vienintelė ordino pilis sukilusioje Žiemgaloje. Kita ordino pilis Mintaujoje (dabartinėje Jelgavoje) nepateko į sukilimo zoną.

Kaip pasakojo T. Baranauskas, iš Heiligenbergo riteriai puldinėjo aplinkines žiemgalių pilis – Duobelę, esančią dabartinėje Latvijoje, Raktės pilį Žagarėje, taip pat Sidabrę prie Joniškio. Dvi iš šių trijų žiemgalių pilių buvo dabartinės Lietuvos teritorijoje.

Garuozos mūšis lėmė tai, kad 30 metų Žiemgala buvo palikta ramybėje, o didesnė dalis sukilusios Žiemgalos – su dabartiniu Joniškiu, Pakruoju, Pasvaliu – liko Lietuvos sudėty.

„Žiemgaliams pasitraukus iš Tervetės, pagrindinis jų centras buvo dabartinėje Žagarėje. Tuo laikotarpiu ant Raktuvės piliakalnio stovėjo Raktės pilis. Keliu hipotezę, kad Raktė, Raktis galėjo būti nežinomas žiemgalių sukilimo antro etapo vadas, žuvęs Garuozos mūšyje. Viena iš versijų, kad tas piliakalnis asmenvardinės kilmės, – svarstė istorikas. – Tas pavadinimas buvo vartojamas tik tuo laikotarpiu, o vėliau vėl įsitvirtino senasis Žagarės pavadinimas, minimas jau XIII amžiaus viduryje.“

Kai žiemgaliams Heiligenbergo paimti nepavyko, jie pakeitė taktiką – 1287 metų kovo 11 dieną puolė Rygą. Šiek tiek sumušė vokiečius ir atsitraukė. Vokiečių ordino magistras Vilekinas fon Endorfas nusprendė vytis žiemgalius. Juos pasivijo ties Garuoza. Mūšyje žuvo magistras ir 43 riteriai. Žuvo ir tuo metu čia buvęs svečias – Folmaras fon Bernhauzenas, Ispanijos krašto komtūras, asmuo, prilygstantis magistrui. Tad šis mūšis, pasak T. Baranausko, svarbus dar ir tuo, kad jame padėjo galvas du tokio aukšto rango asmenys. Ne kiekviename mūšyje žūdavo magistrai.

Nenukariauti žiemgaliai

Tervetės pilies griuvėsiai. 2016 m.Andriaus Bitaičio nuotrauka
Tervetės pilies griuvėsiai. 2016 m.Andriaus Bitaičio nuotrauka

Eiliuotoje Livonijos kronikoje iš atpasakotos žiemgalių vado kalbos matosi, koks buvo Garuozos mūšio tikslas: įveikę vokiečius priversime juos pasitraukti iš Heiligenbergo pilies, kuri bus apsupta žiemgalių, o vokiečiai negalės tikėtis iš niekur pagalbos. „Kai pilį pastatė, joje buvo palikta maisto ir šaudmenų atsargų, tačiau jos vis tiek kada nors turėjo baigtis. Žiemgaliai žinojo, kad sumušus pagrindines vokiečių pajėgas šie negalėtų organizuoti karo žygio ir parsigabenti atsargų. Taip ir buvo. Metus užblokuoti pilyje jie laukė pastiprinimo iš Vokietijos, – teigė istorikas. – Po metų atvyko naujas magistras ir surengė naują žygį.“

Tad užsibrėžtas tikslas, pasak T. Baranausko, iš pradžių nepasiteisino: vokiečiai galutinai nepasitraukė, po metų sulaukė pagalbos, tada dvejus metus vyko intensyvios kovos. Atvykus naujam magistrui buvo puldinėjamos žiemgalių žemės. „1290 metų pradžioje žiemgaliai buvo priversti apleisti Duobelę, Žagarę ir Sidabrę. Šis įvykis vokiečių istoriografijoje traktuojamas kaip žiemgalių nukariavimas, – teigė pašnekovas. – Šią tezę perėmė ir latvių istoriografija.“

Tačiau, kaip pažymėjo T. Baranauskas, šis nukariavimas liečia tik zoną aplink Heiligenbergą. Kitos žiemgalių žemės nebuvo paliestos. Dar kas svarbu – 1290 metais vokiečiai ne tik sudegino tris žiemgalių pilis, bet sudegino ir savo Heiligenbergą. O sudeginę pasitraukė. Tad kaip tvirtinti, jog jie nukariavo Žiemgalą, jei jų vienintelės ten pasistatytos pilies neliko? – klausė T. Baranauskas. – Žiemgalos nukariavimas – istoriografinis mitas.“ Pašnekovo įsitikinimu vokiečiai taip pasielgė nematydami perspektyvų čia įsitvirtinti. Tai buvo sunkiai aprūpinama pilis, tad nusprendė jėgas nukreipti kitur. Puolė Kuršo kryptimi.

Vokiečiai stipriau buvo įsitvirtinę Kuldigoj ir Embutėj. Iš čia apleidę Heiligenburgą pradėjo puldinėti Žemaitiją, o iš Prūsijos – Lietuvą. „Dalį Žiemgalos nuniokojo, tai tiesa, tačiau iš šios Žiemgalos dalies Vokiečių ordinas atsitraukė. O toks ir buvo žiemgalių strateginis tikslas, iškeltas Garuozos mūšyje. Nors ir ne visai taip, kaip buvo planuota, tačiau šis tikslas įgyvendintas. Vokiečiai iš tikrųjų pasitraukė iš Heiligenbergo. Tad negalima sakyti, kad Garuozos mūšis nepakeitė žiemgalių likimo“, – įsitikinęs T. Baranauskas.

Žagarės II (Žvelgaičio) piliakalnis iš šiaurės vakarų pusės. 2017 m.Andriaus Bitaičio nuotrauka
Žagarės II (Žvelgaičio) piliakalnis iš šiaurės vakarų pusės. 2017 m.Andriaus Bitaičio nuotrauka

Daugiau kaip pusė Žiemgalos liko Lietuvos valstybės sudėtyje. Dalis žiemgalių persikėlė giliau į Lietuvą. Yra žinoma, kad jie apsigyveno ir Žemaitijoje. Žiemgalių pilys – Papilė, Kuliai (dabartinis Kryžių kalnas) – XIV amžiuje funkcionavo jau kaip Lietuvos pilys. Tai, kaip pasakojo istorikas, žiemgalių kraštas, tačiau Lietuvoje neliko tradicijos šią teritoriją vadinti Žiemgala.

Prisijungė prie Lietuvos

Po šių įvykių 30 metų vokiečių riteriai į Žiemgalą nežengė. Tik 1321 metais pasistatė pirmą pilį – Mežuotnę. Ją lietuviai sunaikino 1346 metais. „Lietuva gynė savo teritoriją, nes tuo metu žiemgaliai jau buvo integravęsi į Lietuvą. Vokiečių ordinas nuo 1335 metų pasiliko Duobelės pily, jos griuvėsiai stovi ir dabar. Tervetės pilis pastatyta 1339, o sunaikinta 1345 metais. XIV amžiuje Vokiečių ordinas pasislinko į šiaurinę Žiemgalos dalį, o piečiau esanti liko Lietuvos valstybės sudėty“, – pasakojo T. Baranauskas. Kaip jis pabrėžė, Garuozos mūšis lėmė tai, kad 30 metų Žiemgala buvo palikta ramybėje, o didesnė dalis sukilusios Žiemgalos – su dabartiniu Joniškiu, Pakruoju, Pasvaliu – liko Lietuvos sudėty.

"Žiemgalos nukariavimas - istoriografinis mitas", - sakė istorikas Tomas Baranauskas.Alinos Ožič nuotrauka
"Žiemgalos nukariavimas - istoriografinis mitas", - sakė istorikas Tomas Baranauskas.Alinos Ožič nuotrauka

„Žiemgaliai, 1279 metais sukilę prieš Vokiečių ordiną, savo valdovo Nameisio sprendimu, patys prisijungė prie Lietuvos. Panašiai, kaip Durbės mūšio metu prisijungė kuršiai (jų žemės – Šiauliai, Kretinga, Telšiai, Skuodas, Rietavas ir kiti). Tuo metu atskiros nedidelės gentys vienos kariauti su ordinu praktiškai negalėjo, turėjo jungtis prie Lietuvos, – pasakojo istorikas. – Net žemaičiai, Mindaugo laikais atiduoti Vokiečių ordinui, prieš jį kovojo, tačiau jų tikslas buvo priversti Mindaugą juos priimti atgal. Strategijos veikti savarankiškai žemaičiai neturėjo. Jie norėjo įrodyti, kad gali pasipriešinti ir kad gali vėl prisijungti prie Lietuvos, tiksliau, gali priversti Mindaugą juos priimti atgal. Tuo metu mažos baltų gentys turėjo dvi galimybes – eiti su Lietuva arba su Vokiečių ordinu“.

Kaip pasakojo T. Baranauskas, 1323 metais kunigaikštis Gediminas titulavosi ne tik Lietuvos, bet ir Žiemgalos valdovu. Gediminas paskutinis vartojo Žiemgalos vardą, tačiau kažkodėl istoriografijoje į tai nekreipiama dėmesio. „Lietuvoje žiemgaliai, galima sakyti, išnyko, asimiliavosi“, – sakė istorikas. Tačiau tai, anot jo, nereiškia, kad žiemgalių istorija mums nepriklauso.

Žagarės (Raktuvės) piliakalnis iš šiaurės vakarų pusės. 2013 m.Andriaus Bitaičio nuotrauka
Žagarės (Raktuvės) piliakalnis iš šiaurės vakarų pusės. 2013 m.Andriaus Bitaičio nuotrauka

„Mes tris baltų gentis dalijamės su latviais – tai sėlius (pusė jų teritorijos) žiemgalius (taip pat pusė) ir kuršius (trečdalį jų buvusių žemių). Visų šių trijų genčių teritorijas sudėjus, suskaičiavau, yra 31 procentas dabartinės Lietuvos teritorijos, – sakė T. Baranauskas. – Todėl keista, kad mes trečdalį savo teritorijos istorijoje ignoruojame, atiduodame latviams, nors šias gentis dalijamės pusiau. Tai buvo baltų gentys. Tuo metu jos nepriklausė nei lietuviams, nei latviams. Tik vėliau, šiaurinės jų žemės, patekę į Livonijos ordiną, sulatvėjo, o pietinės sulietuvėjo.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"