Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Stalinas – demoniško proto sociopatas

 
2018 02 05 13:40
history.com nuotraukos

Stalinas buvo vienas žiauriausių tironų pasaulio istorijoje, bet XXI amžiaus Rusijoje vėl pradedamas garbinti. Šioje šalyje net draudžiamas rodyti satyrinis filmas „Stalino mirtis“ (The Death of Stalin), sukurtas škotų režisieriaus Armando Iannuccio. Tačiau pasaulyje atidžiai analizuojama Stalino asmenybė, pasaulėžiūra ir veikla, iki šiol daranti įtaką Rusijai. 

Didžiojoje Britanijoje ir JAV išleista knyga „Stalinas. Laukiant Hitlerio, 1928–1941“, parašyta Prinstono universiteto profesoriaus Stepheno Kotkino. Tai antras iš trijų tomų, skirtų sovietų diktatoriaus gyvenimo ir veiklos tyrimui. Detali analizė remiasi Knygos „Stalinas. Laukiant Hitlerio, 1928–1941“ autorius S. Kotkinas „Radio Svoboda“ sakė, kad Stalinas ir Hitleris turėjo daugiau bendro, jei patys galėjo įtarti.

Stalinas manė, kad šalyje per daug žmonių, nesugebančių ištikimai tarnauti socializmui.

– Rašote apie demonišką Stalino protą. Ką turite galvoje?

– Stalinas buvo sociopatas. Jis pražudė milijonus žmonių. Ir nejautė jokio sąžinės graužimo. Kai 1931–1933 metais nuo bado mirė 5–6 mln. valstiečių, o 16–17 mln. badavo, bet per stebuklą išgyveno, Stalinas neparodė nė mažiausio apgailestavimo ar abejonės dėl savo politikos.

Tuo metu jį domino kiti dalykai: jis grasindamas puolė žmones, kurie abejojo partijos politika žemės ūkio srityje ir kritikavo jo totalinės kolektyvizacijos planus. Stalinas grasino kritikams, represavo abejojančius, neparodė nė mažiausio gailesčio žmonių kančioms, fanatiškai žingsniuodamas per lavonus.

Demonišku protu vadinu kaip tik tokio tipo asmenybę – abejingą kitų kančioms, apsėstą utopinių abstrakčių idėjų, netikintį žmogaus gyvenimo vertybe.

Jį domino tik socializmo statyba, kaip jis tai suprato, kova su pasauliniu kapitalizmu ir valdžia. Tam reikėjo ypatingo asmenybės tipo. Ir Stalinas buvo toks žmogus.

– Staliną vadinate sociopatu. Dėl kokių priežasčių priskiriate jam negebėjimą laikytis visuomenės normų ir turėjus emocinių sutrikimų?

– Galima remtis dokumentiniais liudijimais. Yra daugybė dokumentų, pasirašytų asmeniškai Stalino, kuriuose jis įsakydavo kankinti ir sušaudyti dešimtis tūkstančių nekaltų žmonių. Tiems sušaudymams ir deportacijoms nebuvo pabaigos. Tai buvo masinis teroras visoje šalyje. Ar tokį žmogų galima vadinti normaliu?

Dar reikia prisiminti, kad Stalinas buvo charizmatiškas, labai darbštus, turėjo strateginį mąstymą. Daugeliu atžvilgių jis buvo galva aukščiau savo aplinkos. Tačiau tyrinėjant jo veiklą, sunku neprieiti išvados, kad jo elgesys buvo kaip tipiško sociopato. Tai labai prieštaringa asmenybė.

– Viename iš knygos skyrių užsimenate apie Stalino paranoją.

– Nėra išlikusios Stalino psichinės būklės diagnozės, kurią būtų parašęs specialistas. O jei ir buvo, neišliko. Mes negalime pakankamai tiksliai spręsti apie jo psichiką. Dokumentais patvirtintas tik maniakinis įtarumas ir nepasitikėjimas.

Stalinas be jokio pagrindo nepasitikėjo net labai artimais žmonėmis. Nors turėjo beprecedentę apsaugą, jam visur vaidenosi priešai ir samdomi žudikai. Jis labai bijojo pasikėsinimo ir labai jaudinosi dėl savo saugumo. Toks nepaprastas įtarumas ribojasi su paranoja.

Tačiau negaliu su įsitikinimu tvirtinti, kad visa tai – tikros psichinės ligos pasekmė, nes nesu matęs Staliną stebėjusių psichiatrų išvadų.

– Tačiau rašote, kad 1930 metais Stalinui buvo diagnozuota neurastenija ir yra dokumentinis patvirtinimas.

– Neurastenija – tai diagnozė, tinkanti daugeliui žmonių, tarp jų – aukštas pareigas ėjusių bolševikų, supusių Staliną ir su juo dirbusių. Tokią diagnozę buvo galima aptikti ir pas jo priešus. Tai plačiai paplitęs susirgimas, nieko bendro neturintis su beprotybe. Ši diagnozė nedaro Stalino unikaliu. Nedaro psichopatu, išprotėjusiu.

Stalino elgesys ir mąstymas buvo racionalus, blaivus. Jis kasdien peržiūrėdavo šimtus dokumentų, rašė begalę nurodymų ir instrukcijų, vadovavo partijai ir valstybei, visiškai kontroliavo aplinką. Stalino žiaurumą ir įvairias fobijas derėtų aiškinti ne dėl psichikos sutrikimų, bet dėl diktatūros ypatybių, nekontroliuojamos ir absoliučios valdžios, komunistinės ideologijos ir sovietų valstybės geopolitikos.

– Ne kartą lyginate Staliną ir Hitlerį. Ką jie turi bendro?

– Jie turėjo daug bendro, bet ilgą laiką patys to nė neįtarė. Jie gyveno ir brendo atskirai, bet lygiagrečiai. Hitlerio šeima buvo labiau pasiturinti. Jis buvo 11 metų jaunesnis, negu Stalinas. Abu buvo iš didelių imperijų – Rusijos ir Austrijos-Vengrijos provincijų. Abu tapo diktatoriais, kai subyrėjo jų imperijos, sugriautos karo ir revoliucijų. Dėl jų diktatoriškos veiklos Europoje atsirado du nauji valdžios ir galybės centrai. Jų sukurti režimai skyrėsi ideologijomis, kurių specifikos reikėtų ieškoti ne asmeninėse lyderių savybėse, bet istorinėse, socialinėse ir geopolitinėse aplinkybėse.

– Didysis teroras, kuriam skiriate daug vietos knygoje, lieka didžiausių Stalino politikos paslapčių. Ar buvo kokia nors racionali priežastis, jo manymu, pateisinanti milijonų nekaltų žmonių žūties? Tarkime, gal tai buvo baimė prarasti valdžią?

– Sunku paaiškinti 1936–1938 metų Didžiojo teroro priežastis. Knygoje tam skyriau šimtus puslapių, per interviu neįmanoma visko išvardyti.

Tarkime, Hitleris nežudė vermachto karininkų ir generolų, partijos bendražygių, gestapo darbuotojų, partinių provincijos bosų, kultūros veikėjų. Jis daugiausia likviduodavo opozicinius kairiuosius radikalus, komunistus, žydus, kitus taip vadinamus ne arijų kilmės žmonės ir neįgaliuosius. Tačiau nenaikino ištikimų bendražygių ir partijos elito.

Dauguma Didžiojo teroro aukų – paprasti žmonės. Bet sunkiausia paaiškinti, kodėl aukomis tapo Stalinui ištikimos partijos elito atstovai. Nė vieno diktatoriaus režimas to nedarė, o jei bandytų, vargu, ar išliktų.

Stalinas gi žudė savo ištikimus budelius iš OGPU ir NKVD, kurie nedvejodami vykdė jo nežmoniškus įsakymus.

Neretai tvirtinama, kad Didysis teroras – tai psichopato politika, paranoidinės asmenybės nukrypimų pasekmės. Tačiau tai nieko nepaaiškina, nes Stalino elgesys ir mąstymas buvo racionalus. Daugeliu atvejų net racionalesnis, negu Hitlerio.

– Kodėl buvo žudoma tiek žmonių? Gal Stalinas turėjo kokį nors slaptą planą?

– Svarbus Stalino politikos elementas, iš dalies paaiškinantis Didžiojo teroro priežastį – jo idėja atnaujinti partinį elitą. Jis buvo užsidegęs sukurti sovietų inteligentiją, sovietinį žmogų, tai turėjo pakeisti buvusius kadrus, atlikusius nuo ikirevoliucinių laikų. Stalinas manė, kad šalyje per daug žmonių, nesugebančių ištikimai tarnauti socializmui. Jo nuomone, jie bus balastas, kuriant naują pasaulį.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"