Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Stalinas ir Hitleris: pragmatiškas jaudulys (VII dalis)

 
Reuters/Scanpix nuotrauka

„Hitleris buvo tai, ko nenumatė Marksas ir Leninas, todėl niekas negalėjo Stalino paruošti jo iškilimui“, – savo knygoje „When Stalin Faced Hitler“ rašo garsus amerikiečių istorikas Stephenas Kotkinas. Siūlome ištraukas iš šio akademiko knygos, publikuotas žurnale „Foreign Affairs“.

Stalino režimas atgaivino giliai Rusijos istorijoje įsirėžusį šabloną, kai Rusijos valdovai pradeda skausmingus ir priverstinius modernizacijos procesus tam, jog šalies vystymasis taptų bent truputį simetriškas. Ši šalis save laikė apvaizdos pažymėta valstybe, šalimi, kuri turi specialią misiją, bet atsilieka nuo kitų pasaulio kraštų.

Likus 11 dienų iki karo su Sovietų Sąjunga pradžios Hitleris padiktavo Direktyvą nr. 32, kuri vadinosi „Pasiruošimas veiksmams po „Barbarosos“.

Staigus poreikis sukurti modernią ir stiprią valstybę dar kartą atgimė Stalino valdymo laikais. Stalino režimas apibrėžė visuomenės ir individo norus, o diktatorius asmeniškai įkūnijo socialistinio modernumo svajonę ir sovietinę didybę. Trumpomis telegramomis ar šykščiais telefono skambučiais Stalinas galėjo įsukti inertišką didžiulės valstybės partinę mašiną, paskatinti darbą, sužadinti discipliną ir įbauginti dirbančiuosius.

Įdomu tai, kad milijonai jaunų sovietinių funkcionierių jautėsi emociškai artimi didžiam vadui, nors niekada nebuvo prie jo prisiartinę. Stalino režimas žadėjo ne tik modernizaciją, bet ir privačios nuosavybės bei rinkos ekonomikos perversmą, klasių antagonizmo ir egzistencinio susvetimėjimo pabaigą ir socialinio teisingumo triumfą visame pasaulyje.

Tai buvo konspiracija, kuri visur matė konspiracijas ir nuolatos kurstydavo savo įtarumą. Stalino sistema buvo planavimo ir kontrolės kūrinys, kuris sukūrė improvizuotų nelegalių veiksmų tąsą ir iškreiptą „tvarkos“ poreikį. Stalino sistema buvo tokia, kurioje propaganda ir mitai apie „sistemą“ buvo pati stabiliausia tos sistemos dalis.

Sovietų Sąjunga buvo vieta, kurioje klestėjo neskaidrumas, melas ir nesaugumas, o vienintelis tikras dalykas, kuriuo buvo verčiami tikėti žmonės – Kremliaus pasakojama istorija. Fanatiškas valdžios centralizavimas, partijos ir Stalino kultas buvo žalingas pačiam Stalinui ir jo galiai. Stalinas manė, kad jis – Rusijos nacionalistas, kuris visa savo esybe yra antivakarietiškas sovietinės Rusijos valdovas. Tai buvo ilgai puoselėtos Rusijos-Eurazijos politinės kultūros dalis. Tiesa, pradžioje sovietų noras prilygti Vakarams padidino šalies priklausomybę nuo Vakarų technologijų ir žinių.

Bet vėliau situacija pasikeitė – importavę technologijas iš išsivysčiusių valstybių sovietai ėmėsi šių tobulinimo ir sukūrė sudėtingus technologinius sprendimus, kurie stebino net visko mačiusius specialistus. Sovietų Sąjunga virto aukštų karinių technologijų šalimi.

Tiesa, geopolitiškai Sovietų Sąjunga nesugebėjo prilygti net carinei Rusijai, kuri buvo pasirašiusi ne vieną saugumo ir pagalbos susitarimą su užsienio valstybėmis. Stalino vedama šalis tesugebėjo išspausti kelis nepuolimo aktus, o savęs izoliavimo politika tapo tik dar ryškesnė.

Fašizmą Stalinas vadino „reakcingu“ reiškiniu, kažkuo, kas kilo iš buržuazijos ir dėl ko buvo galima apkaltinti turtingesnius gyventojus – buržua. Visgi Hitleris buvo tai, ko nenumatė Marksas ir Leninas, todėl niekas negalėjo Stalino paruošti šio iškilimui. Stalinas visą gyvenimo mėgo ir vertino Vokietiją ir vokiškąją tvarką, jis žavėjosi Vokietijos totalitariniu režimu. Akimirkai Stalinas net buvo atsidūręs prie vieno „stalo“ su Hitleriu, kai pasirašius nepuolimo paktą vokiečių karo mašina akimirkai nuščiuvo, o Stalinas kartu su Hitleriu ėmė spręsti pasaulio „tvarkos“ klausimus.

Kurį laiką Hitleris leido Stalinui manyti, kad viskas bus taip, kaip šis norėtų. Visgi labai greitai Europa ir visas pasaulis pamatė, kad Hitleris turi savo planą, kuri žūtbūt nori įgyvendinti. Tai sukėlė nerimą Stalinui, bet jis nenorėjo pripažinti, kad Hitleris jį pergudravo. Viskas dėl vokiškųjų technologijų, kurių taip troško Stalinas. Sovietų despotą iš pusiausvyros vedė ir mintis, kad britai su vokiečiai už jo nugaros gali slapčia kalbėtis, nors šie turėjo gana mažai bendrų temų.

Hitlerio pasirinkimas sudaryti paktą su Stalinu buvo būtinybė, kurios Vokietijos lyderis negalėjo išvengti. Jis manė, kad tai – nemaloni patirtis, bet raminosi, jog viskas – laikina. Jo rasistinis, sociodarvinistinis ir vienpusiškas geopolitikos suvokimas vedė link minties, kad Sovietų Sąjunga ir Didžioji Britanija bus sunaikintos, nes Vokietija privalėjo įgyvendinti Hitlerio planą.

Hitleris manė, kad tam, jog Vokietija dominuotų Europoje jai reikia „gyvybinės erdvės“ Rytuose. Tiesa, jis turėjo ir didesnių planų – norėjo užvaldyti pasaulį, bet tam reikėjo laivyno, kuris garantuotų JAV paklusnumą ir kolonijų pasiekiamumą. Tam, kad susidorotų su britais, o tiksliau – sunaikintų jų imperiją, jam reikėjo bent laikinos draugystės su Stalinu. Jis net sutiko su šio teritoriniais reikalavimais Balkanuose ir Baltijos šalių regione. Hitleris žinojo, kad teks kariauti su abiem priešininkais, bet sprendė su kuriuo ir kada tai daryti. Tai buvo prioritetų klausimas.

Hitleris svajojo apie Šiaurės Afrikos bazes ir Indiją, kuri buvo Britų imperijos karūnos deimantas.

Karinės Vokietijos galimybės atsakė į šį klausimą geriau už patį Hitlerį, jis norėjo pirmiau susidoroti su britais, bet neturėjo stipraus laivyno ir didelių oro aviacijos pajėgų, todėl nutarė savo armiją pirma nuvesti į Rytus, o vėliau – atkeršyti britams. Hitleris manė, kad kova su britais gali užsitęsti, nes šiems vis daugiau padėjo JAV. Todėl žingsnis į Rytus buvo sąmoninga ir apgalvota preliudija, pasaulio užkariavimo pradžia.

Hitleris ir aukšti jo karininkai žinojo, kad Sovietų Sąjunga nebuvo pasiruošusi jų pulti, bet būsimą savo ataką vokiečiai vis tiek vaizdavo kaip preventyvų karą, nes neužpuolus rusų dabar, sovietai galėjo juos atakuoti vėliau. Ši mintis vokiečių armijos generolams ir Hitleriui kėlė jaudulį ir žadėjo nuotykį.

1940 metais Hitleris zujo kelias frontais, iš vienos pusės spaudė japonus, kad jie atakuotų britų pozicijas Tolimuosiuose Rytuose, bet tuo pačiu metu kreipėsi į britus siūlydamas susitarti. Hitleris tikėjosi pasirašyti panašų susitarimą, kokį pasirašė su sovietais ir nemaloniai nustebo, kai britai atsisakė.

Nacių lyderis puikiai suprato, kaip galvoja ir jaučiasi Didžiosios Britanijos politikai. Jis buvo nuoširdus, kai sakė, kad britams užmerkus akis į įvykius Europoje, jis paliks Britų Imperiją ramybėje. Kol kas. Hitleris tikėjosi, kad britai suvoks, jog negali nugalėti Vokietijos sausumos kare, todėl sutiks su jo siūlomomis sąlygomis. Nacių lyderis nesuprato, kad salos politikams visada rūpėjo jėgų pusiausvyra kontinentinėje Europoje, nes nuo to priklausė ir jų pačių saugumas bei šalies stabilumas. Hitleris nesuvokė ir to, kad Londonas ir Maskva turi daug bendrų sąlyčio taškų. Tiesa, to dar nesuprato ir patys britai su rusai.

Todėl žingsnis į Rytus buvo sąmoninga ir apgalvota preliudija, pasaulio užkariavimo pradžia.

Besiruošdamas karui su Sovietų Sąjunga Hitleris ruošėsi ir ilgai kovai jūroje bei ore, jis žinojo, kad norint dominuoti Europoje, o vėliau – pasaulyje, teks kovoti su amerikiečiais ir parklupdyti britus. 1941 metų gegužė buvo juodas laikas britams. Naciai skandino jų laivus, bombardavo miestus ir užėmė pozicijas Balkanuose. Kretos praradimas pranašavo pabaigos pradžią.

Likus 11 dienų iki karo su Sovietų Sąjunga pradžios Hitleris padiktavo Direktyvą nr. 32, kuri vadinosi „Pasiruošimas veiksmams po „Barbarosos“. Šioje direktyvoje buvo numatyta, jog užėmus sovietines žemes šios bus naudojamos, kaip „aruodas“ maistui ir naudingiems ištekliams, o nacių armija pajudės link Sueco kanalo ir britų pozicijų Artimuosiuose Rytuose.

Taip pat buvo planuojama užimti Gibraltarą, ispanų ir portugalų salas Atlanto vandenyne, eliminuoti britus iš Viduržemio jūros. Hitleris svajojo apie Šiaurės Afrikos bazes ir Indiją, kuri buvo Britų imperijos karūnos deimantas.

Jei Hitleris būtų puolęs Britanijos imperiją, o ne Sovietų Sąjungą, jo planai galėjo išsipildyti. Žinoma, karo su sovietais greičiausiai nebūtų pavykę išvengti, bet britai nebūtų trukdę, o ir sąjungos tarp britų ir amerikiečių, kuri pasirodė pragaištinga Hitleriui, būtų išvengta.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"