Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Skulptoriaus Petro Aleksandravičiaus reliktai (III)

 
1 pav. Gucevičiaus bareljefas.
1 pav. Gucevičiaus bareljefas.

Sekdamas Žemaitės, Salomėjos Nėries ir Petro Cvirkos pėdomis, į valdžios pateptųjų ložę įžengė ir architektas Laurynas Gucevičius. Tai nutiko 1948-ųjų pabaigoje, kai iškilmingai paminėta jo mirties 150 metų sukaktis.

Straipsnis spausdintas „Literatūra ir menas“ 2018–01–26 nr. 3648

Iš straipsnių ciklo „1944–1990 m. Vilniaus spalvos“

Ditirambai Laurynui Gucevičiui

Tuo metu, kai iš Vilniaus buvo tremiami paskutiniai lenkų tautybės asmenys, nacionalizmas žengė koja kojon su socializmu, tad tautinė architekto kilmė valdžiai atrodė net svarbesnė už socialinę kilmę. Architektūros reikalų valdybos viršininko Jono Kumpio pasaže antilenkiškos gaidos skamba itin garsiai: „Valstiečio baudžiauninko Simo Stokos sūnus, kilęs iš varguolių, tik nepaprastų savo gabumų dėka pasiekęs nemirštamos garbės, tuometinėje ponų Lenkijoje iki mirties buvo persekiojamas dėl savo „žemos“ kilmės, o mirčiai negailestingai pakirtus jo talentą, iš „mandagumo“ buvo lenkų palaidotas nuošaliose Stepono bažnyčios kapinėse po kuklia antkapio lenta lenkų kalboje, su prisegta lenkiška Gucevičiaus pavarde.“(1)

Su istorine tiesa prasilenkiantys ditirambai lietuvių kilmės baudžiauninko sūnui, klaidingai vadintam Stoka, paskui – Stuoka, giedoti iki 1990-ųjų. Poe­to Jono Strielkūno 1986 m. eilėraštyje „Vilniaus motyvai“ prielipas prie architekto pavardės įgavo bendrinę prasmę – stuokomis jis pakrikštijo visus lietuvius, iš provincijos atsikrausčiusius į Vilnių ir padėjusius statyti miestą:

Ir kilo stogas po stogo

Tarytumei marių vilnys.

Ir ėjo tūkstančiai stuokų

Iš Kupiškio Vilniun.(2)

Pirmuoju L. Gucevičiaus populiarintoju pokario Vilniuje tapo J. Kumpis. 1948-ųjų sausį jis parengė grandiozinę architekto mirties jubiliejaus prog­ramą iš 19-os punktų. 3-iuoju punktu numatyta Vilniuje pastatyti paminklą L. Stokai atminti, 4-uoju – jo vardu pavadinti Vilniaus gatvę, 6-uoju – įrengti paminklines lentas jo pastatytiems architektūros paminklams, 7-uoju – įrengti paminklinę lentą namuose, kur jis gyveno, 15-uoju – atrasti architekto kapą, sudeginti palaikus ir perlaidoti urną prie paminklo, 17-uoju – pavadinti Dailės institutą L. Stokos vardu(3).

Kad ir kaip būtų keista, tačiau ilgainiui buvo įgyvendinti beveik visi prog­ramos punktai, išskyrus tris pastaruosius: buvęs L. Gucevičiaus namas po karo nugriautas, 1967–1978 m. vykdytos kapo paieškos rezultatų neatnešė(4), o institutas taip ir liko tik Dailės institutu.

Užtat jo aktų salėje 1948-ųjų pabaigoje atsirado meniška, skulptūriniu reljefu papuošta memorialinė lenta (1 pav.). Svarbu pabrėžti, kad tai antrasis tokio pobūdžio monumentas pokario Vilniuje. Kiek anksčiau, tų pačių metų rugpjūčio 3-iąją, prie įėjimo į universitetą iš Šv. Jono gatvės buvo atidengta pirmoji memorialinė lenta, skirta mokslus čia baigusiam I Vilniaus gimnazijos moksleiviui F. Dzeržinskiui.

Deja, šis kolektyvinio P. Aleksand­ravičiaus ir E. Budreikos darbo vaisius, dabar kabantis ant sienos Vilniaus dailės akademijos laiptinėje, vedančioje į rektoratą, nesulaukė deramo dėmesio. Ir skulptorius, ir architektas savo monografijose jai skyrė vos po vieną sakinį. „Buvusioj aktų salėj yra iš bronzos nulietas mano Stuokos-Gucevičiaus bareljefas“, – 1996-aisiais paminėjo P. Aleksandravičius(5), o architektas tiesiog užsiminė, kad tai pirmas jų bendras darbas(6).

2 pav. Tarybų Lietuva Nr. 11. Stuoka-Gucevičius, 1949 m.
2 pav. Tarybų Lietuva Nr. 11. Stuoka-Gucevičius, 1949 m.

L. Gucevičiaus mirties 150 metų jubiliejų ir memorialinės lentos įrengimą kaip respublikinės reikšmės įvykį nušvietė „Tarybų Lietuvos“ žurnalas (2 pav.). Siužete papasakota apie svarbiausius architekto statinius, apie Dailės muziejuje surengtą jo projektų parodą, kurioje eksponuotas ir P. Aleksandravičiaus prieš keletą metų sukurtas L. Gucevičiaus biustas. Parodyta, kaip šūkiu „Menas priklauso liaudžiai“ papuoštoje Dailės instituto aktų salėje atidengiama ąžuolo lapais apkaišyta lenta. „Jo atminimui įamžinti partijos ir vyriausybės nutarimu Dailės instituto rūmų sienoje pritvirtinta memorialinė lenta. Stuokos klasikinis palikimas yra viena puikių mokslo priemonių Dailės instituto architektūros fakultete. Būsimieji tarybiniai architektai visa, kas yra geriausio architektūros mene, pritaikys socialistinėse statybose“, – pranešė diktorius.

6-asis J. Kumpio programos punktas įvykdytas tik 1968-aisiais. Memorialinės lentelės su architekto pavarde tada pritvirtintos prie dviejų reprezentacinių Vilniaus pastatų – Katedros ir Rotušės. Užrašai jose skelbė: „Pastato projekto autorius – Vilniaus universiteto architektūros profesorius Laurynas Stuoka-Gucevičius 1753–1798.“(7) Po keliolikos metų jos nusidėvėjo, buvo nuimtos ir nugrimzdo į užmarštį.

Sukant galvas dėl L. Gucevičiaus paminklo projekto nebeprisimintas ir architektas Karolis Podczaszyńskis, 1823 m. ne tik pirmasis pavartojęs klaidinančią Stokos pavardę, bet ir pasiūlęs genialią paminklo idėją – Katedroje pritvirtinti lentelę su užrašu „Si monumentum requiris, circumspice“ (liet. „Jei ieškai paminklo – apsidairyk“)(8).

Koks galėjo būti L. Gucevičiaus paminklas?

3-iasis J. Kumpio programos punktas prisimintas tik 1956-aisiais L. Gucevičiaus paminklą įtraukus į 1960 m. planus. Po metų kultūros ministro J. Banaičio patikslintame plane jo statyba, kuriai skirta 90 tūkst. rublių, nukelta į 1962–1963 metus(9). Taip praslinko 20 metų. Tik 1978-ųjų vasarį Ministrų taryba priėmė sprendimą statyti paminklą Liejyklos ir L. Stuokos-Gucevičiaus gat­vių sankirtos skvere priešais Bonifratrų bažnyčią (10). Tais pačiais metais surengtas ir uždaras projektų konkursas. Tokie konkursai pačių skulptorių vadinti „draugiškais“.

Įdomiausiai tarp pateiktų darbų atrodė projektas, kurį pasiūlė S. Šarapovo ir G. Baravyko duetas (3a pav.). Konceptuali geometrinių formų kompozicija, įrengta Katedros a. pakraštyje, nebūtų keitusi istoriškai susiformavusios aikštės sandaros ir kuklia, tačiau daugiaprasme simbolių kalba išreiškusi pagarbą klasicizmo genijui. „Nuo Arkikatedros skersai per aikštės dangos paviršių nubrėžta raudono granito linija atveda į neplačią apželdintą juostą, ribojančią aikštės šoną nuo Šventaragio gatvės. Čia labai nedideliame plote linija pereina į kvadratą, o šis integruotas su baltaspalve apskritimo plokštuma. Iš kraštų apskritimo šonai pažymėti neaukštomis atraminių sienučių tipo formomis. Jų įgaubtose vidinėse plokštumose, orientuotose į susidariusios aikštelės cent­rą, buvo numatyta išdėstyti skulptūrinius reljefus ir dedikacinius įrašus. Viskas paprasta, labai saikinga ir iškalbinga“, – šitaip kompozicijos idėja aiškinta monografijoje apie G. Baravyko kūrybą(11).

3 pav. Gucevičiaus paminklo eskizai
3 pav. Gucevičiaus paminklo eskizai

Gana standartiškai L. Gucevičių matė Vaclovas Krutinis ir Juozas Kėdainis (3d pav.). Pirmasis pavaizdavo architektą su Katedros fasado brėžiniu, šis jo kūrinys po 12 metų pastatytas Kupiškio centre (3b pav.). J. Kėdainis ilgu fraku ir šosais aprengtam architektui į ištiestą ranką įdėjo Katedros su varpine maketą (3d pav.). Gipsinį skulptūros modelį, jau netekusį šios rankos, šiandien saugo Kupiškio etnografijos muziejus.

4 pav. 1981 m. komisijos patvirtintas Vlado Vildžiūno sukurtas Lauryno Gucevičiaus skulptūros maketas | 5 pav. Suskaldytas gipsinis modelis
4 pav. 1981 m. komisijos patvirtintas Vlado Vildžiūno sukurtas Lauryno Gucevičiaus skulptūros maketas | 5 pav. Suskaldytas gipsinis modelis

Itin keistą liauno basakojo L. Gucevičiaus figūrą buvo sukūręs Vladas Vildžiūnas, ieškodamas tinkamos architekto pozos būsimam paminklui (3c pav.). Vis dėlto 1981-ųjų rugpjūtį susirinkusi komisija patvirtino kitą, daug įprastesnį jo pasiūlytą skulptūros modelį: solidus frakuotas architektas skriestuvu brėžė ar matavo kažin kokį objektą į ritinį susuktame popieriuje (4 pav.).

Įdomi detalė, kad skriestuvas vėliau dingo. Greičiausiai tai avarijos, kuri nutiko montuojant padidintą gipsinį modelį, pasekmė (5 pav.). Keliant viršutinę dalį neišlaikė konstrukcija, laimei, autorius spėjo pasitraukti į šoną. „Žiūrėjau pro langą, kaip Stuoka lėtai lėtai pasvyra ir krenta. Užėmė kvapą, atrodė, laikas sustojo“, – prisiminė skulptoriaus žmona Marija Ladigaitė(12).

Svetimkūnis prie Bonifratrų

Nerašytas paminklų statymo kanonas skelbia, kad paminklas turi būti susijęs su asmens, kuriam jis dedikuotas, gyvenamąja ar veiklos vieta. Architekto paminklui labiausiai būtų tikęs Šv. Jono ir Gaono g. kampas, kur kadaise stovėjo jo namas. Tačiau valdžiai reikėjo įprasminti niekuo nepagrįstus 1945, 1953 ir 1956 m. sprendimus, dėl kurių senoji Bonifratrų gatvė virto L. Stuokos-Gucevičiaus gatve. Nusprendus paminklą būtinai statyti šalia šios trumpos gat­vės, ilgai mąstyti nereikėjo – jam tiko vienintelė vieta sandūroje su Liejyklos gatve.

Sutvarkyti skverą pavesta architektui Rimantui Dičiui, prieš dešimtį metų jau dirbusiam su V. Vildžiūnu statant M. K. Čiurlionio paminklą Druskininkuose. Į pagalbą pasikvietęs kolegą Aleksandrą Lukšą, jis suprojektavo iš granito blokelių išdėstytus koncentrinius apskritimus, mažėjančius centro link(13). Centre blokelių danga pamažu kilo, ant pakylos įrengtas apvalus poliruoto granito žiedas, o ant jo – bronzinė 4,2 m skulptūra (6 pav.).

Kad paminklas būtų vizualiai atskirtas nuo niekuo nesusijusios bažnyčios (tuomet Mažosios baroko salės), planuota pastatyti 2,8 m aukščio akliną mūrinę tvorą, dengtą raudonomis čerpėmis(14), tačiau to padaryta nebuvo.

6 pav. Gucevičiaus paminklo projektas
6 pav. Gucevičiaus paminklo projektas

Vildžiūniška, pernelyg vildžiūniška

9 dešimtmečio viduryje pompastiško monumentų atidengimo laikai jau buvo pasibaigę, tad L. Gucevičiaus pamink­las į miesto erdvę įsiliejo tyliai. 1984-ųjų gruodį ir 1985-ųjų sausį trumpomis žinutėmis apie šį įvykį informavo daugelis laikraščių: „Štai maloniai nustebinti sustojome prie Mažosios baroko salės –­ nauja skulptūra praturtėjo dar vienas senojo miesto kvartalas. Tai naujas Vlado Vildžiūno kūrinys, įamžinantis Vilniaus universiteto profesorių, miesto architektą ir statytoją Lauryną Stuoką-Gucevičių.“(15)

Jo sukūrimo istoriją 2002 m. monografijoje prisiminė pats V. Vildžiūnas: „Stuokos portretui medžiagos beveik visai nebuvo. Graviūrose – klasicistinė lėlė. Tik E. Budreikos atrastas mažas gipsinis biustas, matyt, lipdytas iš natūros, padėjo rasti atspirties tašką.“(16) Jokio biusto, nulipdyto architektui esant gyvam, muziejininkai tikrai nežino, tad apie ką kalbėjo skulptorius?

Vienintelė graviūra su L. Gucevičiaus atvaizdu – tai 1823 m. dailininko Józefo Głowackio darbas. O biustai galėjo būti du. Pirmasis – tai Vilniaus dailės akademijos muziejuje saugomas bronzinis biustas su užrašu „W. Gucewicz“, 1861 m. sukurtas mažai žinomo vilniečio skulptoriaus Jano Ostrowskio. Antrąjį 1943–1944 m. sandūroje nulipdė P. Aleksandravičius. Pagal architekto Jono Muloko sumanymą jis turėjo atsidurti Katedroje(17), tačiau buvo eksponuotas tik 1948 m. pabaigoje Dailės muziejuje veikusioje architekto atminimui skirtoje parodoje ir vėliau nukeliavo į jo saugyklas(18).

V. Vildžiūnas galėjo remtis ir kitų vyresnių kolegų darbais: J. Kėdainio sukurtu bareljefu, 1954 m. papuošusiu E. Bud­reikos monografijos „Architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius“ viršelį; Kazimiero Teodoro Valaičio 1959 m. diplominiu darbu – L. Gucevičiaus skulptūra, kuria žavėjosi dėstytojas Konstantinas Bogdanas(19); 1979 m. paties K. Bogdano universiteto kieme sukurta memorialine lenta su architekto galvos bareljefu.

Šie darbai, nors ir sukurti stokojant autentiškos vizualinės medžiagos, yra išraiškingi, gyvi ir realistiški. Deja, to negalima pasakyti apie V. Vildžiūno sukurtą L. Gucevičių, kuris iš tikrųjų panašus ne į istorinę asmenybę ar gyvą žmogų, o į stilizuotą lėlę putniais skruostais. Nepaprastai įsimylėjęs drožybos techniką ir medžio paviršiuje kaltelio paliekamas rieves, skulptorius bandė jas atvaizduoti daugelyje savo darbų, atliktų iš kitų medžiagų: gipso, dolomito, bronzos. Figūros įgavo geometrines formas ir niveliavosi: Gucevičius pasidarė panašus į Čiurlionį, o šv. Kazimieras – į Gucevičių (7 pav.).

7 pav. V. Vildžiūno kurti paminklai: Lauryno Gucevičiaus, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir šv. Kaziemiero
7 pav. V. Vildžiūno kurti paminklai: Lauryno Gucevičiaus, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir šv. Kaziemiero

Žinoma, tai galima pavadinti menininko stiliumi, tačiau jis neturi dominuoti, kai unikalioje miesto erdvėje siekiama įamžinti konkrečius asmenis. Vienas dalykas – simboliškai apibendrinta ir abstrakti „Lietuviška baladė“, visai kitas – žinomas XVIII a. antrosios pusės vilnietis, kurio biografija išnagrinėta iki smulkmenų. Architekto figūroje paties V. Vildžiūno daugiau nei L. Gucevičiaus, nors skulptorius sulaukė kritikos tik už tai, kad klasicizmo atstovą įamžino barokui artimesnėmis formomis(20).

Stebėtina ir tai, kad iki šiol lieka nepakeista ir klaidinga architekto pavardė. Akylas jo genealogijos tyrinėtojas Juozas Lebionka jau 1991-aisiais nustatė, kad Stoka arba Stuoka yra ne paties Lauryno Gucevičiaus, ne jo tėvo ir ne senelio, o antrojo močiutės vyro, t. y. tėvo patėvio pavardė, per biografo K. Podczaszyńskio neapsižiūrėjimą priskirta Gucevičių giminei(21). Nepaisant to, ant architekto paminklo ir šiandien puikuojasi užrašas „Laurynas Stuoka-Gucevičius“, o jo garbei pavadinta gatvė po senovei linksniuojama su Stuokos prielipu.

1 Architektūros reikalų valdybos viršininko raštas LTSR Ministrų tarybai, 1948–01–12, LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 1425, l. 155.

2 Jonas Strielkūnas. „Vilniaus motyvai“, Vakarinės naujienos, 1986–03–10, Nr. 57 (8567), p. 2.

3 Laurino Stokos jubiliejaus įamžinimo priemonių programa, 1948–01–12, LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 1425, l. 156.

4 Vida Girininkienė. „Kur palaidotas L. Stuoka-Gucevičius?“, Vakarinės naujienos, 1988–06–02, Nr. 128 (9238), p. 2.

5 Vidmantas Jankauskas. „Aš pats sau neįdomus: pokalbiai su prof. Petru Aleksandravičiumi“. – V.: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1996, p. 80.

6 Ipolitas Mogilnickas. „Eduardas Budreika: gyvenimas ir kūryba“. – V., 1998, p. 34.

7 Vincas Kisarauskas. Vilniaus paminklinių lentų kartoteka. II tomas. LLMA, f. 140, ap. 1, b. 1152, l. 97.

8 Karol Podczaszyński. „Żywot Wawrzyńca Gucewicza, architekta i profesora architektury w szkole głównej litewskiej“, Dziennik Wileński, 1823, t. III, Nr. 9, s. 29.

9 Paminklų projektavimo perspektyvinis planas 1956–1967 metams, LLMA, f. 342, ap. 4, b. 187, l. 131–133.

10 Perspektyvinis naujų miesto akcentų įrengimo planas 1981–1985 metams, 1981–01–22, VAA, f. 761, ap. 9, b. 2157, l. 103.

11 Rimantas Buivydas. „Architektas Gediminas Baravykas: kūrybos pulsas“. – V.: „Ex Arte“, 2000, p. 188.

12 „Vladas Vildžiūnas“. – V.: Vilniaus Jeruzalės meno centras, 2002, p. 100.

13 L. Stuokos-Gucevičiaus skvero sutvarkymo projektas, 1981 m., archit. R. Dičius, A. Lukšas, VAA, f. 1070, ap. 11, b. 17, l. 1–3.

14 Napoleonas Dūda. „Didžiajam meistrui“, Statyba ir architektūra, 1981 m. rugpjūtis, Nr. 8, p. 12.

15 „Myli ir brangina vilniečiai savąjį miestą...“, Gimtasis kraštas, 1984–12–20, Nr. 51 (929), p. 1.

16 „Vladas Vildžiūnas“. – V.: Vilniaus Jeruzalės meno centras, 2002, p. 100.

17 Vidmantas Jankauskas. „Aš pats sau neįdomus: pokalbiai su prof. Petru Aleksandravičiumi“. – V.: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1996, p. 72.

18 „Ekspozicija apie įžymųjį architektą“, Tiesa, 1949–01–08, Nr. 6 (1759), p. 4.

19 Irena Račkauskaitė-Petraitienė. „Konstantinas Bogdanas“. – V.: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2010, p. 183.

20 Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė. „Vilniaus skulptūrų kelias“. – V.: Modernaus meno centras, 2014, p. 301.

21 Juozas Lebionka. „Rasti Lauryno Gucevičiaus krikšto metrikai“, Kultūros barai, 1991 m. kovas, Nr. 3 (315), p. 64–66.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"