Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Tarpukario Lietuva būtų pripažinusi Jeruzalę Izraelio sostine

 
2018 02 01 10:10
Simonas Rozenbaumas konsulate Tel Avive /
Simonas Rozenbaumas konsulate Tel Avive / Laidoje "Menora" naudotos nuotraukos

Ne taip seniai Lietuva palaikė Donaldo Trumpo iniciatyvai prieštaraujančią Jungtinių Tautų rezoliuciją dėl Jeruzalės. O kaip Lietuva būtų balsavusi prieš šimtmetį?

Sionizmas šiandien daugeliui asocijuojasi nebent su sąmokslų teorijomis, tačiau prieš šimtmetį šio „sąmokslo“ esmė tebuvo Izraelio valstybės sukūrimas. Idėja, kurią palaikė ir tautiniu pagrindu kurta Lietuva. Jei tuo metu būtų tekę tarti žodį už ar prieš žydų valstybės sostinės pripažinimą, Lietuva greičiausiai būtų balsavusi priešingai. Apie tuometinį Lietuvos ir sionistų santykį LŽ kalbėjosi su publicistu, televizijos laidos „Menora“ autoriumi Vitalijumi Karakorskiu.

JAV leidinys "Jewish Floridian" pranešė apie G. Volkausko paskyrima Lietuvos generaliniu konsulu Palestinoje.
JAV leidinys "Jewish Floridian" pranešė apie G. Volkausko paskyrima Lietuvos generaliniu konsulu Palestinoje.

– Lietuvos ir Izraelio diplomatiniai santykiai skaičiuojami nuo nepriklausomybės atkūrimo, tačiau jūs ėmėtės daug senesnio laikotarpio.

– Kai Lietuva Jungtinėse Tautose parėmė rezoliuciją, prieštaraujančią Jeruzalės, kaip Izraelio sostinės pripažinimui, susimąsčiau: kodėl? Gali būti, kad šiandien Lietuva mato priežasčių taip daryti, bet pažvelgę į tarpukario istoriją matome, kad anuomet net ir etnolingvistiniu principu kuriama Lietuva labai palankiai žiūrėjo į sionistų idėjas sukurti Izraelio valstybę. Lietuvos valstybingumą nemažiau noriai palaikė sionistai, kurie ne tik rėmė Lietuvos pripažinimą, bet ir aktyviai dirbo įtvirtinant valstybingumą.

Kai Lietuva nubalsavo prieš Jeruzalės pripažinimą Izraelio sostine, iš daugelio žmonių girdėjau nustebimą būtent todėl, kad istorinis kontekstas diktuoja, galima sakyti, priešingą sprendimą. Šiemet Lietuva švenčia 100 valstybingumo metines, o Izraelis – 70 sukaktį. Diplomatinius santykius skaičiuojame nuo 1991 metų, bet taip yra tik todėl, kad tarpukariu Izraelio dar nebuvo, o sukūrus žydų valstybę – suverenumą jau buvo praradusi Lietuva. Nepaisant to, nuo pat 1918 metų santykiai iš tiesų buvo ir tai patvirtina ne tik žydų bendruomenės pastangos skatinti naujos Lietuvos valstybės pripažinimą, bet ir Lietuvos konsulato britų valdomoje Palestinoje atidarymas praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Pagrindinė šios diplomatinės atstovybės atidarymo priežastis – daugiatūkstantinė į Palestiną iš Lietuvos migravusių litvakų bendruomenė. Lietuvos ryšiai su Palestina buvo glaudūs ir intensyvūs, steigtos bendros organizacijos, kaip pavyzdžiui, draugija „Lietpal“, Žydų tautinio fondo rėmimo draugija ir kt.

– Teigiate, kad sionistai rėmė Lietuvos valstybingumą ir jo pripažinimą. Kaip ir kodėl?

– Puikų pavyzdį matome 1919 metais, kai Masačiusetso valstija pripažino Lietuvos valstybę. Pripažinimą inicijavo litvakas Elihu David Stone‘as, kuris buvo žymus sionistas. Nesmarkiai prasilenktume su tiesa, sakydami, kad tai ir buvo diplomatinių santykių pradžia, jei ne su Izraeliu – tai su žmonėmis, kurie galiausiai sukūrė žydų valstybę. Jų interesai sutapo su lietuvių patriotų viltimis. Prisiminkime ir tai, kad visi į Lietuvos Tarybą deleguoti žydų atstovai taip pat buvo sionistai. Daugelis jų vėliau aktyviai dirbo įtvirtinant Lietuvos valstybingumą, kaip pavyzdžiui Lietuvos Tarybos narys vėliau buvęs prekybos ir pramonės viceministras dr. Nachmanas Rachmilevičius.

– Šiandien tenka dažniau išgirsti apie tarpukario Lietuvos žydus komunistus...

– Tiesa, apie juos dažniau kalbama. Tačiau pažvelkime į skaičius: ir šiaip neskaitlingoje komunistų partijoje tarpukariu buvo apie 700 žydų (iš apytikriai 1500 narių). Tai – nieko nereiškiantis skaičius ne tik Lietuvos, bet ir 200-tūkstantinės žydų bendruomenės mastu. O tikrasis Lietuvos išskirtinumas regione buvo tas, kad turbūt niekur aplink nebuvo tokios sionistų daugumos žydų bendruomenėje.

Pavyzdžiui, kaimyninėje Lenkijoje buvo stiprus kairuoliško bundo judėjimas, nepritariantis sionistams. Socialdemokratinės pakraipos „bundininkai“ nesibičiuliavo su bolševikais, tačiau jiems nepakeliui buvo ir su Lietuvoje dominavusiais dešiniųjų pažiūrų sionistais. Tarp jų vyko ne tik politinis – ideologinis, bet ir kultūrinis konfliktas: „bundininkai“ manė, kad bendra visų žydų kalba turėtų būti jidiš, o sionistai pirmenybę teikė hebrajų kalbai. Beje, šiuo klausimu bolševikai buvo „bundininkų“ pusėje ir palaikė jidiš kalbos vartojimą, o hebrajų kalbą sovietų Rusijoje apskritai uždraudė, kaip „reakcijinę“.

Neturiu jokių duomenų apie „bundininkus“ Lietuvoje. Matyt, kad jei jų ir buvo, tai jokios pastebimos įtakos bendruomenėje jie neturėjo, kaip ir visi kiti žydų „leftistai“.

Lietuvos trispalvė Tel Avive
Lietuvos trispalvė Tel Avive

– Kokią politinę kryptį Lietuvoje atstovavo sionistai ir kas buvo jų oponentai?

– Politinis jų spektras buvo gana platus. Apibendrinant galima sakyti, kad dauguma jų buvo centro – dešinės ir dešiniųjų pažiūrų, įskaitant ir veik kraštutinę dešinę. Kairiajam politinio spektro sparnui atstovavo negausūs jų priešininkai komunistai ir socialdemokratai („bundininkai“). Antisionistinių pozicijų laikėsi ir kai kurios konservatyvios religinės organizacijos, teigusios, kad Izraelio valstybę gali atkurti „tik Dievas“. Pastarųjų atstovai iki šiol nepripažįsta Izraelio valstybės, nors joje ir gyvena bei laiko save Jordanijos karaliaus valdiniais. Komunistuojantys antisionistai grindė savo idėją tuo, kad sovietai jau buvo tapę „visuotine“ valstybe ir naujos nereikia. Beje, Feliksas Dzeržinskis nebuvo jų pusėje, nes sionistų siekis sukurti žydų valstybę Palestinoje, anot jo, reiškė nuostolį priešiškai Britanijai.

Galiausiai, sovietų Rusijoje buvo imta persekioti ne tik politinius sionistus, bet ir visus jiems pritariančius kultūros veikėjus, kaip kad pavyzdžiui hebrajiškai rašiusius poetus.

Lietuvoje egzistavo ir kiti judėjimai, kaip pavyzdžiui – žydų teritorialistų, kurie apskritai palaikė žydų valstybės sukūrimo idėją, tačiau laikėsi nuostatos, kad ji gali būti sukurta veik bet kur. Būta minčių ir apie Australiją ir apie Braziliją.

"Betar" nariai saliutuoja prezidentui Antanui Smetonai Panevėžyje
"Betar" nariai saliutuoja prezidentui Antanui Smetonai Panevėžyje

– Vėlgi, šiais laikais terminai sionizmas arba kraštutinė dešinė mažai kam asocijuojasi su žydų bendruomene.

– Tarpukario Lietuvoje taip buvo ir tai atitiko tiek žydų organizacijų ideologiją, tiek (po 1926 metų) tautininkų idėjas. Kai kurios Lietuvos žydų organizacijos jų oponentų buvo net laikomos iš esmės fašistinėmis, nes kai kurie jų atstovai ankstyvuoju laikotarpiu žavėjosi Benito Mussolini idėjomis. Bent jau kol Italijai neteko priimti nacistinės Vokietijos žydų politikos.

Paramilitarinė organizacija „Betar“ naudojo romėnišką pasveikinimą iki to, kaip jis pagarsėjo, kaip nacistų „zigas“. Panašos organizacijos, viena vertus, galėjo laisvai veikti Lietuvoje, o kita vertus – ne tik populiarūs tarp žydų jaunimo, bet ir atitinkantys politines realijas. Antano Smetonos „vado“ kultas buvo priimtinas ne tik lietuviams, bet ir žydams, kuriems taip pat reikėjo vado. Lenkijoje, atitinkamai, jie palaikė Jusefą Pilsudskį.

„Betar“ nebuvo kažkokia nežinoma pogrindinė organizacija – jos nariai dėvėjo savą uniformą ir didžiavosi ja viešai. Tarkime, Stepono Dariaus ir Stasio Girėno laidotuvėse „Betar“ nariai su trispalvėmis žygiavo atskira kolona ir Lietuvos didvyriams saliutavo tuo pačiu pasveikinimo gestu, kuris tuo metu dar niekam neasocijavosi su nusikaltimais žmonijai.

Dr. Nachmanas Rachmilevičius
Dr. Nachmanas Rachmilevičius

Taip pat jie pasitikdavo ir į mažesnius miestelius atvykstantį prezidentą Antaną Smetoną. Jei miestelyje buvo „Betar“ narių – jie iškilminga rikiuote pasitikdavo tautos vadą.

Kartu galime paminėti ir Lietuvos skautų sąjungos sudėtyje iki 1934 metų veikusią žydų skautų bendriją. Pastaruosius populiarumu visgi gerokai lenkė „Betar“. Tačiau Lietuvos žydų skautija mūsų aptariamame kontekste yra svarbi dėl vieno iš jos vadų – Geršono Valkausko – būsimojo konsulo Palestinoje. Tuo metu jis Lietuvoje jau buvo pagarsėjęs kaip žurnalistas, o vėliau – kaip vienas iš Lietuvai dirbusių diplomatų – sionistų. Nežinantiems reikia pasakyti, kad jis tuo pat metu sėkmingai rašė ir Lietuvos oficiozui „Lietuvos aidui“ ir anglakalbiam sionistų „Ydish Time“.

– Sakote, kad Izraelio valstybės kūrimo idėja Lietuvoje buvo laisvai reiškiama, kaip niekur kitur regione?

– 1928 metais, minint Lietuvos Respublikos pirmąjį dešimtmetį, prezidentas Antanas Smetona sveikinimo kalboje pareiškė, kad valstybę lietuviai kūrė kartu su žydų ir gudų bendruomenėmis. Tai buvo gražus simbolinis gestas, tačiau jį tuo metu jau temdė kiti simboliai: Paryžiaus taikos konferencijoje Lietuva įsipareigojo tausoti žydų autonomiją ir žydų bei gudų reikalams buvo paskirti 2 ministrai „be portfelių“, bet jau 1923 – 1924 metais šios pareigybės buvo panaikintos. Kaip matyti iš patriotinės tarpukario žydų spaudos, kaip kad pavyzdžiui žydų karių savanorių organizacijos laikraščio „Apžvalga“, šis sprendimas (nors tuo metu gal ir atrodęs nereikšmingas) paliko nusivylimo pėdsaką bendruomenėje.

Žodis autonomija šiais laikais skamba grėsmingai (juokiasi), o tuo metu jis buvo suprantamas ir priimamas gerokai lengviau – kaip LDK tradicijos tęsinys. Beje, teisiškai žydų savivalda nebuvo panaikinta, jos reikalų ministeriui tiesiog nutrauktas finansavimas. Visgi, tai – vienas iš tų momentų istorijoje, kai priimamas sprendimas tuo metu atrodo kasdieniškas ir nereikšmingas, o ilgainiui pasirodė svarbus simbolinis aktas.

Nepaisant nieko, sionistai ne tik talkino Lietuvos pripažinimui, bet ir dirbo jos naudai vėliau. Pavyzdžiui, Simonas Rozenbaumas, dalyvavęs derybose dėl valstybės sienos su bolševikais. Jis taip pat buvo vienas iš atstovų Paryžiaus taikos konferencijoje.

Galima taip pat paminėti, kad derinant sieną Simonas Rozenbaumas derėjosi su vienu iš Leono Trockio bendražygių – Adolfu Jofe. Pasak kai kurių šaltinių, sienos liniją jie derino atsižvelgdami tiek į katalikybės paplitimą, tiek į litvakiško jidiš dialekto arealą. Amžininkai apie Simoną Rozenbaumą dėl to yra sakę, kad jis – „didžiausias Lietuvos imperininkas“, rūpinęsis kuo tolesniu sienos paslinkimu į rytus. 1924 metais jis buvo paskirtas pirmuoju Lietuvos garbės konsulu Palestinoje, kur ir išvyko gyventi. Po 3 metų buvo oficialiai atidarytas Lietuvos konsulatas.

"Betar" nariai žygiuoja Stepono Dariaus ir Stasio Girėno laidotuvėse.
"Betar" nariai žygiuoja Stepono Dariaus ir Stasio Girėno laidotuvėse.

– Kodėl tuo metu Lietuvai prireikė diplomatinės atstovybės britų valdomoje Palestinoje?

– Nes iš Lietuvos į ten persikraustė daugybė žydų. Konsulatas buvo reikalingas ne tiek ryšiams su britų administracija, kiek tiltas tarp litvakų čia ir Palestinoje. Beje, tuo metu palestiniečiais buvo priimta vadinti žydus, o ne arabus, kaip šiandien. Pavyzdžiui, dabar visiems žinomas laikraštis „Jerusalem Post“ tuo metu vadinosi „Palestinian Post“.

Didelė dalis tų sionistų, kurie vėliau kūrė Izraelio valstybę, į Palestiną atvyko iš Lietuvos ir nenorėjo prarasti ryšio su gimtine.

Būtina pažymėti, kad tautinės žydų valstybės kūrimo idėją palaikė ne tik Lietuva, bet ir Lenkija, Rumunija, Latvija, Estija ir kitos Rytų Europos šalys, turėjusios didesnes žydų bendruomenes. Tačiau Lietuva, skirtingai nuo šiaurinių kaimynių, galėjo tai daryti atviriau ir sionizmo idėjas čia taip pat buvo galima skelbti kur kas laisviau, nes Kaunas nebuvo taip susisaistęs diplomatiniais ryšiais su Londonu, kaip Ryga arba Talinas.

Ne kur kitur, o Lietuvoje žymiausi sionistai galėjo laisvai kreiptis į auditoriją hebrajų kalba, o juos oficialiai priimdavo prezidentas Antanas Smetona, kuris ir viešai yra palaikęs Izraelio įkūrimo idėją.

Lietuvos Tarybos narys, užsienio reikalų viceministras ir generalinis konsulas Palestinoje Simonas Rozenbaumas
Lietuvos Tarybos narys, užsienio reikalų viceministras ir generalinis konsulas Palestinoje Simonas Rozenbaumas

– Tautininkai palaikė sionistus?

– Gal anuomet tautininko sąvokos supratimas buvo kiek kitoks nei dabar. Iškeliant į pirmą vietą lietuvybę visgi nebuvo paplitusi ksenofobija, nors problemų ir būta. Tarkime, įstatymiškai nelietuvių galimybės daryti karjerą nebuvo ribojamos, praktikoje egzistuojančios nuostatos nebuvo jiems palankios. Tačiau galimybių tai daryti visgi buvo.

Kita vertus, tautininkai galimai turėjo ir gana trivialų tikslą – žydų valstybės Palestinoje įkūrimas potencialiai žadėjo, kad ten išvyks dauguma litvakų. Bet kuriuo atveju, praeito amžiaus ketvirtame dešimtmetyje Lietuvoje jau buvo perprasta Vokietijos antisemitinė politika ir jai oficialiai prieštarauta.

Sionistai į Lietuvą ir tautininkus taip pat žiūrėjo kaip į pavyzdį: juk politiškai nėra žymesnio skirtumo, ar po daugiau 100 metų atkuriamas Lietuvos valstybingumas, ar Izraelio – po dviejų tūkstantmečių. Elihu David Stone‘as, pristatydamas Lietuvos pripažinimo projektą, taip pat pabrėžė, kad ši „herojiška ir sena tauta“ privalo turėti savo valstybę. Tokiu būdu buvo „matuojamas“ ir Izraelio įkūrimas.

Be to, daugumai dešiniųjų pažiūrų sionistų visai tiko Antano Smetonos, kaip tautos vado, įvaizdis ir būtent šie žydų bendruomenės nariai buvo aršūs Lietuvos patriotai. 1934 metais, Tel Avive laidojant Simoną Rozenbaumą, plazdėjo lietuviškos trispalvės. Lietuvos diplomatinis atstovavimas buvo sveikinamas net ir po sovietų okupacijos. Tik 1947 metais atėjo žinia, kad Lietuvos Respublikos diplomatinė atstovybė Palestinoje uždaroma. Neturiu tikslios informacijos, kieno iniciatyva, tačiau aplinkybės rodo, kad tokį sprendimą greičiausiai priėmė britų administracija.

Bet kuriuo atveju, nors ir teko palaukti 50 metų, nors Lietuva buvo okupuota, o Izraelis sukurtas vėliau, šie santykiai niekada nebuvo nutrūkę.

Vitalijus Karakorskis/Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka
Vitalijus Karakorskis/Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka
DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"