Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Vakaro skaitiniai. Didysis pabėgimas

 
2018 06 25 18:52
Sargybos pagautas „pingvinas“. Taip praminti belaisviai, slapčia nešę iš tunelio ir barstę žemes. Jas nešė specialiuose maišeliuose po viršutiniu drabužiu.
Sargybos pagautas „pingvinas“. Taip praminti belaisviai, slapčia nešę iš tunelio ir barstę žemes. Jas nešė specialiuose maišeliuose po viršutiniu drabužiu.

Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – Paulo Brickhillo atsiminimus „Didysis pabėgimas“. Šioje knygoje autorius pasakoja neįtikėtiną istoriją apie tai, kaip daugiau nei 600 vokiečių stovykloje „Stalag Luft III“ kalinamų belaisvių sutelkė jėgas, kad paspruktų.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje į vokiečių nelaisvę pateko daug britų, amerikiečių, kanadiečių, kitų Vakarų šalių karių. Karo lakūnams buvo sukurtos atskiros belaisvių stovyklos, viena jų – „Stalag Luft III“. Čia belaisviai neketino sėdėti rankas sudėję ir suplanavo pabėgti.

„Per karą kiekvieno karininko pareiga, nors jam likimas lėmė tapti karo belaisviu, visais įmanomais būdais stengtis pabėgti“ – knygoje „Didysis pabėgimas“ rašo Paulas Brickhillas. Suplanavę pabėgimą iš „Stalag Luft III“, belaisviai atliko neįtikėtiną darbą: plikomis rankomis ir primityviais įrankiais jie kasė tunelius, padirbinėjo pasus, gamino netikrus ginklus, siuvo vokiečių karininkų uniformas – jų prireiktų ištrūkus.

Pabėgimui vadovavo legendinis Rogeris Bushellis, dar žinomas kaip Didysis X. Jo ilgiau nei metus kruopščiai rengtai operacijai ruoštasi taip slaptai, kad įtarieji vokiečių sargybiniai nieko nesužinojo. Pagaliau atėjus lemiamai nakčiai, sekundžių tikslumu suplanuotas pabėgimas pradėtas įgyvendinti. Deja, ne viskas vyko pagal planą...

„Didysis pabėgimas“ – tai istorija apie žygdarbį įveikus didžiulius sunkumus. Ji įrodo, kad niekas nesutrukdys grupei vyrų, kad ir kokios tautybės jie būtų, siekti savo tikslo. Padariniai gali būti tragiški, tačiau dirbdami drauge žmonės gali pasiekti viską.

Lietuvių skaitytojams bus įdomu, kad vienas iš bėglių buvo britų karinėse oro pajėgose tarnavęs lietuvių pilotas kapitonas R. Marcinkus. Kartu su grupe likimo draugų lietuvis buvo pagautas prie Dancigo (dab. Gdanskas, Lenkija) ir sušaudytas 1944 m. kovo mėn.

Pagal šią knygą 1963 m. pastatytas žymus „Oskarui“ ir „Auksiniam gaubliui“ nominuotas filmas „Didysis pabėgimas“ (The Great Escape).

***

Floody’is įsikasė vos penkiolika centimetrų į žemę po „Tomo“ liuku ir aptiko geltoną smėlį. Pilka žemė stovykloje sudarė tik ploną sluoksnį, o giliau visur buvo ryškiai geltonas podirvis. Kai tik „šeškai“ (taip buvo vadinami vokiečių sargybiniai) tokį pamatydavo, žinodavo, kad kasamas tunelis, ir nesiliaudavo, kol jo nerasdavo. Kasant tris tunelius, reikės kur nors pradanginti maždaug šimtą tonų geltono smėlio, o tai bus nelengva, kaip ir rasti adatą šieno kupetoje. Štai kur didžiausia bėda.

– Jūs niekada iš čia neišsikasit tunelio, – kartą tarė Glemnitzas, – kol sugalvosit, kur pradanginti smėlį.

Fanshawe’as ilgai apie tai galvojo.

– Jums nereikia jo naikinti, – tarė jis (komitetui, o ne Glemnitzui). – Juk jį galima užmaskuoti.

Visi, pasakojo jis, galėtų išsikasti daržus šalia barakų, tad geltonas smėlis pasirodys natūraliai. Glemnitzas negalės smarkiai prie šito kabinėtis. Jis juos stebės, bet jei daržų aukštis nepakils, niekas neįtars, kad čia beriamas smėlis iš tunelių.

– Galime išsisaugoti truputį pilko smėlio iš viršutinio daržo sluoksnio ir sumaišyti su smėliu iš tunelių, – paaiškino Fanshawe’as. – Paskui likusį smėlį iš tunelių galėtume paskleisti stovykloje ir užbarstyti pilka mase, išsaugota iš daržų.

– Skamba įtikimai, – tarė Rogeris, – bet kaip tu išbarstysi geltoną smėlį nepastebėtas? Tai juk suknistai akivaizdu.

Fanshawe’as viską gerai apgalvojo.

Lietuvių skaitytojams bus įdomu, kad vienas iš bėglių buvo britų karinėse oro pajėgose tarnavęs lietuvių pilotas kapitonas R. Marcinkus.

– Maišuose iš kelnių klešnių, – paslaptingai tarė jis ir iš kišenės išsitraukė daiktą, kurį tikrai būtų galima pavadinti įtaisu. Nuo ilgų vilnonių apatinių nukirpo dvi klešnes, o prie galų pririšo virvės galelį. Paaiškino, kad virvę reikia užkabinti ant kaklo po miline, o apatinių klešnės tada nukąra žemyn kelnių viduje. Apačioje prikabino po segtuką, prie kurio buvo pritvirtinta virvelė. Tos virvelės, paaiškino jis, turi būti įkištos į kelnių kišenes.

– Paprastai tokių dalykų nedėviu, – tarė jis atsiprašinėdamas. – Tai tiesiog idėja. Pripildai maišus smėlio prie liuko ir vaikštinėji aplink po įvairias vieteles, tada patrauki virveles kišenėse; segtukai atsilaisvina ir smėlis išbyra pro kelnių apačią. Jei nesi visiškas mulkis, „šeškai“ nieko nepastebės.

Konservatyviojo Fanshawe’o iš Karališkojo jūrų laivyno idėja buvo tiesiog nuostabi.

– Dieve mano, tuoj pat išmėginsim, – tarė Rogeris.

– Jau išmėginau, – pasakė Fanshawe’as. – Veikia.

„Pingvinai“ (jų buvo apie 150) pasigamino kelniamaišius iš segtukų ir virvelių, ilgų apatinių klešnes nukirpę su džiaugsmu. Mūsų drabužiai atkeliaudavo iš Raudonojo Kryžiaus, o ten, laimink, Dieve, motiniškas jų širdis, galvota beveik tik apie ilgus vilnonius apatinius. Šitų gėrybių turėjome per akis. Jau ir taip bloga džiūti už spygliuotosios vielos mąstant apie Dorothy Lamour, iki visiško pažeminimo trūko tik ilgų apatinių. Jautiesi kaip vienuolis.

Gilėjančioje skylėje po „Tomo“ liuku Floody’is su Marshallu kasė geltoną smėlį į metalines talpyklas ir perdavinėjo Minskewitziui, kuris prie „Tomo“ dirbo „liuko fiureriu“. Minskewitzius aplink skylę buvo pasitiesęs antklodžių, kad ant grindų neliktų nė vienos geltonos smiltelės. Slaptųjų durų meną jis buvo įvaldęs meistriškai. Kai tik George’as Harshas įspėdamas kyšteldavo galvą už kampo, jis iškrapštydavo vyrus iš skylės, įstatydavo liuką atgal ir užmaskuodavo per penkiolika sekundžių. Kampe šalia savęs laikydavo skardinę su purvo ir cemento pasta, kad galėtų užmaskuoti kampus. „Pingvinai“ keitėsi pamainomis, įeidavo nešini savo kelniamaišiais, sustodavo akimirką prie liuko, kol Minskewitzius juos pripildydavo, o paskui paprastai išeidavo į stovyklos teritoriją.

Jerry’is Sage’as, išstypęs jankis iš Vašingtono valstijos, išbarstymo diversijas organizuodavo taip, lyg būtų planavęs invaziją. Tvirtas garbanius, nuolatos pašaipiai besišypsantis ir smailiomis ausimis, buvo desantininkų majoras Šiaurės Afrikoje, o vokiečiai jį sulaikė tik tada, kai dvi savaites vaikštinėjo už priešo linijos ir medžiojo žmones savo automatu.

Savo diversijose Jerry’is Sage’as panaudodavo apie keturiasdešimt vyrų, kurie dalyvaudavo muštynėse plikomis rankomis: chaotiška žmonių masė, iš visų pusių kylančios dulkės, o „pingvinai“ viduryje, persisvėrę per kieno nors petį, barsto smėlį iš savo kelnių. Geltonos smiltys buvo įmaišomos į smėlį, o pilka žemė iš daržų užbarstoma ant viršaus ten, kur tik prasišvietė geltona. Kartais Sage’as surengdavo tinklinio varžybas: aplink džiūgaudavo minia, o smėlis būdavo išbarstomas jos viduryje. Dar daugiau smėlio būdavo suberiama į išviečių duobes.

Garbanotas australas Willy’is Williamsas, atsakingas už atsargų tiekimą, išardė keletą dviaukščių lovų ir paslapčia pernešė jų kojas į 123-iąjį. Kai Floody’is iškasė maždaug pusantro metro šachtą, sustatė tuos kuolus į keturis šachtos kampus, sutvirtino juos įžambinėmis, o už jų sukišo lovų lentas kaip ištisinę sieną. Už klojinio lentų kuo tvirčiau supresavo smėlį, ir šachtos karkaso dalis tvirtai stovėjo vietoje. Jis iškasė dar pusmetrį ir sukalė dar vieną segmentą.

Pasiekus maždaug puspenkto metro gylį, „Tomą“ perėmė Johnny’is Marshallas drauge su trim keturiais rinktiniais kasėjais, o Floody’is su kita komanda ėmė kasti „Diko“ šachtą. Buvo keista, kad tiedu taip gerai darbavosi tuneliuose – abu buvo labai aukšti.

„Tomo“ šachta per porą savaičių pasiekė devynių metrų gylį. „Dikas“ tą patį gylį pasiekė po kelių dienų, o „Haryje“ Smogikas artėjo prie šešių metrų gylio. Marshallas ir jo gauja pradėjo kasti darbines patalpas „Tomo“ apačioje. Jie iškasė maždaug pusantro metro ilgio ertmę, kur kasėjai galėjo palikti savo įrangą ir surinkti tunelio karkasą. Kitoje pusėje jie iškasė panašią patalpą smėliui kaupti, kol jį galės išbarstyti barstytojai; trečioje pusėje įrengė poros metrų ilgio patalpą oro pompai ir darbininkui. Ketvirtoji pusė buvo nukreipta į vakarus, tvoros link; ta kryptimi ir buvo kasamas tunelis.

Smogikas paliko „Harį“ ir padėjo Floody’iui iškasti dirbtuves „Diko“ apačioje. Vieną dieną jie dirbo apačioje, o Cantonas tvirtino pompos patalpą, staiga šachtoje išgirdo trakštelėjimą. Cantonas pažvelgė viršun ir pamatė lūžusią lovos koją, kyšančią iš karkaso maždaug šešių metrų aukštyje. Pro plyšį veržėsi smėlis, o vos spėjus prisidengti akis, pasigirdo taukštelėjimas; rėmas nuo spaudimo iš užnugario išlakstė į šipulius, smėlis ūžtelėjo į apačią, o šachtos karkasas ėmė suktis ir lūžti.

Kopėčios išlaikė per stebuklą, ir Cantonas į viršų šovė kaip raketa drauge su dar dviem iš paskos. Cantonas ir Smogikas išlėkė į viršų ir sugriebė Floody’į kaip tik laiku. Smėlis pasiekė jo liemenį, prispaudė ir vis kaupėsi; vyras negalėjo išsikapstyti į viršų. Jie vos sugebėjo jį išlaisvinti. Išsikrapštęs smėlį iš akių, Floody’is keikėsi ištisas penkias minutes. Jo žodynas buvo išradingas. „Diko“ šachta buvo pilna iki pat viršaus.

Floody’is susirado Rogerį ir pranešė naujienas. Rogeris riebiai nusikeikė ir nurimo. Esu matęs, kaip jis užsiliepsnoja net menkai išprovokuotas, bet kai žlugdavo rimti reikalai, išlikdavo rūstus, bet ramus.

– Ar greitai galit vėl pradėti kasti? – paklausė jis.

– Smogikas su Makaule jau to ėmėsi, – atsakė Floody’is.

Knygą galite įsigyti ČIA

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"