Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Skulptoriaus Petro Aleksandravičiaus reliktai (II)

 
Žemaitė ant Bulotų vasarnamio laiptų, 1914 m., dail. A. Žmuidzinavičius, iš: „Žemaitė gyvenime ir kūryboje“. – V.: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956, p. 139. dešinėje nuotraukoje - „Lietuvos žinių“ redakcija L. Stuokos-Gucevičiaus g. 5, apie 1915 m., iš: „Žemaitė gyvenime ir kūryboje“. – V.: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956, p. 131.
Žemaitė ant Bulotų vasarnamio laiptų, 1914 m., dail. A. Žmuidzinavičius, iš: „Žemaitė gyvenime ir kūryboje“. – V.: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956, p. 139. dešinėje nuotraukoje - „Lietuvos žinių“ redakcija L. Stuokos-Gucevičiaus g. 5, apie 1915 m., iš: „Žemaitė gyvenime ir kūryboje“. – V.: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956, p. 131.

Žemaitės geografija Vilniuje. Poeto Adomo Mickevičiaus atminimas Vilniuje tarpukariu įamžintas net 5-iomis memorialinėmis lentelėmis ant pastatų, kuriuose jis gyveno (1) . Tiek, o gal net daugiau lentelių būtų galima kabinti ir ant namų, kuriuose apsistodavo rašytoja Žemaitė. Kaip ir Petras Cvirka, ji Vilniuje buvo tik kampininkė, nors čia gyveno daug ilgiau nei tarybinės lietuvių literatūros kolosas.

Iš straipsnių ciklo „1944–1990 m. Vilniaus spalvos „Žemaitės geografija Vilniuje

Straipsnis spausdintas „Literatūra ir menas“ 2018–01–19 nr. 3647

1905–1910 m. trumpam atvykdavusi į Vilnių Žemaitė apsistodavo pas Filomeną Grincevičiūtę Jūratės g. 25, kur tuo metu rinkdavosi Vilniaus lietuvių šviesuomenė. Medinis namas, 1955 m. pažymėtas memorialine lentele, nurodančia, kad 1904–1907 m. čia nelegaliai gyveno revoliucionierius Vincas Mickevičius-Kapsukas(2), išliko iki šių dienų.

Žemaitė Vilniuje apsistojo ilgam ir išvyko tik 1915 m. rugsėjį. Provincijos rašytoja po miestą iš pradžių norėjo vaikščioti basa.

Nuo 1911-ųjų pavasario Žemaitė Vilniuje apsistojo ilgam ir išvyko tik 1915 m. rugsėjį. Provincijos rašytoja po miestą iš pradžių norėjo vaikščioti basa: „Basai nedrąsu eiti, o akmenys ėda avalynę“, tačiau po kelerių metų įsigyveno į didmiesčio aplinką: „Smagu Vilniuje: vis šiokios tokios pramonėlės, pasiriejame, pasijuokiame. Vis spektakliai, vis koncertai, kad ne lietuviški, tai lenkiški, galime smagiai laiką praleisti.“ (3) Jos gyvenamųjų vietų geografiją bene tiksliausiai ištyrinėjo bibliografas Vladas Abromavičius, ilgus metus dirbęs rankraščių skyriaus vedėju Mokslų akademijos bib­liotekoje, tad ja ir bus remiamasi(4).

Pirmasis rašytojos būstas – tai ištaigingas dvarininko, Vilniaus žemės ūkio banko direktoriaus Aleksandro Meysztowicziaus 9 kambarių butas Šv. Jurgio pr. 19–13, kurį ilgiau nei pusantrų metų prižiūrėjo už 7 rublius per mėnesį. Dabar Gedimino pr. 17 įsikūrusi Susisiekimo ministerija.

1913-ųjų sausį Žemaitė išsikėlė į Varpų g. 21–4 Užupio pabaigoje. „Per rekomendaciją susiradome kambarį Užupėje – Ponomarskio gatvėje. Namo neatsimenu, tik atsimenu, kad buvo mažytis kambarėlis: vos įsiteko dvi lovos, stalelis ir pečiukas su plytele“, –­ laiške rašė kartu gyvenusi rašytojos anūkė Elzė Veikšaitė (5).

Tų pačių metų pavasarį ji su anūke išsikraustė pas Radzevičius į Tilto g. 15–19, o vasarą, pradėjusi eiti nominalias „Lietuvos žinių“ redaktorės pareigas, apsigyveno laikraščio redakcijoje L. Stuokos-Gucevičiaus g. 5 (pagrindėje nuotraukoje – dešinėje).

Vasarą, pradėjusi eiti nominalias „Lietuvos žinių“ redaktorės pareigas, apsigyveno laikraščio redakcijoje L. Stuokos-Gucevičiaus g. 5.

1913-ųjų pabaigoje Žemaitę ėmėsi globoti advokatas Andrius Bulota, pasiūlęs savo butą J. Basanavičiaus g. 19–11. O dvi vasaras rašytoja praleido Bulotų vasarnamyje Vasaros g. 20. Čia ją sėdinčią ant laiptelių, nutapė A. Žmuidzinavičius (1 pav.): „Sugalvojai menką dalyką, – kalbėjo Žemaitė. Sėsdama man pozuoti namelio gonkose Vilniaus Antakalnyje, kur mes bendrai vasarojome. – Geriau pieštum kokią gražią ponią: ir skruosteliai skaistesni, ir rūbeliai puikesni. O čia kaimiška boba“, – prisiminė dailininkas(6).

Prie gyvenamųjų vietų reiktų priskirti ir Lukiškių kalėjimą, kur rašytoja, sutikusi tapti laikraščio priedanga, 1914-ųjų pabaigoje praleido dvi savaites. „Šiandien sėdėjau teisme ant apkaltinamųjų suolo, teisė mane už „Lietuvos žinių“ straipsnį, apriliaus mėnesį įdėtą. Vasarą šaukinėjo pas sliedovatelį į policiją, pas pristavą, o šiandien, 10 gruodžio, nuteisė į tvirtovę ant 2 savaičių“, – rašė ji anūkei(7).

3 pav. Žemaitės memorialinės lentos: L. Stuokos-Gucevičiaus g. 5 (kairėje) ir J. Basanavičiaus g. 19, 2017 m.
3 pav. Žemaitės memorialinės lentos: L. Stuokos-Gucevičiaus g. 5 (kairėje) ir J. Basanavičiaus g. 19, 2017 m.

1915-ųjų rudenį Žemaitė kartu su Bulotais išvyko į Peterburgą, iš ten – į Ameriką, ir Vilniun daugiau nebesugrįžo.

Suskaičiavome net septynias Vilniaus vietas, kur gyveno rašytoja.

Taigi suskaičiavome net septynias Vilniaus vietas, kur gyveno rašytoja. Dvi iš jų 1960-ųjų vasarą pažymėtos memoria­linėmis lentomis. Ant L. Stuokos-Gucevičiaus g. 5 pastato, kuriame Žemaitės laikais veikė ne tik „Lietuvos žinių“, „Lietuvos ūkininko“, „Bendrijos“ redakcijos, bet ir „Žiburėlio“ draugija, pritvirtinta memorialinė lenta su užrašu: „Šiame name 1913 m. gyveno lietuvių literatūros klasikė Žemaitė – J. Žymantienė.“ (8) Tuo pat metu identiško turinio lenta, tik su 1913–1914 m. data, atidengta ant buvusio Bulotų namo J. Basanavičiaus g. 19 sienos. Po aštuonerių metų, „siekiant paįvairinti memorialines lentas, padaryti jas meniškesnėmis“, ši lenta pakeista nauja, pagaminta pagal individualų projektą(9). Pirmoji lenta, renovavus namą ir įrengus jame restoraną, neseniai atnaujinta, o ant­rosios įrašas jau vos įžiūrimas (3 pav.).

Moters su skarele bėdos

Valstietiška kilme besididžiavusios (ar matėte Žemaitę be skarelės?), vargingų valstiečių gyvenimą aprašiusios ir davatkų nemėgusios rašytojos (4 pav.) pozicija buvo palankiai įvertinta pokario valdžios, todėl 1945-ųjų vasarą priimtas sprendimas dėl jos atminimo įamžinimo. Per kitus metus įsipareigota išleisti pilną raštų rinkinį, biografinę knygą ir pastatyti jos biustą Kaune, prie Kultūros muziejaus (10).

Netrukus Kauną pakeitė Vilnius. Visą Žemaitės paminklo statymo epopėją būdingu taupiu stiliumi nusakė pats P. Aleksandravičius: „1947 m. pagal konkursą buvo priimtas mano pasiūlytas Žemaitės paminklo projektas. Apie 1950 m. nulipdžiau Žemaitės statulą, lyg ir paminklo darbo modelį. Šią statulą visuomenė priėmė palankiai. Tačiau paminklo statymas dėl įvairių priežasčių nusitęsė apie 20 metų. Jis pastatytas 1970 m. Kadangi paminklui skirtos minimalios lėšos, buvo parinkta vieta, kur nereikėtų didesnių darbų skverui tvarkyti. Man talkininkavo architektai A. ir V. Nasvyčiai. Statulą dirbau Dailės kombinato vitražo dirbtuvėje. Ji buvo per maža tokio masto figūrai, galva beveik siekė lubas.“(11)

4 pav. Žemaitė Vilniuje, 1913–1914 m., nežinomo aut. nuotr., iš: „Žemaitė gyvenime ir kūryboje“. – V.: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956, p. 137. | 5 pav. Žemaitės paminklo projektas, apie 1953 m., skulpt. P. Aleksandravičius, LLMA, f. 331, ap. 1, b. 77, l. 2. | 6 pav. Žemaitės paminklo modelis Vilniaus dailės kombinate, 1970 m., skulpt. P. Aleksandravičius, LLMA, f. 331, ap. 1, b. 6, l. 1.
4 pav. Žemaitė Vilniuje, 1913–1914 m., nežinomo aut. nuotr., iš: „Žemaitė gyvenime ir kūryboje“. – V.: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956, p. 137. | 5 pav. Žemaitės paminklo projektas, apie 1953 m., skulpt. P. Aleksandravičius, LLMA, f. 331, ap. 1, b. 77, l. 2. | 6 pav. Žemaitės paminklo modelis Vilniaus dailės kombinate, 1970 m., skulpt. P. Aleksandravičius, LLMA, f. 331, ap. 1, b. 6, l. 1.

Kodėl paminklo statyba nusitęsė visą 20-metį? Išstudijavus storas Maskvos ir Vilniaus kultūros valdininkų korespondencijos bylas peršasi vienintelė išvada – Žemaitės vaidmuo propagandos fronte jiems neatrodė itin svarbus, tad paminklo statyba būdavo vis nukeliama. Štai 1947-aisiais LTSR Ministrų tarybos nutarimu Žemaitės skulptūra buvo įtraukta tarp 11-os paminklų, kurie greitai turėjo būti pastatyti Lietuvoje. 1951-aisiais A. Puškinas, keturi komunarai, V. Kapsukas, M. Melnikaitė, P. Cvirka, K. Požela ir kiti sulaukė Maskvos valdininkų pritarimo, o štai Žemaitė, kurios autorius buvo apdovanotas Stalino vardo premija, – ne(12).

Žemaitės vaidmuo propagandos fronte jiems neatrodė itin svarbus, tad paminklo statyba būdavo vis nukeliama.

Tiesa, tuo metu paminklo vieta dar nebuvo parinkta ir abejota, kur geriau jį statyti – dabartiniame Reformatų ar Odminių skvere(13). Skulptorius nutarė pasinaudoti užsitęsusiais svarstymais ir papuošti paminklo postamentą bareljefais (5 pav.). „Ant galinės P. Aleksand­ravičiaus dirbtuvės sienos kabo du nedidelio formato eskiziniai bareljefai. Pirmasis iliustruoja J. Žemaitės apsakymo „Petras Kurmelis“ epizodus, ant­rasis skirtas „Marčiai“ ir „Topyliui“. Šie bareljefai skirti būsimojo rašytojos J. Žemaitės paminklo šoninėms keturkampio postamento plokštumoms dekoruoti“, – 1958 m. informavo „Vakarinės naujienos“(14).

7 pav. Žemaitės paminklo atidengimo šventė, 1970–10–10, B. Aleknavičiaus nuotr., LCVA, 1–20719. | 8 pav. A. ir V. Nasvyčiai sveikina P. Aleksandravičių, 1970–10–10, nežinomo aut. nuotr., iš: Algimantas Mačiulis. „Architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai“. – V.: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2007, p. 87.
7 pav. Žemaitės paminklo atidengimo šventė, 1970–10–10, B. Aleknavičiaus nuotr., LCVA, 1–20719. | 8 pav. A. ir V. Nasvyčiai sveikina P. Aleksandravičių, 1970–10–10, nežinomo aut. nuotr., iš: Algimantas Mačiulis. „Architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai“. – V.: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2007, p. 87.

6 dešimtmečio viduryje Lietuvoje vėl kilo paminklų statybos planavimo vajus. 1956 m. Rašytojų sąjungos vadovai A. Venclova ir E. Mieželaitis nė neabejojo, kad Žemaitė netrukus bus pastatyta: „Nėra abejonės, jog įžymioji liaudies rašytoja Žemaitė, kurį laiką gyvenusi ir Vilniuje, yra nusipelniusi gero ir gražaus paminklo respublikos sostinėje. Žinomas visuotinio pripažinimo susilaukęs skulpt. Aleksandravičiaus darbas. Reikėtų neatidėliojant paimti, atliedinti ir pastatyti šią skulptūrą gražioje vietoje Vilniuje.“(15)

Po trejų metų monumentas buvo įtrauktas į 1960–1965 m. paminklų Vilniuje statymo planą ir jau 1961-aisiais turėjo atsirasti ten, kur dabar stovi, – Gedimino pr. skvere(16). Maskvos valdininkai jam šįkart pritarė, tačiau... neskyrė pinigų. Vėl prasidėjo ilgas susirašinėjimas, kurį tik 1967-ųjų vasarį nutraukė LTSR Ministrų tarybos sprendimas skverui sutvarkyti ir paminko statybai skirti 14,6 tūkst. rublių iš miesto biudžeto lėšų(17). Tada reikalai iškart pajudėjo, ir Žemaitė netrukus atsidūrė Dailės kombinate Kauno gatvėje (6 pav.).

Siekdamas išgauti viršutinės šviesos efektą skulptorius nusipirko dvi šiltnamiams skirtas lempas, tad lipdydamas skulptūrą išliejo daug prakaito tiesiogine prasme. Be to, kilo pavojus, kad nuo skulptūros svorio gali įlūžti trečiame aukšte buvusios dirbtuvės grindys, todėl po kūriniu buvo padėti svorį paskirstantys balkiai, o apatiniame aukšte pastatyti lubas rėmę mediniai stulpai. „Taip ir dirbau, nors eidamas į dirbtuvę vis bijodavau, ar nepamatysiu nukritusios Žemaitės...“ – prisiminė P. Aleksandravičius(18).

Iš tikrųjų Žemaitės skveras ir šiandien mažai urbanizuotas, gausūs medžiai ir krūmai įrėmina jaukią žalumos salelę

Kad liaudies rašytoja neatitrūktų nuo liaudies, atsisakyta aukšto postamento su bareljefais. Leningrade išliedintą 3 metrų bronzinę Žemaitę architektai Nasvyčiai demokratiškai pasodino ant neaukštos granito plokštės. Paminklas atidengtas 1970 m. spalio 10-ąją minint rašytojos 125-ąsias gimimo metines (7 pav.). Iškilmėse dalyvavo valdžios atstovai, tarp kurių buvo patsai A. Snieč­kus, paminklo bendraautoriai (8 pav.), kolegos rašytojai su Žemaitės premijos laureatu Vytautu Bubniu priešakyje, rašytojos anūkai ir proanūkiai. Buvo pakviesta net tadžikų delegacija, atvežusi į Vilnių tautiniais raštai margintą juostą.

„Kad šis paminklas pastatytas senajame Vilniuje, lėmė ne vien sostinės pirmenybė. Vilnius – tai pirmasis miestas, kuriame pastoviau apsigyveno rašytoja, palikusi kaimą. (...) Šiandien socialistinis Vilnius išskyrė Žemaitei ne atskirą kambarį, o ištisą skverą pačiame miesto viduryje, plačiai paklojęs jai po kojų pavasarį vešliai sužaliuosiančią veją, kad rašytoja čia jaustųsi kaip gimtajame Žemaitijos kaime“, – iškilmingoje prakalboje pabrėžė literatūros tyrinėtojas Kostas Korsakas(19).

Iš tikrųjų Žemaitės skveras ir šiandien mažai urbanizuotas, gausūs medžiai ir krūmai įrėmina jaukią žalumos salelę, į kurią dažnai užsuka romantiškos porelės ir jaunos mamos su vaikais. Nepamiršta ir politinė rašytojos pozicija – į skvere rengiamas akcijas retkarčiais susirenka feministės ir kairiųjų pažiūrų aktyvistai.

Pavojai skverui

Didžiausia grėsmė žaliajai salai kilo 1989-aisiais mirus dailininkui Antanui Gudaičiui.

Žalias, „laukinis“ Žemaitės skvero landšaftas badė akis Vilniaus urbanizuotojams, vis norėjusiems jį sukultūrinti, t. y. apstatyti įvairiais pastatais.

Pirmasis pavojus kilo 1975-aisiais, kai Sveikatos apsaugos ministerijos vadovai rytiniame jo pakraštyje pagal architekto E. Budreikos projektą panoro pristatyti penkiaaukštį priestatą, o tarpą tarp dviejų pastatų A. Jakšto gatvėje užpildyti daugiaaukščiu (žr. 9 pav.). Nors penkiaaukštis iš skvero būtų nuvogęs tik 4,5 metro, bet miesto galva A. Vileikis saugojo jį lyg akies vyzdį, ant parengto projekto užrašęs nepritariančią rezoliuciją(20). Idėja taip rekonst­ruoti skverą gyvavo iki 1984-ųjų(21), bet ji nebuvo įgyvendinta ir skveras po senovei liko apsuptas belangių ugniasienių.

Didžiausia grėsmė žaliajai salai kilo 1989-aisiais mirus dailininkui Antanui Gudaičiui, netoliese, vidiniame Kaštonų g. 5 kieme turėjusiam 1954 m. įrengtą dirbtuvėlę. Dailės muziejui jis testamentu padovanojo 200 tapybos darbų su sąlyga, kad dirbtuvė būtų perstatyta ir paversta muziejumi. Kadangi tiek darbų čia netilpo, sugalvota statyti didelę galeriją kaimynystėje. 1992-aisiais skirtas 1300 kv. m sklypas Žemaitės skvere, o po kelerių metų dailininko sūnus, architektas Andrius Gudaitis parengė skverą iš trijų pusių supančios galerijos su kolonada projektą (10 pav.). Įsikišus aplinkosaugininkams, 2 aukštų, 1500 kv. m galerijos statyba sustabdyta(22). Vėliau galerijos projektas ne kartą tobulintas, tačiau bylą „Gudaitis prieš Žemaitę“ kol kas laimi liaudies rašytoja.

9 pav. Sveikatos apsaugos ministerijos priestatų projektas, 1975 m., aut. E. Budreika, iš: „Statyba ir architektūra“, 1984 m., Nr. 9, p. 20. | 10 pav. Dailininko Antano Gudaičio galerijos projekto maketas, 1994 m., aut. Andrius Gudaitis, iš: „Diena“, 1994–07–29, Nr. 20, p. 12.
9 pav. Sveikatos apsaugos ministerijos priestatų projektas, 1975 m., aut. E. Budreika, iš: „Statyba ir architektūra“, 1984 m., Nr. 9, p. 20. | 10 pav. Dailininko Antano Gudaičio galerijos projekto maketas, 1994 m., aut. Andrius Gudaitis, iš: „Diena“, 1994–07–29, Nr. 20, p. 12.

1 Darius Pocevičius. „100 istorinių Vilniaus reliktų“. – V.: „Kitos knygos“, 2016, p. 568–570.

2 Vilniaus vykdomojo komiteto sprendimas dėl V. Mickevičiaus-Kapsuko atminimo įamžinimo, 1955–08–19, VAA, f. 761, ap. 9, b. 507, l. 256.

3 Žemaitė. „Raštai“, t. 6. – V.: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958, p. 242.

4 Vladas Abramavičius. „Žemaitė Vilniuje“, Vakarinės naujienos, 1965–05–29, Nr. 125 (2259), p. 2, 4.

5 „Žemaitė gyvenime ir kūryboje“. – V.: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956, p. 126.

6 „Žemaitė gyvenime ir kūryboje“. – V.: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956, p. 139.

7 „Žemaitė gyvenime ir kūryboje“. – V.: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956, p. 148.

8 Vilniaus vykdomojo komiteto sprendimas dėl paminklinių-memorialinių lentų įžymiems kultūros veikėjams, 1960–06–17, VAA, f. 761, ap. 9, b. 745, l. 159.

9 Vilniaus vykdomojo komiteto sprendimas dėl memorialinių lentų įrengimo, 1968–01–12, VAA, f. 761, ap. 9, b. 1165, l. 24.

10 „LTRS Liaudies komisarų tarybos sprendimas dėl Žemaitės atminimo įamžinimo“, Tiesa, 1945–06–12, Nr. 135 (665), p. 1.

11 Petro Aleksandravičiaus užrašai 1936–1982 m., LLMA, f. 331, ap. 1, b. 109, l. 84.

12 Vyriausiosios vaizduojamojo meno įstaigų valdybos viršininko pavaduotojo raštas LTSR Ministrų tarybai, 1951–05–18, LLMA, f. 342, ap. 4, b. 152, l. 37.

13 Perspektyvinis penkmečio planas paminklų projektavimui LTSR teritorijoje, 1963–08–24, LLMA, f. 342, ap. 4, b. 152, l. 99–100.

14 P. Svičiulienė. „Skulptoriaus P. Aleksandravičiaus dirbtuvėje“, Vakarinės naujienos, 1958–06–06, Nr. 112, p. 3.

15 Rašytojų sąjungos vadovų raštas LTSR kultūros ministrui, 1956–04–11, LLMA, f. 342, ap. 4, b. 86, l. 91–92.

16 Vilniaus vyr. architekto raštas LTSR kultūros ministerijai dėl paminklų statybos plano 1960–1965 m., 1959–11–12, LLMA, f. 342, ap. 4, b. 86, l. 44–46.

17 Vilniaus vykdomojo komiteto sprendimas dėl lėšų skyrimo Žemaitės paminklui, 1968–10–06, VAA, f. 761, ap. 9, b. 1232, l. 146.

18 Vidmantas Jankauskas. „Aš pats sau neįdomus: pokalbiai su prof. Petru Aleksandravičiumi“. – V.: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1996, p. 104.

19 R. Norkus. „Padėka lietuvių literatūros klasikei“, Komjaunimo tiesa, 1970–10–11, Nr. 199 (6550), p. 3.

20 Sveikatos apsaugos ministro raštas Vilniaus vykdomojo komiteto pirmininkui, 1975–06–16, VAA, f. 761, ap. 9, b. 1713, l. 51–52.

21 Jonas Babravičius, Eduardas Budreika. „Ar paseno senos idėjos?“, Statyba ir architektūra, 1984 m., Nr. 9, p. 20.

22 Julijus Lozoraitis. „Akistata: Žemaitė prieš Gudaitį“, 1994–03–25, LLMA, f. 331, ap. 1, b. 160, l. 102.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"