Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Už ką ainai ir japonai dėkingi Bronislawui Pilsudskiui

 
2018 01 07 18:00
Bronislawas Pilsudskis ainų tautiniais drabužiais. Adomo Varno piešinys (1912), rastas tik 2015 metais.
Bronislawas Pilsudskis ainų tautiniais drabužiais. Adomo Varno piešinys (1912), rastas tik 2015 metais.

Apie Bronislawą Pilsudskį (1866 – 1918), metais vyresnį už savo garsųjį brolį Jozefą, Lenkijos maršalą, Lietuvoje buvo beveik nieko nežinoma, išskyrus tai, kad už pasikėsinimą į Rusijos carą jis buvo ištremtas į Sachaliną. Vilniuje, Radvilų rūmuose, atidaryta ir iki vasario 25 dienos veiks paroda, pasakojanti apie dramatišką žmogaus, katorgoje tapusio etnografu ir muziejininku, likimą. Jo, kaip savamokslio mokslininko, tyrimai įvertinti tik po šimto metų.

Parodoje eksponuojamos B. Pilsudskio Sachaline darytos nykstančios vietinės ainų etninės grupės nuotraukos, etnografiniai eksponatai, taip pat jo surinkta vertinga medžiaga apie Tatrų kalniečius iš Podhalės regiono (Lenkija), kuris tapo vėlesnių jo etnologinių tyrimų vieta. Parodą parengė Tatrų Tyto Chalubinskio muziejus Zakopanėje.

Engiamų tautelių globėju vadinamo Bronislawo Pilsudskio tyrimai buvo įvertinti tik praėjus beveik šimtui metų.

Apie jo gyvenimą galima daug sužinoti iš parodoje nuolat besisukančio Lenkijos televizijos (TVP) 2016 metais sukurto režisieriaus Waldemaras Czechowskio filmo „Bronislawas Pilsudskis: tremtinys, etnografas, herojus“.

Likimo skirti įvykiai

Švenčionių rajone, Zalavo dvare, gimęs Bronislawas buvo vienas iš 12 vaikų šeimoje. Jo tėvo, senos bajorų Giniotų giminės, o iš motinos pusės Bilevičių giminės šaknys – Žemaitijoje. Sudegus dvarui šeima persikėlė į Vilnių. Kaip pasakojama dokumentiniame filme, nepakęsdami rusifikacijos, su broliu Jozefu 1882 metais gimnazijoje įkūrė savišvietos būrelį „Spojnia“. Jau tada jie kėlė klausimą, kas jie – lietuviai ar lenkai? Apsisprendimą gimnazistai nusakė pasirašytoje rezoliucijoje: „Esame Lietuvos lenkai ir turime palaikyti šioje šalyje lenkiškumą nedarant spaudimo kitų tautų, silpnesnių, atstovams, kurių globėjais mes taptume.“

Vėliau su broliu Jozefu studijuodami Peterburge įsivėlė į pasikėsinimą nužudyti Rusijos carą. Iš archyvinių dokumentų matyti, kad į šį sąmokslą Pilsudskiai buvo įtraukti atsitiktinai. Jie palaikė ryšį su pogrindininkais, nepritarė carinei politikai, tačiau Bronislawas, nieko nežinodamas apie ruošiamą pasikėsinimą, pogrindininkų paprašytas užleido savo nuomojamą butą rengti susirinkimą, bute taip pat buvo parengta spausdinti tautos valios teroristinės frakcijos programa. To ir pakako, kad 1887 metų vasario 14 dieną Bronislawas būtų suimtas ir teisiamas kartu su visais sąmokslininkais. Iš pradžių jam skirta mirties bausmė vėliau pakeista 15 metų tremtimi. Jozefas atsipirko 5 metų tremtimi.

Bronislawui buvo 21 metai, kai prasidėjo ilga jo kelionė į tremtį, kuri pakeitė visą jo gyvenimą. Kartu su 525 katorgininkais iš pradžių buvo atvežti į Maskvą, paskui – į Odesą, o iš jos garlaiviu per Sueco kanalą, Indijos vandenyną po dviejų mėnesių pasiekė Sachaliną, dar vadintą Katorgininkų sala. Į Rykovo kaime esantį kalėjimą dar aštuonias dienas teko eiti pėsčiomis.

Kaip matyti iš Bronislawo laiškų (jie saugomi Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje), rašytų tėvui keliaujant į Sachaliną, jis labai apgailestavo dėl viso to, kas įvyko. „Tu puikiai žinai, kad aš kaltas ne tokio pobūdžio nusikaltime. Aš esu įpainiotas į reikalą, prie kurio prisidėjau neturėdamas kokių nors asmeninių motyvų. Aš įsijungiau dėl savo neapgalvoto kvailumo ir silpno charakterio, – rašė jis. – Galima atleisti vaikui, bet ne dvidešimties metų žmogui. Galima bet kam atleisti, jeigu kas lengvabūdiškai pasielgė palyginti mažame reikale, bet ne tada, kai tai liečia žmogaus gyvybę. Aš nemokėjau atskirti, kur pasibaigia teorija ir prasideda praktika“ (...) „Nors aš nuolat kalbėjau, kad kol galutinai nesusikursiu savo įsitikinimų, kol netapsiu visiškai pilnaverčiu žmogumi, niekur nepriklausysiu, kad paskui nesigailėčiau įvykdyto, tačiau pasitraukiau nuo šitos taisyklės. Tai lengvai gali būti atleidžiama Ziukui (broliui Jozefui – aut.), kuris turi tokį audringą, lengvabūdišką ir entuziastišką charakterį. Tai nedovanotina man, kurį Jūs gerbėt už saikingumą, apgalvojimą, kuris visada suvokdavo tai, ką daro, kuris ypatingai su dienoraščio pagalba taip daug dirbo su savo charakteriu“ (...)“ Susidomėjau, atsipeikėjau, bet jau buvo per vėlu, ir aš turiu iškęsti bausmę“. (Laiškų kalba netaisyta.)

Sachalino taigoje Bronislawui teko kirsti medžius, vėliau dirbo dailide cerkvės statyboje, o kai prižiūrėtojai pastebėjo, kad jis raštingas, buvo perkeltas į kanceliariją. Kadangi buvo vienas iš nedaugelio išsilavinusių tremtinių, paskirtas į mokyklą mokyti vietinius vaikus rašto.

Katorgininko balzamas

Kaip pasakojama minėtame filme apie B. Pilsudskį, išsilavinusiems žmonėms ir tremtyje leisdavo pakilti į aukštesnes socialines pozicijas. Rusijos imperijoje prasidėjus isuotiniam gyventojų surašymui, Bronislawas gubernatoriaus įsakymu buvo paskirtas surašinėti žmones.

Taip jis susidraugavo su vietiniais, susidomėjo jų kultūra, o vėliau ėmė tyrinėti ainų, nivchų, ulčių, oročių ir kitų grupių foklorą, kalbą, rinkti etnografinius eksponatus kuriamam muziejui. Paslaptingiausi buvo ainai, gyvenę Sachaline, Kuriluose ir šiaurinėje Japonijos dalyje.

Tuo metu vietinės tautelės, tarsi priremtos prie sienos kitos civilizacijos, pakliuvo į nepavydėtiną padėtį. Iš pradžių Sachalinas priklausė japonams, o nuo 1875 metų – Rusijai. Visais laikais buvo siekta asimiliuoti vietines tautas, atimti iš jų žemes.

Pats būdamas katorgininkas B. Pilsudskis užjautė ir rūpinosi etniniais gyventojais. Pirmiausia, kad nebadautų, išmokė juos auginti bulves, prisisūdyti žuvų atsargų. Nuoširdžiai bendraudamas su vietiniais, pelnė jų palankumą. Ainai priimdavo jį į savo ritualines šventes, leisdavo filmuoti ir fotografuoti. Bronislawas sukūrė savitą folkloro užrašymo būdą ant vaško volelių. Taip iki šių dienų išliko ainų kalbos, dainų, muzikos pavyzdžių.

Amnestija sutrumpino B. Pilsudskio katorgą nuo 15 iki 10 metų. Jis buvo pakeltas į valstiečio rangą, bet vis tiek prižiūrimas policijos. Sachalino gubernatorius, norėdamas dėl ko nors su Bronislawu pasitarti, rašydamas jam laiškus kreipdavosi: „Didžiai gerbiamas Bronislawai Osipovičiau, ar sutiktum atvykti ir padėti man vienu klausimu.“

Gubernatoriaus pasitikėjimą pelnęs B. Pilsudskis gavo nurodymą parengti medžiagą pasaulinei parodai, 1900 metais vykusiai Paryžiuje. Rusijos paviljono dalis buvo skirta tolimojo Sachalino vietinių ainų kultūrai pristatyti, o patys ainai dalyvavo kaip gyvi eksponatai. Už šį pristatymą etnografas pelnė sidabro medalį. Po tokios sėkmės buvo išgirstas B. Pilsudskio reikalavimas pastatyti vietos vaikams mokyklą: jis juos mokė rusų, o vaikai mokytoją – ainų kalbos. Taip jis norėjo būti kuo arčiau tų žmonių, su kuriais likimas lėmė kartu gyventi.

Dienoraštyje B. Pilsudskis rašė: „Pamilau Sachalino žmones, vienintelius čia esančius žmones, kurie puoselėjo nuoširdų ryšį su savo žeme, kurioje jie gyveno nuo neatmenamų laikų (...) Man buvo malonu teikti džiaugsmą ir viltį bei tikėjimą geresne ateitim šiems bendragenčiams. Nuoširdus žaidžiančių vaikų juokas, susijaudinimo ašaros gerų moterų akyse, dėkingumo šypsena ligonio veide – tai buvo balzamas, sumažinantis mano lemties naštą.“

Išskyrė Rusijos ir Japonijos karas

1903 metais B. Pilsudskis apsigyveno Aimuros kaime, iš vietinio seniūno išsinuomojo namą, kuris tapo ainų kalbos ir papročių tyrimų centru. Čia etnografas sutiko ir savo meilę – vietinę ainų merginą Chiuksamą. Ji buvo seniūno brolio dukra, mokė Bronislawą ainų kalbos ir papročių. Netrukus juodu susituokė pagal ainų ritualinius papročius, susilaukė pirmagimio sūnaus Sukezo.

Remiantis Bronislawo Pilsudskio tyrimais Japonijoje kuriamas ir 2020 metais bus atidarytas muziejus po atviru dangumi – ainų kultūros centras.

Nuo 1902 metų tyrinėti Japonijos Hokaido saloje gyvenančių ainų B. Pilsudskis vyko ne kartą. Kai 1904 metais kilo Rusijos ir Japonijos karas, Bronislawui kilo mintis grįžti į Europą. Tuo metu jo brolis Jozefas jau buvo grįžęs iš katorgos, įstojęs į Lenkijos socialistų partiją ir rūpinosi nepriklausomos Lenkijos valstybės atkūrimu.1904 metais Jozefas atvyko į Japoniją prašyti finansinės pagalbos antirusiškai partijos veiklai. Paramą gavo, bet su broliu keliai nesusiėjo. Planuodamas kelionę į Europą Bronislawas labai norėjo kartu vežtis ir žmoną, tačiau tokio sutikimo negavo iš Chiuksamos dėdės, jos globėjo.

Karą Rusija pralaimėjo, ir 1905 metais Japonijai atiteko pietinė Sachalino dalis. Siena ėjo šiek tiek piečiau Aimuros kaimo, kuriame buvo likusi B. Pilsudskio žmona. Kaimas liko Rusijos pusėje. Kaip tik tais metais Bronislawas su politine misija lankėsi Kobėje, čia susibičiuliavo su žymiu japonų romanistu ir vertėju Shimei Futabatei, drauge įkūrė Japonijos ir Lenkijos draugiją. Japonijoje užsibuvo aštuonis mėnesius. Grįžti atgal į Sachaliną tapo pavojinga, Rusijoje jį jau įtarė šnipinėjimu japonams.

Apsisprendęs vykti vienas, 1906 metais B. Pilsudskis paliko Japoniją ir per Kanadą, JAV grįžo į Europą. 1905 metais gimusios savo dukros Kiyo taip niekada ir nepamatė.

Etnografo pėdsakai Zakopanėje

Zakopanėje Bronislawas, padedamas kalbotyrininko Jano Rozwadowskio, suredagavo knygą, pagrįstą iš tremties parsivežtais Tolimųjų Rytų ainų tautelės kalbos ir folkloro tyrimais. Krokuvos mokslų akademija knygą išleido 1912 metais. Sachaliniečiu pravardžiuojamas B. Pilsudskis parsivežė užrašęs apie 10 tūkst. ainų, tiek pat giliakų, apie 2 tūkst. ulčių kalbų žodžių, apie 400 puslapių šio krašto tautų folkloro, įvairių etnografinių eksponatų, apie 300 fotografijų, apie 100 vaškinių fonografo volelių su ainų dainomis, šamanų apeigų tekstais. Šis jo išrastas garso užrašymo būdas Japonijoje lazeriais buvo iššifruotas tik 1980 metais.

Filme Jozefo proanūkė antropologė Danuta Onyszkiewicz pasakoja, kad ilgai nieko nežinojo apie prosenelio brolį, tačiau sužinojusi susižavėjo jo darbais, jo gebėjimu savo negandas paversti pozityvumu.

Nesuprastas Paryžiuje

Mokslinius darbus Zakopanėje nutraukė 1914 metais kilęs Pirmasis pasaulinis karas. To meto žmonių likimus nenuspėjamai blaškė audringi gyvenimo sūkuriai. Su broliu Jozefu etnografas paskutinį kartą susitiko, kai į Galiciją jau veržėsi rusai. Bronislawas išvyko į Vieną, ten gavo pasą ir iškeliavo į Šveicariją. Ciuriche apsigyveno pas Gabrielių Narutavičių, kuris 1922 metais buvo išrinktas pirmuoju Lenkijos prezidentu (jo brolis Stanislovas Narutavičius buvo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras). Šveicarijoje 1915 metais Bronislawas su bendraminčiais rinko aukas dėl karo nukentėjusiems lietuviams šelpti.

Nepamiršo Bronislawas gimtosios Lietuvos. 1916 metais Šveicarijoje parašė esė apie tai, ką gražiausio atsimena iš Lietuvos – apie lietuviškus kryžius. Gėrėdamasis jų grožiu, knygelėje rašė: „Nelaiminga liaudis, nesibaigiančiu persekiojimu engta ir kankinta, su silpstančia drąsa lenkėsi senųjų kryžių papėdėje ir meldė malonės, teisingumo ir laisvės (...) Nors didesnė šalies dalis buvo visiškai sunaikinta, lietuvių tauta tiki, jog Didysis karas grąžins jiems laisvę.“ Knygelė „Les croix lithuaniennes“ („Lietuviški kryžiai“) pasirodė prancūzų kalba, o 1922 metais Krokuvoje išleista lenkiškai.

Nors B. Pilsudskio politika nedomino, karo metais jis suprato, kad tuo metu, kai tautos ieško savo tapatybės, jo darbai taip pat tampa neatsiejami nuo politinės veiklos. Bronislawas pradėjo bendrauti su politiniais veikėjais, pateko į Nacionalinį lenkų komitetą, kuriam vadovavo lenkų tautinės demokratijos partijos lyderis Romanas Dmowskis. Su šio komiteto nariais persikėlė į Paryžių. Jo brolis Jozefas, tuo metu jau paskelbęs nepriklausomos Lenkijos valstybės atkūrimą, vokiečių buvo įkalintas Marienburgo pilyje.

Paryžiaus priemiestyje apsigyvenęs Bronislawas, neturėdamas pinigų, vilkėdamas vienintelį turimą paltą kasdien po keletą valandų pėsčiomis eidavo iki bibliotekų, mokslo įstaigų. Tuometinėje prestižinėje geografų draugijoje skaitė paskaitas apie tyrinėtas Tolimųjų Rytų tauteles. Tačiau nebaigusio jokių mokslų etnologo niekas rimtai nevertino, vaško voleliais, kurių tada niekas dar nemokėjo šifruoti, jam nepavyko sudominti jokios mokslo įstaigos.

Negalėdamas realizuoti savo sumanymų, kankinamas depresijos B. Pilsudskis 1918 metų gegužės 17 dieną nusižudė – nušoko nuo tilto į Seną.

Šaknų paieškos

Lenkijoje į valdžią grįžęs Bronislawo brolis Jozefas 1934 metais į Japoniją buvo nusiuntęs Lenkijos pasiuntinį, per ambasados darbuotojus susisiekė su Sachaline gyvenančia Bronislawo žmona Chiuksama ir kvietė ją vykti gyventi į Lenkiją arba priimti finansinę paramą. Moteris atmetė abu pasiūlymus. Bronislawo sūnus Sukezo 1935 metais atvyko į Japoniją ir per Lenkijos ambasadą bandė ieškoti tėvo (matyt, nežinojo, kad jo nebėra). Šias paieškas liudija išlikęs jo rašytas laiškas.

Japonijoje gyvenantis B. Pilsudskio anūkas Kazuyasu Kimura palyginti neseniai sužinojo savo senelio istoriją. 1999 metais jis su savo dukra Kanako pirmą kartą apsilankė Lenkijoje, susipažino su Pilsudskių gimine.

Engiamų tautelių globėju vadinamo B. Pilsudskio tyrimai buvo įvertinti tik praėjus beveik šimtui metų. Japonijoje susikūrusi ainų kultūros draugija dėkinga jam už tautinę savimonę, už kalbos, gramatikos, žodyno sudarymą, folkloro užrašymą bei surinktus etnografinius eksponatus. Japonija, tarsi jausdama kaltę dėl anksčiau vykdytos vietinių tautelių engimo ir asimiliavimo politikos, Širaojyje (Shiraoi) steigia etninių Japonijos gyventojų ainų kultūros centrą – muziejų po atviru dangumi, jis bus atidarytas 2020 metais. Jau dabar čia, remiantis B. Pilsudskio tyrimais, pastatyta ir atkurta daug ainų buitį atskleidžiančių pastatų, atidengtas paminklas šiam etnografui, muziejininkui. Antrasis paminklas B. Pilsudskiui stovi Sachaline.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"