Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Šimtametis simbolis

 
2018 02 16 12:00
A. Žmuidzinavičiaus dvispalvė vėliava Vilniaus konferencijoje 1917 metais.
A. Žmuidzinavičiaus dvispalvė vėliava Vilniaus konferencijoje 1917 metais. lt.wikipedia.org nuotrauka

Minime Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Pastaruoju metu viešojoje erdvėje daug dėmesio skiriama Vasario 16-osios akto signatarų biografijoms, jų idėjoms aktualizuoti, procesams, vedusiems į nepriklausomybę, tačiau santykinai primirštas neabejotinai ryškiausias Lietuvos šimtmečio istorijos simbolis – trispalvė valstybės vėliava.

Bene svarbiausiu ką tik susikūrusios valstybės simboliu ji buvo paskelbta 1918 metais, tad šiemet minime ne tik valstybės, bet ir jos vėliavos šimtmetį. Todėl šiandien atrodo prasminga prisiminti trispalvės šimtametę kelionę, kuri tęsėsi ir tada, kai Lietuvos valstybė neegzistavo.

Pirmas variantas – dvispalvis

Dar 1905-aisiais posėdžiaujant Vilniaus Didžiajam Seimui Jonas Basanavičius iškėlė tautinės vėliavos klausimą. Prisimindamas istorinę Lietuvos vėliavą (Vytį), jis siūlė raitelį raudoname fone paskelbti ir tautine vėliava, tačiau šiai idėjai nepritarta, nuspręsta ieškoti kitų simbolių. 1905 metais vėliavos klausimas veikiausiai dar nebuvo esminis, nes laukė ilgas kelias iki nepriklausomybės, daugiausia diskutuota apie kitas problemas, kurių svarbiausia buvo politinės autonomijos reikalavimas.

Vėliavos klausimas vėl aktualizuotas tik Pirmojo pasaulinio karo metais, kai prasidėjus permainoms suaktyvėjo ir Lietuvos politinis gyvenimas, ypač organizuojant 1917 metų Vilniaus konferenciją, kuri vyko rugsėjo 18–22 dienomis. Tuo metu jau suvokta, kad reikia turėti visus delegatus vienijantį simbolį – tautinę vėliavą. Šiame kontekste ryškiausiai iškyla dvi pavardės – dailininko Antano Žmuidzinavičiaus ir archeologo (bei dailininko) Tado Daugirdo.

Jų teikiamus variantus svarstė Vilniuje susitelkęs Lietuvos politinis elitas, o daugiausia dėmesio tam vėl skyrė J. Basanavičius. Nuspręsta, kad vėliavoje turi būti naudojamos kaimo gyvenime ir audiniuose dominuojančios spalvos, t. y. raudona ir žalia.

A. Žmuidzinavičius parengė konkretų vėliavos projektą, jis ir naudotas per Vilniaus konferenciją. Tačiau, kaip matyti nuotraukose, šis simbolis dar buvo naujas, o esminis akcentas vis dar buvo istorinė vėliava – Vytis. Jo fone ir matome konferencijos dalyvius. Galbūt todėl konferencija ir nesugebėjo patvirtinti naujosios vėliavos, klausimas paliktas atviras.

T. Daugirdo idėjos

T. Daugirdui ir kitiems dvispalvis derinys atrodė pernelyg niūrus, tad imta ieškota kitų variantų. Iš pradžių T. Daugirdas siūlė žalios, baltos ir raudonos spalvų trispalvę (panašią į Mažosios Lietuvos vėliavą), vėliau svarstė galimybę vietoj baltos įterpti siaurą geltonos spalvos juostą viduryje. A. Žmuidzinavičių tenkino senasis variantas, tad trispalvės idėjos jis nepalaikė.

Klausimas liko atviras net ir paskelbus Nepriklausomybę. Galiausiai 1918 metų balandžio 27 dieną „Lietuvos aidas“ paskelbė Valstybės tarybos nutarimą dėl vėliavos spalvų: „Lietuvos tautinė vėliava palieka iš trijų spalvų, kurios vėliavoje yra šiaip sudėtos: viršutinė pala geltona, vidurinė žalia ir apatinė raudona. Viršutinėje (geltonoje) paloje, kampe prie smaigo arba vidurinėje (žalioje) viduryje ant raudono skydo gali būti padėtas Vytis.“ Taigi net ir po šio nutarimo išliko dvejonių, ar nederėtų į vėliavą įkomponuoti Vyčio, tačiau dabartinės spalvos nusistovėjo.

Istoriko Antano Vasio teigimu, J. Basanavičius taip interpretavo spalvų reikšmę: „Raudona spalva – už tėvynę pralieto kraujo simbolis, žalia – gyvybės simbolis, geltona – šio gyvenimo vaisių simbolis.“ Vėliavą greitai imta sieti su valstybės gyvenimu: 1918 metų lapkričio 11 dieną, kai darbą pradėjo pirmoji Augustino Voldemaro vyriausybė, trispalvė plevėsavo virš Valstybės tarybos rūmų, 1919 metų sausio 1-ąją Lietuvos kariuomenės savanoriai ją iškėlė ir Gedimino pilies bokšte.

Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės partizanų sąskrydis. Ant stalo - patiesta trispalvė. 1948 metų balandis.www.genocid.lt nuotrauka
Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės partizanų sąskrydis. Ant stalo - patiesta trispalvė. 1948 metų balandis.www.genocid.lt nuotrauka

Netrukus Vilnių užėmę bolševikai nuplėšė geltoną ir žalią juostas, paliko tik raudoną. Galutiniu trispalvės įtvirtinimu, ko gero, reikėtų laikyti jos apibrėžimą pirmoje nuolatinėje Lietuvos Konstitucijoje (7 straipsnis) 1922 metais.

Kitų lietuviškų spalvų paieškos

Tiesa, tai tikrai nebuvo vienintelė vėliava, su kuria tuo metu tapatino save lietuviai. Jau užsiminėme apie Mažosios Lietuvos vėliavą, skirtingas vėliavas turėjo ir atskiros lietuvių bendruomenės JAV, jose taip pat figūruodavo Vytis, dažniausiai vaizduojamas mėlyname fone. Trispalvę – geltoną, žalią, raudoną – vėliavą JAV dar 1914 metais ėmė naudoti Šv. Kazimiero Karalaičio draugija, spalvos buvo papuoštos Vyčiu auksiniame skyde.

Šiandien atrodo prasminga prisiminti trispalvės šimtametę kelionę, kuri tęsėsi ir tada, kai Lietuvos valstybė neegzistavo.

Per karą Rusijoje atsidūrusių lietuvių organizacijos dažniausiai naudodavo žalios, baltos ir raudonos spalvų derinius. Vienas įdomiausių atvejų – Peterburge (Petrapilyje) vykusio lietuvių Seimo metu naudota Adomo Varno suprojektuota vėliava: raitelis ant nebalnoto žirgo, rankoje aukštai iškėlęs degantį žibintą melsvame fone.

Visus kitus simbolius trispalvė greitai užgožė ir tapo pagrindiniu (kartu su herbu) naujosios Lietuvos valstybės simboliu. Jį naudodavo visos valstybinės institucijos. Vis dėlto ir vėliau atsirasdavo nepatenkintųjų šiuo variantu, o visuomenę itin erzindavo tai, kad vėliavos spalvų atspalviai dažnai skirdavosi.

1988 metų birželio 14 dieną Katedros aikštėje Vilniuje Leonas Laurinskas-Liūtas iškelia trispalvę.www.llks.lt nuotrauka
1988 metų birželio 14 dieną Katedros aikštėje Vilniuje Leonas Laurinskas-Liūtas iškelia trispalvę.www.llks.lt nuotrauka

Pavyzdžiui, vienur geltona juosta būdavo tamsi, kitur – kur kas šviesesnė, kone citrininė. Dažniausiai tai priklausydavo nuo gamintojų (siuvėjų) ir jų turimų medžiagų, o ką jau kalbėti apie vėliavas, kurias lietuviai pasisiūdavo savo iniciatyva asmeniniam naudojimui.

Viena aršiausių diskusijų dėl vėliavos kilo 1936 metais, daugiausia – Klaipėdos krašto dienraštyje „Vakarai“, kai atvirai siūlyta atsisakyti trispalvės ir pakeisti valstybės vėliavą. Kaip vieni didžiausių trispalvės kritikų daugiausia reiškėsi rašytojas ir publicistas Ignas Šeinius bei dailininkas Mstislavas Dobužinskis.

I. Šeinius 1936 metų spalį rašė: „Kaip geltonoji spalva atsirado mūsų vėliavoje, stačiai nežinia. Ji, lietuviškomis akimis žiūrint, stačiai neturi jokio pateisinimo. Įnešdama kakofoniją, ji atima vėliavai kilnumą.“ I. Šeinius, pateikdamas daugiausia estetinius argumentus, siūlė grįžti prie žalios, baltos, raudonos spalvų derinio ir spalvas išdėstyti ne horizontaliai, o vertikaliai.

M. Dobužinskis išsiskyrė konceptualesne, kiek mažiau emocine estetika paremta argumentacija, apeliuodavo į pagrindinius heraldikos principus, kurių, anot jo, Lietuvos trispalvė neatitiko. 1940 metais M. Dobužinskiui pavyko šį klausimą iškelti net aukščiausiu lygiu, tačiau šiuos procesus nutraukė Lietuvos valstybės okupacija.

Valstybės vėliavos pasitraukimas į pogrindį

Trispalvė, kaip „buržuazinio nacionalizmo“ simbolis, netrukus po 1940 metų birželio išnyko iš viešosios erdvės. Ją pagal 1940 metų rugpjūčio 25 dienos Liaudies Seimo priimtos Konstitucijos 117 straipsnį pakeitė raudonas audeklas, kurio viršutiniame kampe – kūjis ir pjautuvas, o virš jų užrašas – Lietuvos TSR. 1953 metais šalia raudonos atsirado ir balta bei žalia spalvos. Viešai ir nebaudžiamai Lietuvos trispalvė galėjo būti keliama tik užsienyje (išeivių bendruomenėse, prie likusių veikti diplomatinių atstovybių ir pan.).

Kita vertus, okupacijos laikotarpiu trispalvė tapo pagrindiniu pasipriešinimo simboliu ir galutinai suaugo su visa tauta. Bene pirmasis simbolinio pasipriešinimo atvejis – karinio jūrų laivo „Prezidentas Smetona“ vadovybės pabėgimas.

Laivo kapitonas Povilas Julius Labanauskas kartu su kitais dviem karininkais Ričardu Naku ir Vytautu Kuizinu iš Šventosios, kur buvo prisišvartavęs „Prezidentas Smetona“, 1940 metų liepos 20 dieną jachta pabėgo į Klaipėdą. Karininkai pasiėmė ir laive buvusią Lietuvos karinių jūrų pajėgų vėliavą – trispalvę su geltonu Vyčio kryžiumi raudoname skyde.

Palyginti greitai, visuomenėje ryškėjant nepasitenkinimui prasidėjusiu šalies sovietizavimu, trispalvė vis dažniau pasirodydavo viešai. Tai itin išryškėjo 1941 metais, Vasario 16-osios išvakarėse, daugelio visuomenės veikėjų kapų Vilniuje ir Kaune buvo papuošti vainikais su trispalvėmis juostomis, Kauno Įgulos bažnyčioje ant altoriaus buvo patiestos geltonos, žalios ir raudonos spalvų juostelės. Vasario 16-ąją trispalvė vėl plevėsavo daugelyje Lietuvos miestų, miestelių ir kaimų: Kaune, Raseiniuose, Panevėžyje, Tauragėje, Šilalėje ir t. t.

Prasidėjęs Vokietijos ir SSRS karas suteikė viltį, kad Lietuvos valstybingumas bus atkurtas, todėl po 1941 metų birželio sukilimo didelė dalis vokiečių dalinių įžengė į trispalvėmis papuoštus Lietuvos miestus, jas ten iškėlė sukilimo dalyviai. Vis dėlto vilčiai nebuvo lemta išsipildyti, tad ir nacių okupacijos metais trispalvė liko daugiau pasipriešinimo simbolis, retai matomas viešumoje.

Viena nedaugelio išimčių: 1944 metų balandžio 5 dieną generolo Povilo Plechavičiaus Vietinės rinktinės kariai iškėlė Lietuvos vėliavą Gedimino pilies bokšte, ji ten plevėsavo daugiau nei mėnesį – iki gegužės 15-osios. Paskui trispalvė galutinai pasitraukė į pogrindį ir ten išbuvo iš esmės iki 1988 metų.

Trispalvis pasipriešinimo simbolis

Po karo prasidėjo kitokio pobūdžio pasipriešinimas – ginkluota kova už Lietuvos laisvę. Partizanams trispalvė taip pat buvo itin svarbus simbolis. Kiekvienas partizanas, prisiekdamas Dievui ir Tėvynei, turėdavo pabučiuoti kryželį ir Lietuvos vėliavą. Dažnos apygardos skiriamuosiuose ženkluose taip pat aptinkami trispalvės motyvai, būta ir partizanų, pasirinkusių Trispalvio slapyvardį, kartais šis pavadinimas vartotas ir atskiriems regionams įvardyti.

Per įvairius sąskrydžius, suvažiavimus trispalvė naudota kaip visus kovotojus vienijantis simbolis. Išvadavę miestus, partizanai stengdavosi iškelti vėliavas. Taip, pavyzdžiui, 1948 metų birželio 6 dieną Žemaičių apygardos kariai iškėlė trispalvę Veiviržėnuose. Neretai vien vėliavos iškėlimas reikšdavo atsidūrimą lageryje arba net žūtį: 1948 metų vasario 16 dieną Tauro apygardos Geležinio vilko rinktinės partizanas Jonas Lapata-Giedris iškėlė trispalvę ant Marijampolės cukraus fabriko kamino, pateko į pasalą ir žuvo apsuptas čekistų.

Visą sovietmetį trispalvės nuolat pasirodydavo viešai, dažniausiai – Vasario 16-ąją ar per svarbiausias krikščioniškas šventes (ypač Velykas), tarsi priminimas, kad Lietuvos Respublikos nepriklausomybės idėja vis dar gyva. Tokių akcijų vietos dažniausiai būdavo arba visuomeninės paskirties pastatai (ypač mokyklos), arba itin aukšti pastatai – kad matytųsi iš kuo toliau ir kad būtų kuo sunkiau nuimti (tik keli pavyzdžiai: 1955 metais Kauno Jėzuitų bažnyčios bokštas, 1956-aisiais – Akademijos vandens bokštas, 1958 metais – Petrašiūnų elektrinės kaminas, 1970 metais – Klaipėdos popieriaus ir celiuliozės kombinato kaminas).

Vilniuje disidentai Vasario 16-ąją neretai minėdavo Rasų kapinėse, J. Basanavičiaus kapą papuošdami trispalvėmis juostelėmis. Kituose miestuose dažniausiai panašią funkciją atlikdavo savaip su Lietuvos pasipriešinimu susiję kapai – ar karių savanorių, ar slapta užkastų partizanų ir pan. Ir sovietmečiu, laidojant Pirmosios Lietuvos Respublikos visuomenės, politikos veikėjus, artimieji dažnai stengdavosi jiems į drabužius įsegti po trispalvę juostelę.

Reabilitacija „perestroikos“ metais

Nors panašių pasipriešinimo akcijų galima suskaičiuoti ne vieną dešimtį, tikrasis proveržis ir labiausiai sovietinės sistemos rėmus laužanti vieša manifestacija įvyko tik 1988 metų birželio 14 dieną Lietuvos laisvės lygos organizuotame mitinge Katedros aikštėje, Vilniuje. Trispalvė pirmą kartą nuo 1944-ųjų buvo viešai ir nebaudžiamai iškelta, tai padarė buvęs partizanas Leonas Laurinskas-Liūtas.

Negana to, ši akcija nebuvo vien pasipriešinimo veiksmas, bet ir tam tikra garbė, atsigręžimas į praeitį ir jos įvertinimas. Mitingo organizatoriai aiškiai parodė, kad, jų nuomone, svarbiausi kovotojai už laisvę buvo partizanai. Todėl trispalvę pirmasis ir iškėlė L. Laurinskas.

Užsienio reikalų ministerijoje praėjusią savaitę Lietuvos jūrų muziejui laikinai eksponuoti buvo perduota karo laive „Prezidentas Smetona“ plevėsavusi trispalvė.www.urm.lt nuotrauka
Užsienio reikalų ministerijoje praėjusią savaitę Lietuvos jūrų muziejui laikinai eksponuoti buvo perduota karo laive „Prezidentas Smetona“ plevėsavusi trispalvė.www.urm.lt nuotrauka

Po šio mitingo trispalvė vėl tapo Lietuvos viešojo gyvenimo dalimi, netrukus ji atsirado ir Sąjūdžio mitinguose. 1988 metų spalio 7 dieną tautinė vėliava buvo iškelta ir Gedimino pilies bokšte, o po mėnesio, lapkričio 18-ąją, Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba sugrąžino trispalvei valstybės vėliavos statusą. Susigrąžinus vėliavą, tolesni procesai vedė ir į pačios valstybės atkūrimą – Kovo 11-ąją.

Tiesa, kai kuriems trispalvė ir Atgimimo metais dar kėlė konvulsijų (prisimenant Algirdo Mykolo Brazausko frazę palydint delegatus į IX partinę konferenciją: „Kol kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu.“)

Simboliška, kad Vėliavos diena atkurtoje Lietuvoje valstybėje minima sausio 1-ąją, prisimenant 1919 metų karių savanorių žygį. Kiekvieni metai Lietuvoje pradedami nuo naujos trispalvės iškėlimo Gedimino pilies bokšte. Nuo to prasidėjo ir šie, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio metai – atiduotos pagarbos simboliui, lydėjusiam visą amžių trukusią valstybės kelionę, – trispalvei.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"