Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Su karališkomis uniformomis

 

Liepos 6-ąją Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną, pasipuošę savo šalių istorinėmis uniformomis Lietuvos kariuomenės ir Nyderlandų karališkasis kariuomenės orkestrai Simono Daukanto aikštėje Vilniuje surengė bendrą koncertą „Istorija muzikos garsuose“. Pirmą kartą vilniečiai ir sostinės svečiai viešai pamatė Lietuvos kariuomenės orkestro muzikantus, vilkinčius istorines XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) gvardijos pėstininkų regimento uniformas. 

Regimentas, kitaip – pulkas, yra kariuomenės vienetas, kurio vaidmuo ir dydis labai skyrėsi priklausomai nuo šalies ir kariuomenės rūšies. Viduramžių Europoje terminas „regimentas“ reiškė bet kokį didelį priekinių linijų kareivių skaičių, kokio nors feodalo sušauktą ar pasamdytą ir sutelktą vienoje geografinėje vietovėje. Toks valdovas dažnai taip pat buvo ir kareivių vadas. Nuo XVII a. pabaigos daugelyje Europos kariuomenių regimentai buvo nuolatiniai vienetai, kurių skaičius buvo maždaug 1 000 vyrų, pavaldžių pulkininkui.

Lietuvos kariuomenė puoselėja ir tęsia karines tradicijas, neatsiejamas nuo valstybingumo formavimosi pagrindų. Siekiant įamžinti svarbų Lietuvos istorijos periodą ir kartu stiprinti visuomenės pasididžiavimą savo istorija, buvo nuspręsta atkurti XVIII a. LDK gvardijos pėstininkų regimento uniformas – karininko ir eilinio. Šias uniformas vilkės ne tik Lietuvos kariuomenės orkestro muzikantai, bet nuo kitų metų – ir Garbės sargybos kuopos būrio kariai. Lietuvos kariuomenės vado gen. ltn. Jono Vytauto Žuko iniciatyva pradėta šių istorinių uniformų rekonstrukcija vyko trejetą metų. Tai jau trečiasis etapas, kai atkuriamos Lietuvos valstybės karinės uniformos. Daugiau nei prieš dešimtmetį iš užmaršties prikeltos XIV a. elitinio kario ir iš dalies tarpukario Garbės sargybos kuopos karių uniformos.

Pirmieji naująją uniformą šių metų vasario 9 d. pamatė Vytauto Didžiojo karo muziejuje veikiančios parodos „Atgimusi po sunaikinimo“ lankytojai, susirinkę į jos atidarymą. Muziejui Lietuvos kariuomenė padovanojo vieną naujosios uniformos komplektą. Ją galima pamatyti iki spalio 1 d. veiksiančioje parodoje.

Rengiant XVIII a. uniformų atkūrimo projektą dalyvavo istorikai: Arvydas Pociūnas, Aleksejus Luchtanas, Valdas Rakutis, Karolis Zikaras ir kiti. Jie tyrė turimą informaciją apie LDK karinius vienetus, jų aprangą ir uniformų detales, kūrė istorinę studiją (analizavo turimą medžiagą, aplankė Lietuvos

ir užsienio muziejus, konsultavosi su istorikais ir rekonstruktorių klubais), parengė ir įgyvendino galutinį projektą. Istoriko Alfredo Bumblausko teigimu, istorinių uniformų atkūrimas – pirmiausia, puikus pranešimas visuomenei apie šalies istoriją.

„Tai įspūdingas projektas: turime atkurtą viduramžių kariuomenės, tarpukario Lietuvos, o dabar ir XVIII a. pabaigos atkurtą uniformą. Reikia pripažinti, kad Lietuva – valstybė, turinti ilgą, seną istoriją“, – sakė jis.

Istorinių uniformų naudojimas šiuolaikinėje kariuomenėje – populiari daugelio NATO ir Europos Sąjungos valstybių praktika. Tai svarbus tautinės savasties ir savos istorijos pažinimo akcentas. Galimybė realiai pamatyti įvairių laikotarpių rekonstruotą karinę uniformą – geriausia istorinė pamoka. Jokios nuotraukos, paveiksliukai ar muziejuje eksponuojami daiktai nesukelia

tiek emocijų, kaip čia pat prieš akis išsirikiavę uniformuoti kariai, atliekantys veiksmus su ginklais ar koncertuojantys miesto aikštėje. Tiesa, pasirinkti laikotarpiai gali skirtis. Vatikaną saugo istorines uniformas dėvintys Šveicarijos gvardijos kariai, Jungtinės Karalystės sostinėje marširuoja, groja ir sargybos ritualus atlieka istorines uniformas dėvintys karališkieji sargai, o Prancūzijos vadovus oficialių renginių metu saugo XIX a. dragūnai.

Iš istorijos

XVIII a. Lenkija ir Lietuva suda-rė bendrą valstybę – Abiejų Tautų Respubliką (ATR), bet kiekviena turėjo savo kariuomenes. 1717–1794 m. LDK kariuomenei buvo didelių permainų, siekiant modernizuoti ATR ir atsikratyti pražūtingos Rusijos imperijos įtakos, reformų, kovų ir tragiškų netekčių laikotarpis. 1792 m. prasidėjo ATR ir Rusijos karas, bet po neilgo pasipriešinimo ATR politinė vadovybė kapituliavo ir buvo įgyvendintas antrasis valstybės padalijimas, po kurio įvyko 1794 m. sukilimas, žinomas karvedžio Tado Kosciuškos sukilimo vardu. Sukilimui pralaimėjus, Lenkija ir Lietuva nustojo egzistuoti kaip valstybės.

Simono Daukanto aikštėje koncertuoja Lietuvos kariuomenės ir Nyderlandų karališkasis kariuomenės orkestrai, pasipuošę istorinėmis uniformomis.
Simono Daukanto aikštėje koncertuoja Lietuvos kariuomenės ir Nyderlandų karališkasis kariuomenės orkestrai, pasipuošę istorinėmis uniformomis.

Istoriko prof. Valdo Rakučio paklausėme, kodėl pasirinkta atkurti būtent šio laikotarpio (apie 1792 m.) uniforma?

„Tai yra XVIII a. ir LDK gyvavimo pabaigos reprezentacinio dalinio uniformos pavyzdys, – paaiškino jis. – Kaip XIV a. šarvus atkūrėme pagal valdovo apsaugos būrio, t. y. ano meto elitinių karių uniformas, taip ir šį kartą pasirinktas keliais šimtmečiais vėlesnis jų atitikmuo: abu LDK gvardijos regimentai – tiek pėstininkų, tiek raitelių. Tai buvo išskirtinį statusą turintis dalinys, tiesiogiai pavaldus valdovui. Visas dalinio pavadinimas skambėjo gana komplikuotai – Jo Karališkosios Malonybės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raitelių gvardijos Karabinierių leibregimentas. Abu gvardijos regimentai saugojo valdovą ir anais laikais buvo itin garsūs. Pėstininkai saugojo valdovo rūmus, o raiteliai lydėdavo jį išvykose. Abu buvo dislokuoti to meto ATR sostinėje Varšuvoje, kaip ir du panašių pavadinimų Lenkijos Karalystės regimentai, ir apie juos daug kas rašė. Lenkijos Karalystės regimentų uniformų sagos buvo sidabrinės, o Lietuvos – auksinės. Anuomet tai buvo šauniausia, jeigu taip galima sakyti, kariuomenės rūšis Varšuvoje. Lietuviškieji regimentai priklausė LDK gvardijai, todėl dažniausiai buvo naudojami reprezentacijai, tad šis mūsų pasirinkimas visiškai natūralus. Ketverių metų seimo (1788–1792 m. veikęs ATR seimas, kuris ruošė valstybės reformas ir naują valstybės Konstituciją) patvirtintas uniformas LDK kariuomenės kariai dėvėjo tiek 1792 m. karo metu, tiek ir per Kosciuškos sukilimą.

Su šia uniforma kariai ėjo ir į paskutinį LDK kariuomenės mūšį, vykusį 1794 m. kairiajame Vyslos krante esančiame Varšuvos priemiestyje Pragoje. Mes jau turime XVIII a. pabaigos LDK kariuomenės artileristų vaidmenį atliekančius Kauno karo istorijos klubo narius, Ukmergės karo istorijos klubo imituojamą 1-ąjį LDK didžiojo etmono pėstininkų regimentą, kavalerijos dalinius atkurti, kaip žinote, yra gerokai sunkiau, nes reikia žirgų, bet ir tai kada nors turėsime, todėl dabar pasirinkti būtent LDK gvardijos pėstininkai.“

Grenadieriaus ženklas ir baltas akselbantas puošia eilinio kepurę.
Grenadieriaus ženklas ir baltas akselbantas puošia eilinio kepurę.

.

Kurį laiką ATR karininkams ringrafas buvo privaloma uniformos dalis.
Kurį laiką ATR karininkams ringrafas buvo privaloma uniformos dalis.

.

Odinė šovininė papuošta Vyčio ženklu.
Odinė šovininė papuošta Vyčio ženklu.

Rengiant projektą, buvo atidžiai studijuojami dailininko Jozefo Harasimowicziaus piešiniai?

„Taip, galim juos vadinti svarbiausiu šaltiniu, – sakė prof. V. Rakutis. – Įvairių uniformos detalių daugiau yra išlikę Lenkijos kariuomenės muziejuje Varšuvoje, tiesa, šiek tiek ankstesnio laikotarpio, bet LDK gvardijos uniforma mažai keitėsi. Galiojo konservatyvi nuostata išlaikyti ją be didesnių pokyčių. Tad 1792 m. uniforma beveik nesiskyrė nuo ankstesnių metų, išlaikė senąsias spalvas. Projektą rengusios grupės išvykoje į Lenkiją nedalyvavau, bet prisidėjau patarimais, kur ką rasti. Truputį apie šį laikotarpį esu rašęs straipsnyje „Lietuvos kariuomenės organizaciją reglamentuojantys dokumentai 1717–1775 m.“, 2003 m. publikuotą periodiniame leidinyje „Karo archyvas XVIII“. Iš tiesų turiu surinkęs kur kas daugiau medžiagos apie 1790–1792 m. reformą ir kada nors tikiuosi apie tai parašyti.

Dokumentai yra išlikę, jie saugomi Lietuvos valstybės istorijos archyve, tik nėra piešinių, vieni tekstai. Nors iš aprašų matyti, kad būta ir piešinių, bet aš jų nemačiau, veikiausiai jie neišliko, todėl mes negalime jais remtis. Tuo-metinės uniformos dėvėjimo nuostatai aprašyti, jie šiek tiek evoliucionavo – buvo pastebėta šiokių tokių trūkumų, vėliau aprašyta, kaip juos ištaisyti, užtat minėtoji reforma užtruko bent dvejus metus. 1792 m. LDK kariuomenę sudarė aštuoni pėstininkų regimentai (Gvardijos regimentas neįtrauktas į šį skaičių, jis neturėjo numerio, jo pavadinimas buvo Jo Karališkosios Malonybės [LDK gvardijos] pėstininkų regimentas): 1-asis Didžiosios buožės grenadierių regimentas; 2-asis Didžiosios buožės regimentas; 3-iasis Lauko buožės regimentas ir 4-asis Lauko buožės regimentas, 5-asis Grabovskių regimentas, 6-asis Kunigaikščių Masalskių, 7-asis Artilerijos generolo Sapiegos ir 8-asis Kunigaikščių Radvilų regimentas. 1-asis, 3-iasis ir 5-asis pėstininkų regimentai, anksčiau buvę raitelių-dragūnų, 1775 m. reformų metu priskirti prie pėstininkų. O iš 1775 m. buvusio Svetimšalių autoramento (kariuomenės dalis, suorganizuota vienodais pagrindais; LDK kariuomenėje buvo Svetimšalių ir Tautinis (Lenkų) autoramentai) kavalerijos buvo likęs tik Gvardijos raitelių regimentas, nes visi dragūnai, kaip jau minėta, buvo paversti pėstininkais. Išskirtinės – raudonos spalvos – uniforminį mundurą dėvėjo tik LDK gvardijos kariai, kiti daliniai puošėsi įvairių spalvų kombinacijų ap-ranga). Anksčiausia uniformų lentelė, kokią man teko matyti, buvo sudaryta 1768–1769 metais.

LDK gvardijos pėstininkų regimentas (kaip nuolatinė kariuomenė) iš tikrųjų suformuotas 1717 m., nes Nebyliojo seimo (tuo metu Varšuvoje veikęs ATR Seimas) metais buvo sukurta Lietuvos nuolatinė kariuomenė, jai užtikrintas pastovus išlaikymas. Dalis tų pulkų egzistavo ir anksčiau, jie buvo išlaikomi pagal laikinąjį etatą – komputą (dokumentą, kuriame numatytas karių skaičius, kariuomenės struktūra, algos, finansavimo šaltiniai ir kt.), tvirtinamą valstybėje jau nuo XVII a. vidurio ir kas dvejus metus persvarstomą. Buvo nustatyti skirtingi etatai taikos ir karo metu. Suprantama, taikos metais kareivių būdavo mažai, o per karą jų gretos gerokai pagausėdavo. Šiaurės karo metais pulkai sunyko ir susmulkėjo, tvyrojo šioks toks chaosas, nes neretai buvo palaikomos skirtingos kovojančios pusės, įvairūs pulkai buvo jungiami, taigi nuolatinės kariuomenės formavimas Lietuvoje prasidėjo tik pasibaigus Šaltojo karo veiksmams, t. y. nuo 1710 metų.“

Ar Jo Karališkosios Malonybės LDK gvardijos pėstininkų regimento uniforma buvo išskirtinė, nepanaši į kitas?

„Ne, jų sukirpimas anuo metu buvo būdingas visai Europai, – tęsė pasakojimą prof. V. Rakutis. – Kai keisdavosi mada, visų kariuomenių uniformos keisdavosi kone vienu metu. Negalima sakyti jas buvus identiškomis, bet panašumų rastume išties daug. Pavyzdžiui, kariuomenės aprašuose minima, kad šios uniformos stilius perimtas iš Kuršo kunigaikštystės kariuomenės. Juk siuvant uniformas dažniausiai turimas galvoje koks nors konkretus pavyzdys.“

Projekto rengimas

Rekonstruotas istorines uniformas sudaro raudonos spalvos švarkas, mėlynos spalvos geltonais ornamentais išsiuvinėtos kelnės ir kitos tam laikmečiui būdingos uniformos detalės: ringrafas (metalinė, dažniausia sidabruota ar paauksuota pusmėnulio formos plokštelė, dengianti viršutinę krūtinės dalį; terminas vokiškos kilmės (ring – žiedas, kragen – apykaklė); Lietuvos ir Lenkijos kariuomenėje lenkų karininkų ringrafai buvo su Erelio, LDK – su Vyčio ženklu), orkestro vadovo juosta, kailinės eilinių kepurės, epoletai, antpečiai, diržai, odinės šovininės ir kt.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas Arvydas Pociūnas ne tik su grupe vyko į Lenkijos muziejus ieškoti išsaugotų XVIII a. LDK gvardijos pėstininkų regimento uniformos pavyzdžių, bet sako pats tokią mintį ir pasiūlęs. Uniformos rekonstrukcijai reikalingų iliustracijų grupė, sako, daugiausiai radusi L. Ratajczyk, J. Teodorczyk knygo je „Wojsko Powstania Kościuszkowskiego“ (Warszawa, 1987), kur publikuojami dailininko Jozefo Harasimowicziaus piešiniai, beje, kariams jau šiek tiek pažįstami bent iš kišeninių 2004 m. kalendorių rinkinėlio „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė 1777–1794 metais“. Iliustracijų originalai saugomi Lenkijos kariuomenės muziejuje Varšuvoje. Išlikusių uniformų detalių ieškota Nacionalinio dailės muziejaus archyvuose Krokuvoje. Pasak A. Pociūno, šį muziejų sudaro ne tik turtinga dailės kūrinių ekspozicija, bet ir militarinės paskirties archyviniai fondai.

„Į Krokuvą mus palydėjo Lenkijos kariuomenės muziejaus Varšuvoje darbuotojai, – sakė Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas, – buvome Lenkijos aviacijos muziejuje, karališkojoje Vavelio pilyje, Čartoriskių muziejuje. Gaila, kad nuvykus antrą kartą dėl konkrečių LDK gvardijos uniformos detalių tenykštis dailės muziejus buvo remontuojamas. Patekome į Nacionalinį muziejų Krokuvoje (lenk. Muzeum Narodowe w Krakowie). Nuėjęs prisiminiau, kad anksčiau čia buvo eksponuojami įdomūs filmo „Ponas Tadas“ rekvizitai. Apžiūrėję daugybę filme naudotų uniformų ir įvairių jos atributų, patraukėme į kitas sales. Įsidėmėjau keletą LDK uniformos fragmentų, pvz., priekyje prie per kairįjį petį rišamos juostos segamą metalinį sidabro atspalvio cilindrą, kuriame buvo laikomos būgnininko lazdelės. Šis atributas taip pat nešiotas VIII a. 8 dešimtmečio kariuomenėje. Žodžiu, tame muziejuje pamatėme gana retų ir įdomių eksponatų. Varšuvos muziejuje autentiškų LDK gvardijos pėstininkų uniformų jau neradome, bet apžiūrėjome kitų to laikmečio pėstininkų ir artileristų uniformų pavyzdžius. Pamatėme daug detalių, pasufleravusių sprendimus, kaip pritaikyti anuometinę uniformą muzikantams. Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kaip įstatytos munduro rankovės. Iš pradžių nė nepastebėjau, kad yra labai puikus „v“ raidės formos įsiuvimas. Jis leidžia laisvai pakelti ranką, munduras nevaržo judesių. Manau, tai didelis palengvinimas orkestrantams. Dizainerė Daina Rimkevičienė buvo labai atidi tokioms, iš pirmo žvilgsnio atrodytų, smulkmenoms, uniformai suteikiančioms ne tik puošnumo, bet ir funkcionalumo. Teko peržiūrėti daugybę muziejinių eksponatų, parsivežėme aibę nuotraukų.

Reikia širdingai padėkoti kolegoms iš Lenkijos, jie labai daug mums padėjo – atidarė visas spintas, nešė pavyzdžius glėbiais. Taigi mes iš tiesų turėjome iš ko atsirinkti, ir atsirinkome daug. Parvažiavę namo pradėjome po truputėlį dėlioti – bendras uniformos piešinys (akvarelė) yra, dizainerė jau buvo Kauno karo istorijos klubui modeliavusi įvairių epochų uniformų – ir pėstininkų, ir kavaleristų, taigi ji turėjo nemažai pavyzdžių. Pati su mumis važiavo, viską savo rankomis lietė ir kruopščiai apžiūrėjo, paskui mes dar kartą viską smulkiai aptarėme ir šitaip pavyko atgaivinti senos uniformos dabartinį vaizdą. Tokių meistrų, kaip Daina, Lietuvoje gal vos pora terastum, ji atliko milžinišką darbą – į kiekvieno figūrą teko atsižvelgti ir su visokiais niuansais susidurti. Laimė, jau žinojome, ko ieškoti Lenkijos muziejuose ir kurioje saugykloje ką galėtume rasti, iš ankstesnių vizitų turėjome nemažai nuotraukų, juoba kad ir mūsiškiam karo istorijos klubui uniformas esame siūdinęsi pagal kai kuriuos lenkų turimus pavyzdžius.

Ilgametis Kauno karo istorijos klubo dalyvis – Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas Arvydas Pociūnas.
Ilgametis Kauno karo istorijos klubo dalyvis – Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas Arvydas Pociūnas.

Įdomu ir tai, kad lietuviai gvardijos pėstininkai išlaikė geltonos (aukso) spalvos puošmenas – sagas, epoletus ir kt., o lenkų uniformoje vis dėlto dominavo sidabrinė spalva. Sunku dabar, prabėgus keliems šimtmečiams, atsakyti, kokios priežastys lėmė kaip tik tokią diferenciaciją Nėra tokios knygos, kur rastume visus atsakymus. Džiugu, kad gražiai papuošėme savo orkestrą, jei identiškai aprengsime Garbės sargybos kuopos būrį, – truputį išsklaidytume istorijos vakuumą.

Jei norime atstovauti savo valstybei, nepamirškime, kad liepos 6-oji – ne vien Mindaugo karūnavimo diena. Kad ir sąlygiška ši data, ji liudija mūsų valstybės ištakas ir vientisą jos sampratą. Nesitenkindami trumpu tarpukariu atkurtos valstybės tarpsniu, mes turime ne tik užsieniečiams, bet ir savo žmonėms priminti, kad mūsų valstybė yra sena ir garbinga. Žinoma, mūsų aptariamuose XVIII a. LDK kariuomenės daliniuose tarnavo ne vien lietuviai ar lenkai, bet ir vokiečiai, prūsai, gudai ir kiti. Ką padarysi – nebuvo vientautė valstybė, bet ji visada buvo Lietuva.“

Uniformų atkūrimas

Iš senelio polinkį siūti paveldėjusi dizainerė Daina Rimkevičienė prisipažino, kad sunkiausia užduotis jai buvo pritaikyti uniformą kiekvienam orkestro nariui. Deja, tam buvo skirta tik po vieną primatavimą. Jau 19 metų Vytauto Didžiojo karo muziejaus užsakymu senas karines uniformas atkurianti moteris labiau rūpinosi munduru ir kelnėmis. Metalinius ir odinius uniformos atributus (ringrafą, kepurę, grenadieriaus ženklą kepurės nugarinėje pusėje ir akselbantus, epoletus, šovininę, batus, sagas rekonstravo kiti, pirmiausia – brolija „Viduramžių pasiuntiniai“ (organizacija, siekianti atkurti vėlyvųjų viduramžių Lietuvos ir Vakarų Europos karybą, buitį bei amatus; pagrindinis jos siekis yra tiksli XIV-XV a. šarvų, ginklų ir rūbų rekonstrukcija). Metalinės kepurių plokštės pagamintos Ukrainoje ir t. t. Žodžiu, pavyzdinės uniformos (etalono) primatavimas atliktas praėjusių metų rugpjūtį, o pasiūta gruodį.

„Pasiūti paprastą švarką daug paprasčiau, – sako Dainos ir Artūro Rimkevičių studijoje Kaune dirbanti dizainerė, – o šios uniformos munduras yra sagstomas iki pusės ir galimybių jį pasiaurinti ar atpalaiduoti beveik nėra, munduras per nugarą tvirtinamas viena siūle. Sagos iš abiejų pusių siuvamos ne lygiagrečiai, o šiek tiek kryžiuojant, kad munduras užsisegtų aklinai ir neliktų tarpų. Tokį sagų eiliškumą pastebėjau Lenkijoje muziejuje apžiūrinėdama mums pateiktus skirtingų uniformų pavyzdžius. Iš anos kelionės daug naudingų dalykų pasimokėme, kaip ir minėtą rankovių tvirtinimą, kad munduras netrukdytų kilnoti (nepjautų) rankų. Kelnės išsiuvinėtos šiek tiek stilizuotu vynuogių ornamentu, o po apykakle, kad šiurkštus audinys kaklo negraužtų, karininkui rišama juoda, eiliniams – balta tikro šilko skarelė.“

Karališkomis XVIII a. uniformomis pasipuošusį Lietuvos kariuomenės orkestrą bus galima matyti svarbiausių valstybės renginių ir švenčių metu Lietuvos miestuose ir miesteliuose, taip pat karinės muzikos festivaliuose užsienyje.

Alfredo Pliadžio nuotr.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"