Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Tarp Lietuvos nepriklausomybės signatarų turėjo būti moterų

 
wikipedia.org nuotrauka

Žymioji Lietuvos Tarybos narių, atkūrusių Lietuvos nepriklausomybę, nuotrauka byloja, kad visi signatarai buvo vyrai. Tačiau istorija galėjo ir turėjo pasisukti kitaip.

„Reikalauti Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos, tikėjimo“, – taip ateities Lietuvą matė Didysis Vilniaus Seimas, sušauktas dar 1905 metais.

Lyčių lygiateisiškumo idėja, kuriant būsimąją valstybę, buvo atkartota ir 1917 m. birželį vykusioje Petrapilio konferencijoje. Deja, tautinio atgimimo lyderiai, kuriems tąkart buvo patikėta pradėti kurti būsimos lygiateisės valstybės pamatus, veiksmų šiam principui įgyvendinti nesiėmė: 1917 m. rugsėjį buvo sušaukta Vilniaus konferencija, kurioje numatytas nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas ir sudaryta Krašto Taryba, vėliau tapusi Lietuvos Taryba ir pasirašiusi 1918 m. vasario 16-osios aktą. Nei Vilniaus konferencijoje, nei Lietuvos Taryboje moterų nebuvo. Taip tautinio atgimimo lyderiai nesilaikė savo pažadų ir eliminavo moteris iš vieno svarbiausių XX a. Lietuvos valstybės įvykio – nepriklausomybės akto paskelbimo.

prof. Virginija Jurėnienė (dešinėje), Bertos Tilmantaitės, multimedijų agentūros „Nanook“ nuotrauka
prof. Virginija Jurėnienė (dešinėje), Bertos Tilmantaitės, multimedijų agentūros „Nanook“ nuotrauka

Vilniaus universiteto Kauno fakulteto profesorė, istorikė Virginija Jurėnienė sako, kad moterys su tokia situacija nesitaikė – jos rinko tūkstantines peticijas, mitingavo, o gavusios rinkimų teisę bandė savo jėgas rinkimuose. Tai vis dar mažai žinomas, bet labai įspūdingas Lietuvoje moterų istorijos etapas.

– Gal galėtumėte šiek tiek papasakoti, kokia buvo moterų teisų padėtis prieš atkuriant Lietuvos nepriklausomybę 1918 metais? Kodėl moterų nebuvo nei Vilniaus konferencijoje, nei Lietuvos Taryboje?

– Moterų judėjimą Lietuvoje tiesiogiai reiktų sieti su partijų kūrimųsi. Socialdemokratų, Krikščionių demokratų bei Lietuvos demokratų partijose moterų buvo, pavyzdžiui, tokios daug kam žinomos lyderės kaip Felicija Bortkevičienė, Magdalena Galdikienė ir Joana Griniuvienė. Jos ne tik priklausė partijoms, tačiau aktyviai dalyvavo ir moterų judėjime.

Paminėtina, kad partinė moterų veikla skatino lygiateisiškumo principo atsiradimą. Pavyzdžiui, Didžiajame Vilniaus Seime, kuriame pirmą kartą įtvirtintas lygiateisiškumo principas, dirbo Felicija Bortkevičienė. Taip pat 1908 metais buvo įkurta ir oficialiai veikė Lietuvos katalikių moterų draugija, kuri darbavosi visoje būsimos valstybės teritorijoje. Deja, 1914 m. prasidėjus Pirmam pasauliniam karui ir po metų Vokietijai okupavus Lietuvą, buvo uždraustos visos organizacijos. Daug aktyvių visuomenės narių persikėlė dirbti į Rusiją. Tos moterys, kurios liko Lietuvoje, dirbo individualiai, pavyzdžiui, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Felicija Grincevičiūtė. Ši situacija buvo nepalanki Lietuvos moterų judėjimui. 1917 metais karas tebevyko, moterų organizacijos nebuvo atkurtos, o Lietuvoje Oberosto [1] valdžia leido Lietuvoje likusiems visuomenės veikėjams surengti konferenciją.

Ji buvo kviesta pasitikėjimo principu, tačiau organizacinis komitetas nedavė tikslesnių nuorodų parapijoms, kaip teikti kandidatus. Ten nebuvo nurodymo nekviesti moterų, bet nebuvo parašyta ir kad jas reikia kviesti. Taip moterys liko nepakviestos. Matyt, jeigu moterys būtų buvusios organizaciniame konferencijos komitete, jos būtų įtikinusios ar reikalavusios laikytis lygiateisiškumo principo.

– Aktyvios moterys ne tik pastebėjo susidariusios situacijos neteisybę, bet ir ėmėsi veiksmų jai pakeisti. Kaip joms sekėsi?

– Dar vykstant pačiai Vilniaus konferencijai, buvo įteikta pirmoji peticija, kurioje reikalauta paaiškinti, kodėl į ją nepakviestos moterys. Konferencijoje sudaryta šiai situacijai ištirti skirta komisija. Rugsėjo 22 dieną Komisija paskelbė, kad jai pačiai neaišku, kodėl moterys nepakviestos – jokio sprendimo nekviesti prieš konferenciją nebuvo priimta.

Taip pat, 1918 m., kitą dieną po pasirašyto Nepriklausomybės akto, vasario 17 d., Kaune įvyko moterų mitingas, reikalavęs, kad moterys būtų įtrauktos į Lietuvos Tarybą. Ten moterys priėmė peticiją vėl patvirtindamos, kad tikisi, jog bus kooptuotos į Lietuvos Tarybą kaip papildomos narės. Po šios peticijos buvo dar kelios peticijų bangos.

Kalbant tiek apie mitingo masiškumą (kai kurie šaltiniai nurodo, kad jame dalyvavo tūkstančiai), reikia turėti galvoje keletą aspektų. Pirmiausia, kad jį organizavo Lietuvos katalikių moterų draugija, kurioje nemažą įtaką turėjo vyrai, ypač kunigai. Tai padėjo draugijai pasiekti masiškumo. Taip pat mitingas vyko vasario 17 d., iš karto po Nepriklausomybės akto priėmimo: įsivaizduokite, aktą priima vasario 16 dieną Vilniuje, kitą dieną Kaune jau tūkstantinis mitingas. Jis, matyt, galėjo būti reikalingas ir žiniai apie aktą paskelbti, nes okupacinė vokiečių valdžia bandė įvairiais būdais užtildyti šį faktą. Tai jei protestuojama prieš tai, kad moterys nepasirašė Nepriklausomybės akto, vadinasi, toks aktas turėjo būti ir taip sklido žinia ir apie jį.

– Vilniaus konferencijoje moterų išstūmimo klausimas svarstytas atskiroje komisijoje, platintos peticijos, rengtas mitingas – tai aiškūs pilietinės visuomenės formavimosi ženklai. Kaip manote, kokią galią ji turėjo tuo metu? Peticijos, nors ir neturėjo pageidaujamo rezultato, visgi nebuvo visiškai nustumtos į šoną.

– Nuo 1905 metų Vilniaus Didžiojo Seimo iki nepriklausomybės atkūrimo praėjo daugiau nei dešimtmetis. Per tą laiką visuomenei poveikį darė tiek jos pačios vidinis augimas, tiek kitų valstybių įtaka – migraciniai procesai tuo metu vyko gana aktyviai. Ypač didelę įtaką turėjo Vokietija, Lenkija, Rusija. Dėl to peticijos negalėjo būti neišgirstos – visuomenė skaitė ir jungėsi į organizacijas, spaudoje buvo aktyviai keliamas moterų švietimo klausimas.

– Įdomu girdėti, kad spaudoje aktyviai keltas moterų švietimo klausimas. Kaip tuometinė žiniasklaida žiūrėjo į moterų klausimus, kokios nuomonės vyravo? Ar ji padėjo stiprinti moterų reikalavimus?

– Neabejotinai. Katalikių moterų organizacija turėjo savo žurnalą „Moteris“, Felicija Bortkevičienė leido „Lietuvos žinias“, kuriame buvo moterų skyrius. Šie leidiniai buvo suinteresuoti moterų švietimu.

Kitas aspektas – partijos, kurios matė, kad moterys yra didelė jėga. Tik klausimas, kuri srovė kaip žiūrėjo, pavyzdžiui, katalikiška spauda agitavo, kad turi būti būtinai remiami tiktai krikščionys demokratai, kitaip bus dievo rykštė. Socialdemokratų ir demokratų spauda sakė, kad reikalinga moteris labiau šviesti tam, kad jos nebijotų teisingai, pažymiu, teisingai, naudotis joms suteiktomis politinėmis teisėmis. Visi į moteris jau dėjo didelį lūkestį, norėjo, kad jos būtų aktyvios rinkėjos. Buvo pabrėžiamas lavinimas bei moterų organizacijų kūrimas. Apibendrinant, periodinė spauda buvo tiktai pozityvi.

– 1918 metų lapkričio 2 dieną laikinojoje Konstitucijoje buvo įteisinta balsavimo teisė moterims. Jūs pažymite, kad 1919 metų lapkričio 20 dieną Valstybės Taryba priėmė Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą, kuriame ši teisė buvo galutinai įtvirtinta. Taip Lietuva tapo viena progresyvesnių valstybių tuometinėje Europoje.

– Taip, iš tikrųjų Lietuva suteikė balsavimo teisę moterims anksčiau už tokias šalis kaip Prancūzija, Šveicarija ar JAV. Bet jei žiūrėsime mūsų regiono kontekste, tai nesakyčiau, kad išsiskyrėme: Latvija ir Estija jau 1918 metais išrinko savo parlamentus, į kuriuos pateko moterys, ten moterys tapo ministrėmis, diplomatinio korpuso atstovėmis.

Taip pat šios teisės suteikimo aš nekildinčiau iš laikinosios Konstitucijos, mano nuomone, tai įvyko 1919 m., kai buvo priimtas Steigiamojo Seimo įstatymas ir galimybė moterims būti kandidatėmis ir rinkėjomis. Politinės teisės buvo realiai įgyvendintos – moterys pateko į sąrašus, dalyvavo rinkimų kampanijoje ir buvo išrinktos į Steigiamąjį Seimą. Kitu atveju, jei mes vadovaujamės deklaracijomis, tada galime teigti, kad balsavimo teisė moterims Lietuvoje buvo suteikta 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime. Arba kelti klausimą, kad jeigu moterų politinės teisės jau 1918 m. buvo sulygintos su vyrų, kodėl jos nebuvo kooptuotos į Lietuvos Tarybą? Juk toks precendentas buvo ir į Tarybą 1919 m. sausį, jau priėmus laikinąją Konstituciją, buvo pakviesti tautinių mažumų atstovai, bet moterys – ne. O juk galėjo įtraukti tiek M. Galdikienę, tiek F. Bortkevičienę, tiek E. Gvildienę, tiek G. Petkevičaitę ar kurią nors kitą. Tai reiškia, kad lygiateisiškumo principas Konstitucijoje tada buvo tik deklaracija.

Parengti šį interviu padėjo Jūratė Juškaitė.Daugiau apie emancipacijos idėjas Lietuvoje bus kalbama vasario 17 d. Nacionalinėje dailės galerijoje, Vilniuje. Minint Nacionalinę emancipacijos dieną vyks konferencija „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje: klimato kaita“.

manoteises.lt

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"