Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Stalinas ir Hitleris: netikros naujienos (IV dalis)

 
Reuters/Scanpix nuotrauka

„Dezinformacija Stalinas vadino viską, kuo netikėdavo. Jis jaudinosi ne dėl to, kaip išvengti karo su nacistine Vokietija, jis tiesiog norėjo, kad šis prasidėtų kiek vėliau. “, – savo knygoje „When Stalin Faced Hitler“ rašo garsus amerikiečių istorikas Stephenas Kotkinas. Siūlome ištraukas iš šio akademiko knygos, publikuotas žurnale „Foreign Affairs“.

Tai buvo karšta ir slogi diena, Stalino sekretorius Aleksandras Poskrybševas prakaitavo, nors visi langai jo kabinete buvo atverti. Lauke visiškai nebuvo vėjo, bet birželio karštis kabėjo ore.

Galimos invazijos „langas“ užsidarinėjo, nes artėjo žiema, todėl Stalinas jautėsi beveik tikras, kad turės dar vienerius metus ramybės.

Batsiuvio sūnus, kaip jo ir viršininkas, Poskrybševas sėdėjo kabinete, kurį reikėdavo pereiti tam, kad pasiektum vadą. Visi eidami pas Staliną nuolatos klausinėdavo jo asmeninio sekretoriaus „ar vadas mane priims?“, „kokia vado nuotaika?“. Į visus klausimus Poskrybševas atsakydavo lakoniškai – „pamatysite“.

Stalino asmeninis sekretorius buvo nepakeičiamas žmogus tvarkant visus būtinus reikalus, atsiliepinėjant telefonu ar tvarkant dokumentus, kurių reikėjo sovietiniam despotui. Visgi Stalinas leido Lavrentijui Berijai įkalinti Poskrybševo žmoną, ji buvo apkaltinta parama Levui Trockui ir sušaudyta. L. Berija prieš pat egzekuciją jos vaikams ir vyrui pasityčiodamas net nusiuntė vaisių ir gėlių krepšį.

Tą karštą birželio dieną Poskrybševas sėdėjo prie savo darbo stalo rankoje laikydamas mineralinio butelį ir mėgino atsigaivinti. Jis dirbo prie instrukcijų generolui Ivanui Tiulenevui, kuris vadovo Maskvos karinei apygardai. Instrukcijas antrą valandą popiet perdavė Stalinas, o generolas laukė priimamajame. Būtent tada jis išgirdo tylų Stalino balsą, klausiantį ar Maskvą galima apginti iš oro?

Išgirdęs atsakymą Stalinas patarė generolui „būti bent 75 proc. pasiruošus galimai atakai“. Poskrybševas tuomet padėjo paskutinius žvalgybinius duomenis Stalinui ant stalo, bet didesnioji jų dalis buvo bevertės nuogirdos, o ne vertinga informacija.

Žvalgybininkų raportai vieni kitiems prieštaravo ir buvo pilni neteisingos bei netikslios informacijos, abejonių. Londone reziduojantis sovietų ambasadorius rašė, kad „greičiausiai Vokietija nepuls Sovietų Sąjungos“, nors ir buvo gavęs visai kitokios informacijos iš britų specialiųjų tarnybų, kurios perėmė vokiečių karinę informaciją. Berlyne dirbantis sovietų pasiuntinys po daugybės mėnesių netikrumo pagaliau pareiškė, kad visi požymiai rodo, jog nacistinė Vokietija puls Sovietų Sąjungą. Bet Stalinas juo netikėjo, manydamas, jog diplomatas buvo „prišertas“ dezinformacijos ir apibūdino jį, kaip „ne itin gudrų tipą“.

Dezinformacija Stalinas vadino viską, kuo netikėdavo. Stalinas jaudinosi ne dėl to, kaip išvengti karo su nacistine Vokietija, jis tiesiog norėjo, kad šis prasidėtų kiek vėliau. Ant jo stalo nugulė kalnai raportų, kuriuose buvo 14 skirtingų datų, kada naciai turėjo atakuoti. Bet numatytos datos atėjo ir praėjo, o Vokietija kažko laukė. Vienintelės likusios datos buvo birželio 22–25 arba birželio 21–22 dienos. Galimos invazijos „langas“ užsidarinėjo, nes artėjo žiema, todėl Stalinas jautėsi beveik tikras, kad turės dar metus ramybės.

Žinia, kad karas nenumaldomai artėja buvo pagrindinė visuose pasaulio laikraščiuose, bet Stalinas žinodamas, kaip veikia žiniasklaida ir mokėjęs pats ją išnaudoti savo reikmėms, nesijaudino dėl to, ką rašė užsienio dienraščiai. Jis tvirtino, kad britai ir amerikiečiai labai nori, jog vokiečiai ir rusai susikibtų karo lauke ir jis buvo teisus. Bet tuo pačiu nepastebėjo Vokietijos pasiruošimo karui ir visų ženklų, kad vokiečiai nusiteikę rimtai.

Stalinas žinojo, kad Vokietijai stinga žaliavų, todėl buvo tikras, kad jie nepuls, jis taip pat žinojo, kad vokiečiams nesiseka kariauti dviem frontais, nes būtent todėl jie pralaimėjo Pirmąjį pasaulinį karą. Toks mąstymas pakišo koją sovietų lyderiui, galvojusiam, kad Hitleris nenori kariauti, o tiesiog mėgina jį šantažuoti dėl teritorinių nuolaidų.

Nacių dezinformacijos kampanija puikiai veikė, todėl geriausi Stalino šnipai vienu metu jam raportavo, kad Vokietija ruošiasi puolimui ir simuliuoja šį pasiruošimą. Kai Stalinas apkaltino savo šnipus platinant dezinformaciją – jis buvo teisus, tiesiog nežinojo kas iš to, ką jie platina – dezinformacija, o kas – tiesa?

Pulkininkas Georgijus Žukovas gavo įsakymą surinkti visą įmanomą žvalgybinę informaciją apie tai, kur yra vokiečių oro pajėgų lėktuvai greta Sovietų Sąjungos sienų. Klausta ar jie pasiruošę puolimui ir kokios tvyro nuotaikos. G. Žukovas pradėdamas žvalgyti vokiečių pozicijas jau žinojo, kad vokiečių sabotažo grupės kirto Sovietų Sąjungos sieną ir gavo instrukcijas „raportuoti bet kuriam vokiečių kariniam vienetui, jei nespės grįžti anapus sienos iki to momento, kai vokiečių armija peržengs sieną“.

Sovietų žvalgyba taip pat pastebėjo vokiečių žvalgybos aktyvius veiksmus Baltijos šalyse ir Ukrainoje, kur buvo samdomi vietiniai žmonės teroristinėms veikloms atlikti. Taip esą buvo kuriama „penktoji kolona“, renkami žmonės, kurie nekentė komunizmo, buvo nukentėję nuo „Didžiojo teroro“. Geležinkelio bėgiai taip pat buvo ruošiami kariuomenės transportavimui, pontoniniai tiltai, tankai, karo lėktuvai – viskas kas rėkė, kad karas – čia pat – buvo paruošta.

Nacių dezinformacijos kampanija puikiai veikė, todėl geriausi Stalino šnipai vienu metu jam raportavo, kad Vokietija ruošiasi puolimui ir simuliuoja šį pasiruošimą.

Savo kabinete Kremliuje Stalinas buvo neramus. Jo stalas buvo nuklotas popieriais, o kambarys pilnas žmonių. Visi svarstė apie karą, nors vadas dar netikėjo, kad jis bus. Tiesa, sovietiniai fabrikai jau senokai tam ruošėsi, o ir 125 naujos divizijos reiškė ne ką kitą, bet karą, kuriam buvo atsakingai pasirengta. Raudonojoje armijoje buvo 5,3 milijonai žmonių, 25 tūkst. tankų ir 18 tūkst. karo lėktuvų. O ir atsargų buvo bent tris kartus daugiau nei turėjo Vokietija. Stalinas žinojo, kad vokiečiai jo neįvertina, nors jų delegacijos ir buvo įleistos į tankų ir lėktuvų gamyklas. Stalino šnipai taip pat skleidė žinias, kad jei vokiečiai puls Maskvą, sovietai atsakys biologinio ir cheminio ginklo ataka virš Berlyno. Taigi, Stalinas buvo tikras, kad Berlynas žino jo galimybes ir manė, jog Hitleris netrauks į Rytus prieš tai nesusidorojęs su Londonu.

Tiesa, „puikiai karui pasiruošusi Raudonoji armija“ buvau daugiau mitas nei realybė, nes Šiaurės karas su Suomija visam pasauliui, o pirmiausia Hitleriui ir pačiam Stalinui, parodė, kad sovietinė armija nėra stipri. 1941 metais Raudonoji armija buvo pačiame reorganizacijos po Šiaurės karo nesėkmės, įkarštyje. Sovietai turėjo tik 1800 sunkiųjų tankų, kiti buvo pernelyg lengvi atlaikyti Vokietijos puolimą. Gerų ir kovai tinkamų lėktuvų sovietai taip pat turėjo nedaug, nors angarai ir buvo pilni pusėtinos kokybės lėktuvų.

Ant jo stalo nugulė kalnai raportų, kuriuose buvo 14 skirtingų datų, kada naciai turėjo atakuoti. Bet numatytos datos atėjo ir praėjo, o Vokietija kažko laukė. Vienintelės likusios datos buvo birželio 22–25 arba birželio 21–22.

Nukraujavo ir Raudonosios armijos štabas, kuris buvo išžudytas dar 1937 metais „valymo metu“. Vasilijus Bliukcheris ar Michailas Tukačevskis, kurie galėjo vesti armiją į priekį, buvo sušaudyti. 1941 metais 85 proc. sovietinių karininkų buvo jaunesni nei 35 metai, tie, kuriems buvo per 45 metus sudarė vos 1 proc. karininkijos. Daugiau kaip tūkstantis sovietinių generolų buvo jaunesni nei 55 metai ir tik 63 – vyresni, patyrę karo vadai. Iš 659 tūkst. sovietinių karininkų tik ketvirtadalis buvo baigę karines mokyklas ar kitus, bent minimalius karinius mokymus.

Bus daugiau

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"