Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Vakaro skaitiniai. Šaltasis karas – JAV ir SSRS – ginklavimosi varžybos

 
2018 07 19 18:48
1983 m. vasario 11 d. prezidentas Ronaldas Reaganas su Generaliniu štabu aptarė gynybos nuo raketų idėją. Tą vakarą prezidentas įrašė savo dienoraštyje: „Kas būtų, jei pasakytume pasauliui, jog norime apsaugoti savo žmones, ne keršyti jiems..?“ Ronaldo Reagano biblioteka.
1983 m. vasario 11 d. prezidentas Ronaldas Reaganas su Generaliniu štabu aptarė gynybos nuo raketų idėją. Tą vakarą prezidentas įrašė savo dienoraštyje: „Kas būtų, jei pasakytume pasauliui, jog norime apsaugoti savo žmones, ne keršyti jiems..?“ Ronaldo Reagano biblioteka.

Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Šaltasis karas“ naujieną – amerikiečio žurnalisto, Washington Post apžvalgininko Davido E. Hoffmano Pulitzerio premijai nominuotą knygą „Negyvėlio ranka: šaltojo karo ginklavimosi varžybos ir pavojingas jų palikimas“.

Visą šaltąjį karą truko supervalstybių – JAV ir SSRS – ginklavimosi varžybos. Didindamos ir tobulindamos ginkluotę, kurdamos karines bazes visame pasaulyje, šios valstybės siekė priešininkei pademonstruoti karinę galią, įgyti didesnį prestižą bei įtaką pasaulyje. Jų vadai suvokė, kad ateities karuose lemiamą reikšmę turės ne milijoninės armijos, o naujausi masinio naikinimo ginklai.

Visą pasaulį kaustė siaubas, jog bet kurią akimirką supervalstybės gali panaudoti branduolinį ginklą. Tačiau sveikas protas nugalėjo. Ir JAV, ir SSRS puikiai suprato, kad branduoliniame kare nugalėtojų nebus, todėl buvo priverstos sėsti prie derybų stalo. Milžiniškas lėšas ryjančios ginklavimosi varžybos, satelitinių komunistinių režimų bei partijų rėmimas tapo nepakeliamas silpnai SSRS ekonomikai. Planinis ūkis nepajėgė konkuruoti su daug efektyvesne Vakarų rinkos ekonomika. SSRS ūkio padėtis buvo tragiška. Sistemą nuo griūties gelbėjo tik išvežama nafta bei iš Vakarų perkamas maistas.

Remdamasis Rusijoje ir JAV gyvenančių žmonių atsiminimais, interviu bei įslaptintais Kremliaus dokumentais, Davidas E. Hoffmanas apžvelgia abiejų šalių šaltojo karo vidinius motyvus ir slaptus sprendimus bei detaliai aptaria mirtinų ginklų atsargas, kurios liko neapsaugotos žlugus SSRS. Knygoje taip pat nagrinėjamas ir šiandien grėsmę keliantis atominių, cheminių bei bakteriologinių ginklų palikimas, atskleidžiama, kaip buvo kuriamos mirtinos nervus paralyžiuojančios dujos „Novičiok“ bei rizikingas Vilo Mirzajanovo kelias siekiant tiesos ir viešumo...

Autorius knygai panaudojo slaptos automatizuotos kompiuterių valdomos atsakomųjų veiksmų sistemos, žinomos kaip „Negyvėlio ranka“, pavadinimą. Ši „pasaulio pabaigos mašina“ būtų perdavusi žmonijos likimą kompiuteriams – ji veiktų, net jei visi vadovai ir visos valdymo sistemos būtų sunaikintos. Kompiuteriai įsimintų išankstinio įspėjimo ir atominės atakos datas, palauktų puolimo, o tada paleistų įsakymą atlikti atsakomuosius veiksmus be žmogaus kontrolės.

„Negyvėlio ranka“ – tai intriguojanti istorija, kaip Ronaldas Reaganas, Michailas Gorbačiovas ir anksčiau nežinomi mokslininkai, kariškiai, diplomatai bei šnipai pakeitė istoriją.

****

Ši knyga pradedama nuo karo siaubo 1983 m. – susipriešinimo, pykčio ir pavojų laikotarpio. Kad tai suprastume, pirmiausia turime apžvelgti, kaip ankstesniais dešimtmečiais kaupėsi debesys, pamatyti didžiulį valios pasipriešinimą ir atgrasymo dvikovą. Sovietų Sąjungos ir Jungtinių Valstijų šaltojo karo metu 1947–1991 m. branduolinė bomba taip ir nebuvo panaudota. Abi šalys laikė viena kitą baimėje, dislokavusios tūkstančius raketų, povandeninių laivų ir strateginių bombonešių, užtaisytų branduoliniais užtaisais. Einant dešimtmečiams pavojus stiprėjo, mat buvo sukuriama vis naujų siaubingos griaunamosios galios, kaip niekad greitai smogiančių, ypač tikslių ir nepažeidžiamų ginklų.

Vieno pirmųjų branduolinių ginklų stratego Bernardo Brodie žodžiais, atominė bomba buvo absoliutus ginklas, visiems laikams pakeitęs kariavimą. Bomba smarkiai padidina tikimybę, kad pirmiausia žus paprasti žmonės. Šeši Harvardo profesoriai 1983 m. rašė: „Pirmą kartą istorijoje branduoliniai ginklai leidžia sugriauti šalį anksčiau, nei bus nugalėtos ar sumuštos ginkluotosios pajėgos.“ Ir branduolinis karas tikriausiai vyks greičiau nei bet koks kitas karas istorijoje. Jis tetruktų valandas. Gali prasidėti vadovams dar nespėjus permąstyti sprendimų ar pakeisti nuomonės, pražudydamas milijonus žmonių dar nespėjus paaiškėti, kad pavojus buvo netikras.

Šaltojo karo pradžioje Jungtinės Valstijos gąsdino Sovietų Sąjungą vienu vieninteliu smūgiu, nutaikytu į miestus ir pramonę. Pirmieji Amerikos branduoliniai ginklai svėrė tūkstančius kilogramų ir buvo nešami nerangių strateginių bombonešių. Būtų prireikę kelių valandų, kol jie būtų pasiekę taikinį. O po pusės amžiaus užtaisas raketomis galėjo būti nugabentas į kitą vandenyno pusę per trisdešimt minučių. Strateginių sistemų programos direktorius, laivyno kontradmirolas G. P. Nanosas 1997 m. sakė, kad nubrėžus apskritimą, kurio spindulys būtų povandeninio laivo „Trident“ ilgio (170,69 m), raketa „Trident II D5“ galėtų tiksliai nutaikyti užtaisą į šį apskritimą iš maždaug 6,5 tūkst. kilometrų nuotolio.

Tačiau įgyta galia ir mirtinas tikslumas kėlė didžiausią baimę tiems, kas vieną dieną būtų galėję paspausti šių raketų paleidimo mygtuką.

Jungtinėse Valstijose branduolinio karo planas pirmą kartą parengtas 1960 m., prezidento Dwighto Eisenhowerio kadencijos pabaigoje. Vienintelio integruoto operacijos plano tikslas buvo puikus. Įspėjusios ir suteikusios atitinkamai laiko, Jungtinės Valstijos ir sąjungininkės paleidžia visą strateginę ginkluotę – apie 3500 branduolinių ginklų – į Sovietų Sąjungą, Kiniją ir satelitines šalis. 1960 m. lapkričio 3–5 d. Eisenhoweris išsiuntė savo mokslinį patarėją George‘ą B. Kistiakowskį į Strateginių oro pajėgų vadavietę Ofute, Nebraskoje, išstudijuoti naujai parengto plano. Kistiakowskis raportavo, kad planas „prives prie nebūtinų ir nepageidautinų žiaurybių“. Eisenhoweris prasitarė kapitonui E. Peteriui Aurandui, savo jūrų adjutantui, kad apytiksliai skaičiuojant taikinių skaičius ir į kiekvieną iš jų nutaikytos perteklinės raketos „mane siaubingai gąsdina“.

Prezidentas Johnas F. Kennedy‘s buvo pastovesnis. Išklausęs pranešimą apie karo planą 1961 m. rugsėjo 14 d., vėliau jis pakomentavo valstybės sekretoriui Deanui Ruskui: „Ir dar vadinamės žmonių rase.“

Kennedy‘iui ir jo gynybos sekretoriui Robertui S. McNamarai nebuvo lengva su Eisenhowerio eros atsakomųjų veiksmų idėja. Kai įtampa paūmėjo iš pradžių dėl Berlyno, o vėliau dėl Kubos, jie jautė, kad vienintelis nepaprastai stiprus branduolinis smūgis neatitinka fragmentiškų ir komplikuotų varžybų, su kuriomis jie susiduria. 1962 m. pavasarį peržiūrėjus planą ir parengus naują, prezidentui buvo suteikta daugiau lankstumo ir galimybių rinktis prieš įvykdant galimą branduolinę ataką, tarp jų ir galimybę karines pajėgas laikyti rezerve, išvengti tankiai gyvenamų vietų ir pramonės centrų, taip pat keletą šalių palikti kaip taikinius. Esminė naujojo plano, įsigaliojusio prieš pat Kubos raketų krizę 1962 m. spalį, savybė buvo tikslas taikyti į Sovietų Sąjungos ginkluotę, o ne į miestus ir pramonę. Ši idėja vadinta counterforce, atsakomasis smūgis. Jei įsivaizduotume vieną į kitą nutaikytus pistoletus, tai atsakomuoju smūgiu stengiamasi išmušti ginklus priešui iš rankų. Atrodė humaniškiau taikytis į raketų bazes, o ne į miestus, tačiau ir atsakomasis smūgis kėlė smarkiai trikdančių klausimų. Ar branduolinių ginklų panaudojimas tampa patrauklesnis, jei tai reiškia, kad galima suduoti ribotą smūgių skaičių? O sėkmės atveju, ar atsakomąjį smūgį galima suduoti pirmiems – iššauti pirmiems, kad būtų sutrukdyta puolimui? Nuginklavimo idėja netikėtai smogti pirmiems kėlė baimę daugelį dešimtmečių.

Kennedy‘s norėjo apsaugoti miestus, o McNamara ilgainiui suprato, kad neįmanoma nusitaikyti į kiekvieną sovietų ginklą nepradedant naujo brangių ginklavimosi varžybų raundo ir galiausiai nesukeliant santykių paaštrėjimo. Taigi McNamara perėjo prie strategijos, pavadintos „garantuotas sunaikinimas“. Pagal ją reikėjo padaryti ginklų, kurie galėtų sunaikinti 20–25 proc. sovietų gyventojų ir 50 proc. industrinės bazės. McNamara nustatė, kad turi būti pastatyta tūkstantis raketų „Minuteman“. Jo analitikai padarė išvadą: „Pagrindinė priežastis, kodėl tenka apsiriboti 1000 raketų „Minuteman“, 41 povandeniniu laivu „Polaris“ ir 500 strateginių bombonešių, yra ta, kad turėti jų daugiau yra per brangu.“ McNamara tikėjosi, kad sovietai taip pat prieis ribą ir liausis statę. McNamaros kritikai prie „garantuoto sugriovimo“ pasiūlė pridėti žodį „abipusis“ ir atsirado garantuotas abipusis sunaikinimas, sutrumpintai – MAD (angl. mutual assured destruction). Daugeliui amerikiečių šaltąjį karą apibūdina ši vienodo pažeidžiamumo ir abipusio gąsdinimo idėja.

Įkalintos globalios konfrontacijos, Jungtinės Valstijos ir Sovietų Sąjunga buvo išaugusios iš visiškai skirtingos šimtmečius trukusios istorijos, geografijos, kultūros ir patirties. Žvelgdamos pro įtarumo šydą, didžiosios valstybės dažnai neteisingai vertino viena kitos intencijas ir veiksmus. Jos įsitraukė į apgavystes, kurios dar labiau pagilino pavojų. Harvardo profesoriai 1983 m. pažymėjo, kad „Jungtinės Valstijos negali nuspėti sovietų elgesio, nes turi per mažai informacijos apie tai, kas vyksta Sovietų Sąjungos viduje; sovietai negali nuspėti amerikiečių veiksmų, nes jie turi per daug informacijos.“

Ankstyvas, tačiau efektingas pavyzdys buvo vadinamasis raketų atotrūkis. 1957 m. rugpjūčio 26 d. Sovietų Sąjunga paskelbė apie pirmus bandymus spalio 4 d. paleisti į orbitą tarpžemynines balistines raketas „Sputnik“. Ateinančius ketverius metus valstybės vadovas Nikita Chruščiovas klaidino Vakarus tvirtindamas, kad Sovietų Sąjunga raketas suka „kaip dešreles“, jog superraketos masiškai gaminamos serijomis. Savo 1960 m. kampanijoje Johnas F. Kennedy‘s paskelbė pavojų dėl raketų atotrūkio, tačiau sužinojo, kad jo net nebuvo. N. Chruščiovas turėjo slaptą silpnybę blefuoti.

Tik per plauką buvo išvengta nelaimės Kubos krizės metu 1962 m. spalį, kai N. Chruščiovas ėmėsi siaubingo lošimo, saloje išstatydamas atominius ginklus ir raketas. Šis balansavimas ties karo riba baigėsi J. Kennedy‘io ir N. Chruščiovo susilaikymo pratybomis. Praėjus daug laiko po to, kai N. Chruščiovas atsiėmė ginklus ir po jo atleidimo 1964 m., Kubos krizė liko sovietų vadovų galvose, jie bijojo būti žemesnėje padėtyje nei Jungtinės Valstijos. 7 dešimtmečio viduryje sovietų raketų gamyba smarkiai išaugo, kasmet buvo pagaminama šimtai naujų.

Sovietų Sąjunga, žvelgdama per visai kitokią prizmę nei Jungtinės Valstijos, atominius ginklus matė kaip atšipusius atbaidymo ginklus. Užpuolimo atveju ji būtų atsakiusi triuškinančia bausme. Pagal daugybę ataskaitų, pirmaisiais dešimtmečiais sovietai netaikė atominių ginklų ribojimo, kaip darė Jungtinės Valstijos, jie manė, kad net ir vienos atominės bombos panaudojimas paskatins karinius veiksmus, todėl buvo pasirengę visuotiniam karui. Amerikos idėjai, kad abipusis pažeidžiamumas gali privesti prie stabilumo, nebuvo skiriama per daug dėmesio. Jie bijojo, kad abi valstybės nuolatos sieks viena kitą pralenkti ir šiai užduočiai skyrė savo išteklius. 8 dešimtmečio pradžioje Sovietų Sąjungai galų gale pasiekus apytiksliai Jungtinių Valstijų lygį, požiūris ėmė keistis. Vietoj grasinimų pulti pirmiems, skleistų ankstesniais metais, ji ėmė rengtis garantuotiems atsakomiesiems veiksmams, antram smūgiui. Tuo metu ji taip pat pradėjo pirmąsias derybas dėl strateginių ginklų kontrolės su Jungtinėmis Valstijomis ir įtampa atslūgo.

Sovietų bombų kūrimas buvo varomas paslėptos galingos jėgos: gynybos pramonininkų. Leonidas Brežnevas valdė senstančių psichopatų grupės susitarimu, 8 dešimtmečio viduryje jo sveikata buvo tokia prasta, kad jis nustojo valdyti šalį. Industrialistai užpildė šią tuštumą. Sprendžiant, kokie ginklai bus gaminami, jie turėjo daug įtakos, pasak kai kurių šaltinių, net daugiau nei kariuomenė. Ryškus pavyzdys buvo įtemptas vidinio konflikto dėl naujos kartos tarpžemyninių balistinių raketų aukščiausias taškas. 1969 m. liepą atostogų namelyje netoli Jaltos susierzinęs L. Brežnevas surinko aukščiausius karinius vadus ir raketų konstruktorius. Konkurencija sukiršino vienus žinomiausių konstruktorių Michailą Jangelį ir Vladimirą Čelomėjų. Jangelis pasiūlė keturis užtaisus turinčias raketas SS-17, sukurtas taip, kad tilptų į naujai sukonstruotas sustiprintas šachtas, galinčias geriausiai praversti keršijant, jei Sovietų Sąjunga būtų užpulta. Tačiau jos buvo brangios. Iš pradžių Čelomėjus siūlė patobulinti jo senąsias SS-11 raketas ir palikti esamas šachtas, kurios nebuvo sustiprintos. Už mažesnę kainą jis pasiūlė kariuomenei daugiau užtaisų, labai tinkamų gąsdinti priešus prevenciniu pirmu puolimu. Jaltos susitikimo metu Čelomėjus pakeitė taktiką ir pasiūlė naujas raketas SS-19 su šešiais užtaisais, kurioms taip pat reikėtų naujų brangių sustiprintų šachtų. Mstislavas Keldyšas, Mokslų akademijos prezidentas, turėjęs Brežnevo pasitikėjimą, buvo paskirtas vadovauti užsakymui ir išspręsti ginčą. Jaltoje jis dejuodamas kalbėjo, kad, skubėdama statyti raketas, šalis net neapsisprendė dėl strateginės doktrinos: ar tikslas – gąsdinti pirmu smūgiu, ar pajėgas saugoti atsakomajam smūgiui. Tačiau Keldyšas negalėjo nuslopinti konkurencijos. Galų gale visi trys raketų planai buvo patvirtinti, tačiau kaina buvo milžiniška, tai buvo sprendimas, kuris galų gale privedė Sovietų Sąjungą iki bankroto.

Raketiniame laive Slava Velichovas ir Cochranas surengė beprecedentį jungtinį bandymą, norėdami patvirtinti branduolinio užtaiso buvimą. Sovietų kreiseris nuo Jaltos pakrantės, 1989 m. liepa. Thomas B. Cochran.
Raketiniame laive Slava Velichovas ir Cochranas surengė beprecedentį jungtinį bandymą, norėdami patvirtinti branduolinio užtaiso buvimą. Sovietų kreiseris nuo Jaltos pakrantės, 1989 m. liepa. Thomas B. Cochran.

8 dešimtmetyje Jungtinės Valstijos pradėjo dislokuoti raketas „Minute-

man II“, kurios vietoj vieno užtaiso nešė tris. Naujas prietaisas buvo vadinamas daugkartinio naudojimo balistinių raketų paleidimo aparatu (angl. multiple independently targetable reentry vehicle, MIRV), juo iš trijų užtaisų buvo galima taikytis į skirtingus taikinius, ir tai gerokai padidino arsenalą. Sovietai varžėsi ir pralenkė šią technologiją, 8 dešimtmečio viduryje jie pradėjo dislokuoti naujos kartos žemėje dislokuojamas raketas. Vienos jų, SS-18, nešė septynis aštuonis kovinius užtaisus, dydžio sulig amerikiečių raketomis. Tiesą pasakius, vienu metu buvo planuojama kiekvieną SS-18 pakrauti trisdešimt aštuoniais užtaisais.

Augant arsenalams, sudėtingėjo ir JAV karo planas. 1969 m. sausio 27 d., praėjus savaitei nuo atėjimo į valdžią, prezidentas Richardas Nixonas nuvyko į Pentagoną išklausyti informacijos apie SIOP. „Jo neapėmė entuziazmas“, – prisiminė Nixono patarėjas nacionalinio saugumo klausimais, vėliau valstybės sekretorius Henris Kissingeris. Nixonui buvo pasakyta, kad atominio karo atveju jis turėtų tris praktines užduotis: Alpha – smūgiams į pačius svarbiausius karinius taikinius; Bravo – antraeiliams kariniams taikiniams; ir Charlie – pramoniniams ir miesto taikiniams. Jei prezidentas įsakytų pulti pagal Alpha ir Bravo, miesto zonų būtų pasigailėta. Visi trys reikštų visuotinį karą. Tačiau pasirinkti, ką daryti blogiausiu atveju, Nixonui būtų beprotiškai sudėtinga. Iš pagrindinių trijų užduočių buvo sudaryti penki puolimo variantai ir devyniasdešimt mažesnių. 1969 m. gegužės 11 d. Nixonas skrido Nacionaliniame avariniame oro vadovavimo poste, įrengtame „Boeing 707“, pilname susisiekimo įrangos, ir dalyvavo atominio karo pratybose. Jo personalo vadovas H. R. Haldemanas savo dienoraštyje rašė: „Gana baisu. Jie atliko visus žvalgybos ir operacinius instruktažus su pertraukimais ir t. t., kad tai atrodytų tikroviškai.“ Haldemanas pridūrė, kad Nixonas „daug klausinėjo apie mūsų atominį pajėgumą ir žudymo rezultatus. Akivaizdžiai jaudinasi dėl galbūt milijonų mirties“.

Tokios pačios baimės kamavo ir sovietų lyderius. 1972 m. Generalinis štabas vadovams pristatė studiją apie galimą atominį karą po pirmojo Jungtinių Valstijų puolimo. Jie pranešė: kariuomenė sumažėjo iki vienos tūkstantosios, žuvo 80 milijonų gyventojų, 85 procentai sovietų pramonės sugriauta. Anot ten buvusio generolo Adriano Danilevičiaus, Brežnevas ir ministras pirmininkas Aleksejus Kosyginas buvo akivaizdžiai įbauginti to, ką išgirdo. Planuota paleisti tris tarpžemynines balistines raketas su netikrais užtaisais. Per pratybas Brežnevui buvo paduotas mygtukas, kurį jis turėjo paspausti tinkamu laiku. Gynybos ministras Grečka stovėjo šalia Brežnevo, o Danilevičius šalia Grečkos. „Kai atėjo laikas paspausti mygtuką, – prisiminė Danilevičius, – Brežnevas buvo akivaizdžiai sukrėstas, jo rankos drebėjo, o veidas buvo išbalęs ir jis kelis kartus prašė Grečką patvirtinti, kad šie veiksmai neturės jokių realių padarinių pasaulyje.“ Brežnevas pasisuko į Grečką ir paklausė: „Ar esi tikras, kad tai tik pratybos?“

Suvokęs didžiulę naikinamąją atominių ginklų galią, 1969 m. Nixonas nusprendė, kad Jungtinės Valstijos atsisakys biologinių ginklų. 1972 m. daugiau nei 70 šalių, tarp jų Sovietų Sąjunga ir Jungtinės Valstijos, pasirašė Bakteriologinių ir toksinių ginklų konvenciją, keturių puslapių tarptautinį susitarimą, draudžiantį biologinių ginklų vystymą ir gamybą bei naudojimą. Sutartis įsigaliojo 1975 m. Tačiau netrukus Sovietų Sąjunga sulaužė savo pažadą. Brežnevas patvirtino slaptą planą išplėsti sovietų bakteriologinio karo bandymus prisidengus civiline įmone. Sovietų programa vis augo į tamsiąją ginklavimosi varžybų pusę.

Sutartis dėl bakteriologinių ginklų buvo pasirašyta sumažėjus įtampai, Nixonui siekiant supančioti Sovietų Sąjungą naujų tarptautinių susitarimų tinklu, kuris šaltąjį karą paverstų lengviau kontroliuojamu ir mažiau gąsdinančiu. Svarbiausias įtampos mažinimo įvykis buvo 1972 m. gegužės 26 d. Nixono ir Brežnevo Maskvoje pasirašyta Strateginės ginkluotės apribojimo sutartis (SALT I). Reikšmingiausia jos dalis – antibalistinių raketų sutartis, kuri veiksmingai užbaigė brangių ginklavimosi varžybų raketinės gynybos srityje perspektyvą. Tačiau dėl puolamųjų ginklų, tokių kaip vis didėjančios ir vis didesnės naikinamosios galios tolimojo nuotolio raketos, SALT I susitarimas buvo tik laikina priemonė. Ji įšaldė jau esamas antžeminių ir povandeniniuose laivuose esančių raketų paleidimo platformas, tačiau nebuvo nurodyti jokie tikslūs įšaldytinų raketų ir užtaisų skaičiai. Pagrindinis argumentas SALT I sutartyje ir mažinant įtampą buvo tas, kad tapatūs abiejų pusių raketų ir jų paleidimo platformų skaičiai nėra tokie svarbūs, kaip bendras strateginis balansas, o šia prasme abi pusės buvo apytiksliai lygios. Buvo samprotaujama, kad jei Jungtinės Valstijos nustotų gaminti naujas raketas, tą patį padarytų ir Sovietų Sąjunga. Kissingeris sakė: „Klausimas, kurį turime sau užduoti kaip šalis, yra toks: kas, dėl Dievo meilės, yra strateginė viršenybė? Kokia yra jos politinė, karinė, operacinė nauda kalbant apie tokius skaičius? Ką su jais daryti?“

8 dešimtmečio pabaigoje įtampa visiškai nemažėjo, iš dalies dėl Vakarų baimės, kad Sovietų Sąjunga siekia strateginio pranašumo. Maža konservatoriškų ir karingų gynybos strategininkų grupė Jungtinėse Valstijose paskelbė pavojų dėl sovietų ketinimų ir veiksmų. Albertas Wohlstetteris iš Čikagos universiteto publikavo seriją paveikių straipsnių, kuriuose kėlė klausimą, ar JAV žvalgybos bendruomenė nenuvertina sovietų karinių išlaidų ir ginklų modernizavimo. Paulas Nitze‘as, ginklavimosi kontrolės derybininkas SALT I ir karinio jūrų laivyno sekretorius, parašė straipsnį, publikuotą 1976 m. sausio mėnesį Foreign Affairs, kuriame įspėjo, kad sovietai nėra patenkinti svarbia atominių ginklų kiekio lygybe ir „toliau sieks atominio pranašumo, kuris bus ne tik kiekybinis, bet ir teoriškai sukurs karo pergalę.“

Pareiškimų, kad Sovietų Sąjunga siekia pranašumo prieš Jungtines Valstijas ir rengiasi kautis bei laimėti atominį karą, buvo neįmanoma įrodyti, tačiau Vietnamo karo ir Votergeito skandalo nežinios laikų Jungtinėse Valstijose jie įgavo tvirtą poziciją. 1976 m. Centrinė žvalgybos valdyba užbaigė ypatingą užduotį išsiaiškinti sovietų ketinimus. Jai atlikti buvo sudarytos dvi atskiros komandos, kad įvertintų turimą informaciją. Tai sukiršino tarnybos analitikų komandą su pašaliečiais. Abiem komandoms duota ta pati neapdorota medžiaga. CŽV darbuotojai buvo A komanda, pašaliečiai buvo B komanda. Pašaliečiams vadovavo Richardas Pipesas, Harvardo istorijos profesorius, nuo seno nuožmus sovietų komunizmo kritikas, kiti B komandos nariai buvo parinkti iš įtampos mažinimo kritikų, kurie įspėjo dėl sovietų karinio pranašumo siekio. Lapkritį baigusi darbą, komanda B pranešė, jog sovietų ketinimai aiškūs ir kad Maskva eina pavojingu pranašumo keliu, o CŽV smarkiai tai nuvertina. Jie rašė, kad sovietų lyderiai „mąsto ne atominio stabilumo, garantuoto abipusio susinaikinimo ar strateginio pakankamumo terminais, jie siekia gebėti laimėti karą“.

Knygą galite nusipirkti ČIA

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"