Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Stalinas ir Hitleris: tamsus kambarys (V dalis)

 
AFP/Scanpix nuotrauka

Pasakyti tiesiai, kad Stalinas klysta reiškė išeiti iš jo kabineto ir pakliūti „kavos pas Beriją“ – to niekas nenorėjo, savo knygoje „When Stalin Faced Hitler“ rašo garsus amerikiečių istorikas Stephenas Kotkinas. Siūlome ištraukas iš šio akademiko knygos, publikuotas žurnale „Foreign Affairs“.

Stalinas žinojo apie nesibaigiančią raportų apie Vokietijos planus jūrą. Jį tai erzino, bet sau tyliai jis pripažino, kad santykiai su Vokietija – blogėja. „Jis jautė, kad pavojus – greta ir jo nepavyks išvengti“, – prisiminė Nikita Chrusčiovas, kuris tuo metu buvo Komunistų partijos lyderis Ukrainoje, bet 1941 metų birželį daug laiko praleido Maskvoje. Birželis buvo neramus, išoriškai ramūs komunistų lyderiai nerimavo, kad Sovietų Sąjunga nesustabdys nacių karo mašinos.

„Kiekvieno karo pradžia – durys į tamsų kambarį“ – prieš prasidedant karui sakė Hitleris.

Birželio 21 diena – vasaros lygiadienis – ilga diena, kuri tą birželį atrodė begalinė. Penktą valandą popiet Stalinas įsakė visiems partijos sekretoriams Maskvoje pasilikti savo darbo vietose. Po pusantros valandos į Stalino kabinetą ėmė plūsti interesantai, tai, beje, nebuvo neįprasta.

Septintą vakaro pasirodė Lavrentijus Berija, Georgijus Malenkovas, Grigorijus Safanovas, Semionas Timošenko, Klementas Vorošilovas ir Nikolajus Voznesenskis. Visi jie buvo aukšti kariniai arba politiniai veikėjai, su jais Stalinas susitikdavo gana dažnai. Tą kartą susitikimo tema buvo galimai artėjantis karas ir kalbos apie būsimas karines provokacijas, kurių Stalinas labai bijojo.

Stalino žvalgai spėjo, kad apie 120 Vokietijos divizijų yra greta Sovietų Sąjungos sienų, palyginimui šalia Jungtinės Karalystės krantų taip pat buvo išsidėsčiusios apie 122 –126 vokiečių divizijas. Visgi šie skaičiai nebuvo tikslūs, nes šalia Sovietų Sąjungos sienų išties buvo išsidėstę apie 200 divizijų, o tiksliau – apie tris milijonus Vermachto kareivių. Dar bent pusė milijono Vokietijos bendražygių kareivių, kartu su 3,6 tūkst. tankų, 2,7 tūkts. lėktuvų ir 600 tūkst. karo mašinų bei puse milijonų arklių taip pat buvo netoli nuo sovietinių sienų.

Savo ruožtu sovietai prie savo vakarinių sienų buvo sutelkę apie 2,7 milijono karių, o tiksliau – apie 170 divizijų. Netoli sienos taip pat stovėjo apie 10 tūkst. tankų ir 9,5 tūkst. karo lėktuvų. Šios didžiulės armijos buvo išsidėsčiusios išilgai 2 tūkstančių kilometrų sienos. Tiesa, vokiečių armija buvo visiškai pasiruošusi puolimui, o sovietų – ne, nes nebuvo gavusi tokio įsakymo. Raudonoji armija buvo perdislokuota prie vakarinės sienos, bet nebuvo duotas įsakymas užimti kovines pozicijas, Stalinas manė, kad jei taip būtų padaryta – Hitleris negaištų nė minutės ir prisidengęs šiuo pretekstu – pultų. Net sovietiniams lėktuvams buvo uždrausta skraidyti arčiau nei 7 kilometrai nuo sienos. Georgijus Žukovas ir S. Timošenko užtikrino, kad nė vienas pasienio ruože stovinčio karinio dalinio vadas nepasiduos provokacijai.

L. Berija taip pat pasiruošė – jo įsakymu bet kuris sovietų armijos vadas, kurio kareiviai pasiduos provokacijai pasienyje, galėjo atsidurti Liubiankos kalėjime. Visi Sovietų Sąjungoje žinojo, kad iš Liubiankos ištrūkti gyvam retam pavyksta. Tuo pat metu sovietų šnipai siuntė žinias į sostinę, kad ne tik vokiečiai, bet ir jų sąjungininkai rumunai, vengrai, suomiai bei slovakai buvo pasiruošę karui. Bet Stalinas buvo tarsi suparalyžiuotas ir nieko nesiėmė.

Birželio 21 dienos vakare Gerhardas Kegelis, kuris buvo sovietų šnipas Vokietijos ambasadoje Maskvoje, rizikuodamas gyvybe susitiko su savo sovietiniu kuratoriumi, kad praneštų, jog ambasados personalas gavo žinią ruoštis, nes karas prasidės dar šią naktį.

Po valandos kurjeris atvyko į Kremlių, kad perduotų šią informaciją Stalinui, Viačeslavui Molotovui ir S. Timošenko. Bet po penkiolikos minučių visi išėjo iš Stalino kabineto nieko taip ir nenusprendę. G. Žukovas tuo pačiu metu paskambino Stalinui pranešti, kad per sieną perbėgo dar vienas vokiečių kareivis, kuris pareiškė, kad šią naktį ruošiamasi invazijai. Tai buvo būtent tokia „provokacija“, kurios ir bijojo Stalinas. Jis iškvietė G. Žukovą ir ką tik Kremlių palikusį S. Timošenko į savo kabinetą.

Kai sovietų šnipai iš Berlyno ir kitur pranešė, kad Vermachtas „baigė visus karo pasirengimus“, Stalinas nesuprato, kad tai reiškia, jog karas prasidės po poros dienų.

Buvo 20 val ir 50 minučių. V. Molotovas ir L. Berija pataikaudami Stalinui tikino, kad vokiečiai pulti nedrįs, bet karo vadai jautė, kad Vokietija – nejuokauja ir karas bus. Visgi niekas negalėjo to pasakyti tiesiai Stalinui į akis, visi prisiminė „valymus“ vykusius vos prieš kelis metus, kurių metu buvo nužudyta daug karininkų ir armijos vadų. Pasakyti tiesiai, kad Stalinas klysta reiškė išeiti iš jo kabineto ir pakliūti „kavos pas Beriją“ – to niekas nenorėjo. Visgi perbėgėlio žinia sujaudino armijos vadus ir jie paragino Staliną duoti įsakymą visuotinei mobilizacijai, bet sovietų diktatorius nebuvo sužavėtas, jis pareiškė, kad „naciai specialiai pasiuntė provokatorių, kad šis išprovokuotų konfliktą“, bet S. Timošenko atsakė, kad tai – netiesa, nes perbėgėlio informacija – patikima. Stalinas patylėjęs paklausė „ką mes darysime?“. Tylos pauzė, pasak liudininkų, buvo ilga, o vėliau buvo patarta pranešti prie vakarinės sienos stovinčiai armijai, kad privalu ruoštis karui.

„Kiekvieno karo pradžia – durys į tamsų kambarį“ – prieš prasidedant karui sakė Hitleris. Stalinas vietoje to, kad lauktų ultimatumo iš Hitlerio pats galėjo užbėgti jam už akių. Tai būtų buvęs reikšmingas sprendimas, kurio labai bijojo Hitleris. Bijota, kad Stalinas perims iniciatyvą ir laimės karą dar jam nė neprasidėjus. Stalinas diskutavo tokią galimybę su V. Molotovu, bet jokių žygių nesiėmė.

Vietoj to, kad veiktų kantriai, bet ryžtingai Stalinas laikėsi savo įsitikinimų, jog Vokietija negali atakuoti Sovietų Sąjungos prieš tai nesudorojusi Jungtinės Karalystės nors britai neturėjo kariuomenės žemyne ir neketino ten veržtis.

Stalinas manė, kad Hitleriui paskelbus savo galutinį ultimatumą, bus galima derėtis ir nusipirkti laiko: galbūt patenkinti kai kuriuos reikalavimus, jei šie būtų toleruotini ir taip išvengti karo. Manyta, kad bus galima vilkinti derybas po invazijos numatytos datos. Stalinas netikėjo, kad Hitleris puls artėjant žiemai, todėl manė, jog pavyks išpešti dar bent metus, kad per kuriuos Raudonosios armijos technologinė pažanga taps ryškesnė. Manoma, kad Stalinas tikėjosi, jog Hitleris už taiką, kad ir laikiną, pareikalaus Ukrainos, Kaukazo naftos laukų ir Vermachto tranzito per Sovietų Sąjungos teritoriją į britų užjūrio teritorijas ir Artimuosius Rytus.

Jei to nepavyktų padaryti Stalinas vylėsi, kad net kilus karui vokiečiams reikės mažiausiai dviejų savaičių, tam, kad sutelktų savo pagrindines invazines pajėgas, o tai leistų Stalinui mobilizuoti savo pajėgas. Kai sovietų šnipai iš Berlyno ir kitur pranešė, kad Vermachtas „baigė visus karo pasirengimus“, Stalinas nesuprato, kad tai reiškia, jog karas prasidės po poros dienų.

Bus daugiau

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"