Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Šeši Lietuvos diplomatinės tarnybos genezės fragmentai

 
2018 01 29 12:17

Pirmasis pasaulinis karas nešė dideles nelaimes, bet paradoksaliai suteikė daugeliui valstybių neturinčių tautų naujas viltis. Tautų apsisprendimo principas įgavo didžiulį populiarumą, gimė tikėjimas teisinga Taikos konferencija. 

Vokietijos-Rusijos frontui siaubiant Lietuvą, atsirado tūkstančiai padegėlių, pabėgėlių, išvarytųjų iš kovų zonos į Rytų Lietuvą, vėliau į Rusiją. Gausėjo ir lietuvių karo belaisvių – visus nelaimėlius reikėjo šelpti, aprūpinti rūbais ir maistu, būstu (ypač ištremtus į Rusijos gilumą), reikėjo padėti visiems vargstantiems lietuviams, tame tarpe 10 000 iš Prūsijos į Rusijos gilumą ištremtų mažlietuvių, jų tarpe ir M. Lietuvos patriarchui Martynui Jankui. Alkaname Vilniuje 1914 m. rugsėjo 27 d. įsikuria Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo remti, kuri šelpia ir maitina padegėlius ir pabėgėlius. 1915 m. vasarą Vokietijai okupuojant kraštą ir artėjant prie Vilniaus nariu gera pusė draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti su jos vadovu M. Yču priešakyje persikėlė į Peterburgą. Vilniuje likusiai daliai vadovauti liko A. Smetona.

I dalis. Kaip atsirado lietuvių diplomatija?

Lietuvių politika, atkuriama valstybė ir diplomatija gimsta gerumo, pasišventimo padėti tautiečiams ir pasiaukojimo terpėje. Ilgainiui lietuvių šelpimo komitetuose Vilniuje ir Peterburge prasideda ir politiniai pokalbiai, susidaro politiką svarstantys būreliai, galvojantys apie Lietuvos likimą po karo. Aktyvistai ragina veikti – 1914 m. spalio pabaigoje M. Yčas, būdamas Švedijoje, išsiunčia laišką JAV lietuviams, išdėstydamas, ką išeivija turi daryti, kaip iškelti Lietuvos vardą, pristatyti lietuvių tautą pasaulyje ir jos siekius.

Daugiau kaip 330 000 JAV gyvenusių lietuvių imigrantų (daugiausia Čikagoje, Niujorke ir Pensilvanijoje), gerai organizuotų į draugijas, sukūrusius skaitlingą spaudą ir kultūrines organizacijas suaktyvino JAV įstojimas į karą prieš Vokietiją 1917 m. balandyje. Ypač prezidento W. Wilsono paskelbti „14 punktų“ davė progą kelti ir Lietuvos politinės ateities klausimą. Amerikos lietuviai siuntė paramą nukentėjusiems nuo karo, jų dėka prezidentas W. Wilsonas paskelbė 1916 m. lapkričio 1 d. specialią dieną Lietuvių dieną (pirmą kartą atskirai paminint lietuvius kaip naciją), kurios metu surinkta 200 tūkst. dolerių nukentėjusiems nuo karo. JAV lietuviai finansiškai rėmė Lietuvių informacijos biuro Paryžiuje, vėliau Lozanoje veiklą (vedėjas J. Gabrys-Paršaitis ir kt.), publikacijas užsienio kalbomis apie Lietuvą, kuriose buvo keliamas Lietuvos klausimas ir autonomijos, o vėliau ir nepriklausomybės siekiai. JAV, Šveicarijoje, Švedijoje Lietuvos savarankiškumo idėja išsivystė iš būtinumo nukentėjusiems nuo karo ir karo belaisviams šelpti, kontaktuoti visų minėtų šalių ir Vatikano politikai, visuomenės veikėjai.

Lietuviams užmezgus glaudžius ryšius, surengtose konferencijose tarp Lietuvos, Šveicarijos, Rusijos bei JAV veikiančių politinių centrų atstovų derinti veiksmai. Lietuvių informaciniai biurai Lozanoje, Vašingtone, Stokholme įsitraukia į informacinį karą, visomis išgalėmis kelia Lietuvos klausimą.

Net mažiausios konferencijos duodavo didelį impulsą lietuvių veiklai. Pavyzdys – 1915 m. spalio mėn. įvykusi pirmoji lietuvių konferencija Stokholme – tik trys jos dalyviai Martynas Yčas, Stasys Šilingas ir Juozas Gabrys kalbėjo apie tėvynainių kančias okupuotojoje Lietuvoje, apie būtinybę šelpti karo aukas, tačiau drauge ieškota ir paramos švedų visuomenės tarpe, pristatyti jiems Lietuvos bėdas ir siekius.

Trijulė sugeba Finansinės pagalbos reikalams 1915 metų spalį Stokholme įkurti „Švedų – lietuvių šelpimo komitetą“, į jį sutiko įeiti Stokholmo burmistras Carlas Lindhagenas pirmininku, sekretoriumi – įtakingo dienraščio „Stokholms Dagbladet“ redaktorius Verneris Sioderbergas. Meras Carlas Albertas Lindhagenas nuolat rėmė lietuvių pabėgėlių šelpimą, Lietuvos klausimo kėlimą, vėliau ir jos pripažinimo idėją, aktyviai rūpinosi Lietuvos reikalais.

Komitetas tapo gyvu tiltu, „kuris jungė lietuvius su tėvyne, buvo išeita į platujį pasaulį su Lietuvos reikalais“, – rašė M. Yčas. Komitetas tampa ir svarbiu finansiniu tiltu – finansinė parama vokiečių okupuotiems vilniečiams keliavo iš Lietuvių komiteto Rusijoje į minėtą komitetą Stokholme, o iš čia – į Lietuvių komitetą Vilniuje.

Per Stokholmo banko skyrių Berlyne, pinigus į Lietuvą siuntė ir Amerikos tautos fondas, jie buvo skirti Vokietijoje atsidūrusiems lietuviams – karo belaisviams ir kitiems.

Siekiant pagerinti bendradarbiavimą tarp įvairių šalių lietuvių grįžęs į Peterburgą M. Yčas 1915 m. gruodžio mėn. Rusijos nuo karo nukentėjusiems šelpti Lietuvių komiteto CK vardu pasiuntė jauną juristą Stasį Šalkauskį į Šveicariją, atstovauti CK tenykštėse lietuvių draugijose, į Stokholmą naujam komitetui padėti pasiuntė Joną Aukštuolį, Igną Jurkūną-Šeinių, taip pat į rusų šelpimo komitetą lietuvių atstovu pasiųstas Antanas Petronis.

Pirmoji lietuvių konferencija Stokholme 1915 m. spalio 11 d., iš kairės J. Gabrys. M. Yčas, S. Šilingas
Pirmoji lietuvių konferencija Stokholme 1915 m. spalio 11 d., iš kairės J. Gabrys. M. Yčas, S. Šilingas

Į Daniją pasiųstas veikti Jurgis Savickis. Šie jauni vyrai kėlė Švedijoje ir Skandinavijos šalyse Lietuvos klausimą, netrukus įkūrė informacijos biurą, rūpinosi lėšomis nukentėjusiems nuo karo šelpti ir lietuviams – karo belaisviais, rengė naujus pasitarimus, – jie padėjo pagrindą atsirasti Skandinavijos šalyse Lietuvos diplomatinėms atstovybėms.

II dalis. Informacinių biurų svarba

Švedijoje. Kai Petrapilio lietuvių nukentėjusių nuo karo šelpti CK paskyrė į Švediją veikti Joną Aukštuolį ir Igną Jurkūną-Šeinių savo įgaliotiniais, Šeinius ėmė teikti žinias apie Lietuvą švedų spaudai. 1917 m. sausio mėn. Šeinius įsteigė Stokholme Spaudos biurą, kurio vardu jis siuntinėjo hektografuotus biuletenius laikraščiams, kuriose būdavo informacija apie Lietuvą ir jos siekius, JAV lietuvius. Švedų spauda naudojosi šiomis žiniomis, perduodavo žinias apie Lietuvą dar ir danų bei norvegų spaudai.

Pirmasis Vakarų Europoje žinomas lietuvis Juozas Gabrys-Paršaitis 1911 m. Paryžiuje įsteigia Lietuvių informacijos biurą, Londone Tautų kongrese perskaito ir išplatina pranešimą apie Lietuvą, su prancūzų žurnalistu J. Pelissier 1912 m. įsteigia Tautybių Sąjungą ir leidžia žurnalą „Les Annales des Nationalites“, savo publikacijose parodydamas ir dar vienos – lietuvių tautos buvimą Europoje, rinko lėšas JAV lietuvių draugijose Lietuvos siekių propagandai, literatūros leidimui.

1915 m. J. Gabrys perkelia Lietuvių informacijos biurą į Šveicariją ir čia susiformuoja svarbus lietuvių politikos centras (Gabriui talkino V. Daumantas-Dzimidavičius ir J. Purickis), leidęs du mėnraščius: „Pro Lituania“ prancūzų kalba ir „Litauen“ – vokiečių.

Biuras ėmėsi propagandinės veiklos keliant Lietuvos nepriklausomybės klausimą, leidiniuose ir knygose informavo apie Lietuvą, varė politines akcijas, rengė konferencijas Lozanoje, ima reikalauti taikos konferencijoj grąžinti Lietuvai visišką laisvę ir nepriklausomybę. 1916 m. vasarą Lozanoje, dalyvavo ir Gabrio dėka vokiečių išleisti atstovai iš Lietuvos – A. Smetona, S. Kairys ir J. Šaulys). Diskusijose kristalizavosi pagrindinė linija – neatmetant galimų geopolitinių, karo eigos iššauktinų pokyčių, kelti Lietuvos nepriklausomybės klausimą, pasinaudojant Reicho politinių sluoksnių ir karinės vadovybės nesutarimais ir laviruojant tarp jų interesų.

Juozo Gabrio ir kitų lietuvių tikslas – parodyti esant skirtingą nuo lenkų ir rusų lietuvių tautą, turėjusią senovėje savo valstybę ir galinčią dabar ją sukurti, atskirą nuo Lenkijos. Jis aktyvus to meto informacinių karų dalyvis, kaip ir Lietuvių informbiuras Vašingtone, Stokholme.

Gabrys vietos laikraščiuose organizavęs straipsnių, kad Lietuva po karo viliasi tapsianti laisvą ir bus šalis su 15 mln. gyventojų, o jos sienos rytuose drieksis kažkur ties Minsku, Mogiliovu ir Kijevu.

Gaila, kad Gabrys savo leidiniuose ir kontaktuose per daug blefavo. Platūs Gabrio užmojai buvo ir Lietuvos teritorijos klausimu. Atvykę į pirmąją lietuvių konferenciją Stokholme 1915 m. spalio 11 d. M. Yčas ir S. Šilingas apstulbo, pamatę, kad Gabrys vietos laikraščiuose organizavęs straipsnių, kad Lietuva po karo viliasi tapsianti laisvą ir bus šalis su 15 mln. gyventojų, o jos sienos rytuose drieksis kažkur ties Minsku, Mogiliovu ir Kijevu. Yčas su Šilingu užsipuolė Gabrį už tokių nerealių žinių skleidimą, bet tas nesumišo, – jei lietuviai skelbs 3 mln. valstybę tai niekas jos nepripažins, o 15 milijonų valstybė „tai jau tokia, su kuria jau reikės visiems skaitytis. Susimildami, tik netaisykite, kas paskelbta“, – maldavo Gabrys(1).

Gabrys Šveicarijoje dirbo dviem frontais – su prancūzais, o 1917 m. ir visai glaudžiai su Vokietijos ambasadoriumi Berne Gisbertu von Rombergu. JAV atstovybės sekretorius Berne apie Gabrį pasakė: „Jis man patinka, nes, kada aš jam prikišau jo dėjimąsi su vokiečiais, jis man drąsiai pareiškė: „Aš susidėsiu ir su pačiu velniu, jeigu to reikalaus mano tėvynės likimas ir gerovė“(2).

JAV lietuvių įsteigtas Lietuvių informacijos biuras Filadelfijoje 1916 m. pradžioje, faktiškai tai kun. Juozo J. Kaulakio biuras įsteigtas šv. Kazimiero lietuvių parapijos klebonijoje. J. Kaulakis angliškai 1916 m. vasario mėn. pradėjo leisti anglų kalba mėnesinį informacijos žurnalą „A Plea for the Lithuanians“, knygos formato, po 32 puslapius, kuriame informavo apie Lietuvą su prašymais ją šelpti. Iki 1919 m. išėjo 14 numerių, paskutiniai jau vadinti „Lithuanian Review“. Jam padėjo leisti Mykolas Šlikas (Slikes).

Amerikoje gimęs Tomas Šamis (Shamis) nuo 1916 m. birželio leido kasmetinį nedidelio formato informacinį „The Lithuanian Booster“ po 22 puslapius. Jame spausdintos žinios iš Lietuvos, informacijos, pabrėžiant Lietuvos laisvės reikalavimą.

Labai svarbų biurą atidarė JAV sostinėje Vašingtone 1917 m. birželio 15 d. katalikų organizacijų sudaryta Lietuvių Tautos Taryba, siekiant skleisti informaciją apie Lietuvą ir atremti rusų bei lenkų propagandos teiginius. Biurą išlaikė Tautos Fondas, jo vedėju paskirtas Julius Bielskis. Jam talkino studentas Kazys Česnulis-Ščesnulevičius). Svarbiausiu bendradarbiu buvo JAV karinėje įstaigoje dirbęs adv. Balys Mastauskas, turėjęs daug pažinčių amerikiečių valdžioje ir išrūpinęs lietuvių delegacijos priėmimą pas JAV prezidentą W. Wilsoną (1918 gegužės 32 d.). Prezidentas pažadėjo sudaryti studijų komisiją Lietuvos klausimui ištirti. Tokia komisija buvo sudaryta, jai vadovavo Harvardo universiteto prof. Frankas A. Golderis, kuris surinkęs gausią medžiagą apie Lietuvą, patarė lietuviams reikalauti Lietuvos ribų būsimai valstybei pagal tai, kur parapijose vyrauja katalikai, nes ten buvusios prieš krikštą lietuvių žemės.

Biurui dar talkino tuo metu Vašingtone atlikęs karinę tarnybą Julius Kaupas.

Biuras informavo JAV valdžios įstaigas, Kongreso narius ir amerikiečių spaudą apie JAV lietuvių siekius, rengė memorandumus ir rezoliucijų tekstus, lietuvių kolonijose organizavo susirinkimus, skleidė informacinius leidinius: T. Noraus ir J. Žiliaus „Lithuania`s Case for Independence“, J. Bielskio „Lithuania, Do You Feel the Draft, Sidelights on Life in Lithuania“ (1918 m.). Vėliau įsteigtam Vykdomajam komitetui biuras padėjo užmegzti daug politinių kontaktų ir organizuoti bei vesti politines akcijas Lietuvos pripažinimo klausimu.

Prieš atvykstant į Paryžiaus taikos konferenciją Lietuvos delegacijai, 1919 m. pradžioje du mėnesius veikė kun. Adomo Vilimo-Vilimavičiaus sukurtas ir vadovaujamas Lietuvių informacijos biuras, kunigui talkino Ernestas Galvanauskas ir žinomas poetas Oskaras Milašius. Biuras platino medžiagą apie Lietuvą atvykstančioms į konferenciją užsienio šalių delegacijoms.

III dalis. Lietuvių konferencijos

Jų tikslas vieningai kelti Lietuvos klausimą iš užmaršties ir pareikšti savo siekius užsienio valstybėms. JAV lietuviai karo metu siuntė savo atstovus į konferencijas Šveicarijoje, kuriose Europos ir JAV lietuviai svarstė Lietuvos likimo reikalus, galimybę pasiekti nepriklausomybę, būsimos Lietuvos valstybės ribas.

Amerikos lietuviai padėjo tvirtą materialų ir intelektinį pagrindą ir politinei akcijai, kai reikėjo gauti JAV administracijos palankumą atsikūrusios Lietuvos valstybės pripažinimo klausimui, surinkti lėšas, būtinas veikti informacinėms ir diplomatinėms atstovybėms užsienyje, o vėliau ir formuojamam Lietuvos valstybės aparatui.

Geriausia vieta lietuvių atstovų susitikimams, konferencijoms buvo, žinoma, neutralios kare šalys – Švedija ir Šveicarija, nes jų visuomeninio gyvenimo nereguliavo karo meto apribojimai, o jų spaudos – cenzūra. Svarbiu finansiniu rėmėju buvo JAV gyvenantys lietuviai.

J.Gabrys (trečias iš kairės) su Lietuvių informacijos biuro Lozanoje nariu V.Daumantu ir JAV lietuvių atstovais Lozanos lietuvių I konferencijoje J.Bielskiu ir R.Karuža. 1916 m. / Nuotrauka iš A. Eidinto knygos „Slaptasis lietuvių diplomatas“
J.Gabrys (trečias iš kairės) su Lietuvių informacijos biuro Lozanoje nariu V.Daumantu ir JAV lietuvių atstovais Lozanos lietuvių I konferencijoje J.Bielskiu ir R.Karuža. 1916 m. / Nuotrauka iš A. Eidinto knygos „Slaptasis lietuvių diplomatas“

Juozas Gabrys Šveicarijoje dėjo dideles pastangas, kad atstovai iš Lietuvos būtų išleisti dalyvauti Šveicarijoje rengiamuose lietuvių atstovų iš Rusijos, JAV ir Lietuvos pasitarimams. Vokietijos ambasada Šveicarijoje tuo metu labiau paisė emigrantų leidinių ir opinijos, nei okupuotos Lietuvos balso, tačiau rado būdų ir galimybių surengti svarbias lietuvių organizacijų atstovų konferencijas, apsikeisti informacijomis ir numatyti bendrus uždavinius.

Lietuvių konferencijoje Lozanoje 1916 m. gegužės 30 – birželio 4 d., dalyvaujant Europos ir Amerikos lietuvių atstovams, pareikštas protestas prieš vokiečių okupacinį režimą Lietuvoje ir apeliuojama „į kultūringąjį pasaulį su prašymu užstoti humanitariškas, ekonomiškas ir politiškas lietuvių teises“; „skelbti pasauliui daromas lietuviams skriaudas“, JAV lietuviai raginami sudaryti vyriausiąją Amerikos Lietuvių Tarybą, kuri suvienytų visus Amerikos lietuvius bendram tautiškam veikimui, padėti lietuviams karo belaisviams, lietuvių reikalams suorganizuoti plačiais pamatais kolegijinę Tarybą ir kolegijinį Informacijos Biurą; kurį sudarys reorganizuotas J. Gabrio Biuras papildytas dviem nariais (vienas iš Lietuvos, antras iš Amerikos); Vatikanui įrodyti lietuviškosios Arkivyskupijos su sostu Vilniuje reikalingumą, pakvietė lietuvių visuomenę rūpintis Vilniuje Lietuvių Universiteto įsteigimu.

Į šią konferenciją buvo atvykę JAV lietuvių atstovai kun. Vincas Bartuška ir dr. Julius Bielskis ir R. Karuža. Iš Rusijos buvo atvykęs M. Yčas (konferencijos pirmininkas), Šveicarijoje veikę: konferencijos sekretorius V. Daumantas-Dzimidavičius, dalyvavo ir J. Gabrys, J. Purickis, Stasys Šalkauskis, A. Steponaitis ir A. Viskantas (Viscont).

Kariaujančios šalys varė propagandą, keldamos priešininkų politikos trūkumus, jų nepalankumą tautinėms mažumoms. Lietuviai gerai išnaudojo tautų konferenciją, vykusią Lozanoje ir Vokietijos labui surengtoje 1916 m. birželio 27-liepos 2 d., kurioje paskelbė atskirą Lietuvos delegatų deklaraciją, pavadintą „NEPRIKLAUSOMYBĖS DEKLARACIJA TAUTŲ KONFERENCIJOJE LAUZANNOJE“. Joje, apžvelgus Lietuvos valstybės istoriją, sakoma, kad Lietuva „mato užtikrintą ateitį ir pakankamai garantuotą laisvę tik turėdama visišką nepriklausomybę“.

Konferencijoje dalyvavo Vokietijos išleisti atvykti Vilniaus lietuvių centro atstovai A. Smetona, S. Kairys ir J. Šaulys.

Antroji lietuvių konferencijos Lozanoje 1916 m. birželio 30 – liepos 4 d. buvo slapta, joje dalyvavo ir atvykusieji į Lozaną iš Lietuvos A. Smetona (pirmininkavo), S. Kairys, J. Šaulys, sekretoriavo J. Purickis. Taip pat dalyvavo J. Gabrys, kun. A. Steponaitis, J. Tumėnas, S. Šalkauskis, V. Daumantas, J. Bielskis, V. Bartuška, K. Prapuolenis. Jeigu pirmojoje konferencijoje dėl M. Yčo dalyvavimo nebuvo priimta priešiškų nutarimų Rusijos atžvilgiu, šį kartą nedviprasmiškai pasisakoma už Lietuvos nepriklausomybę.

Antrojoje lietuvių konferencijoje, vykusioje Stokholme 1917 m. spalio 18–20 d., dalyvavo atvykę iš Šveicarijos K. Olšauskas ir J. Purickis, atvykę iš Rusijos – J. Alekna, M. Yčas, F. Bortkevičienė, S. Šilingas, (nuo vasaros Stokholme darbavosi J. Šliūpas), kun. J. Tumas-Vaižgantas, iš Skandinavijos šalių dalyvavo ten jau veikusieji J. Aukštuolis ir J. Savickis.

Nutarime pareiškiama pasaulio valstybėms, jog galutinė nepriklausomos Lietuvos Valstybės sankcija ir jos įvesdinimas į pasaulio valstybių tarpą suvereninėmis tarptautinėmis teisėmis tepriklauso tarptautiniam Taikos Kongresui, kuriame turi dalyvauti ir Lietuvių Tautos atstovai, kad konferencija laiko Lietuvos Tarybą „tikra Lietuvos atstove, vyriausia Lietuvių Tautos vadove“.

Dalyviai iškėlė vieningo darbo svarbą, pakvietė Rusijos lietuvius greičiausiai sudaryti Vyriausiąjį Lietuvių Komitetą, kuris reikštų bendrą Rusijos lietuvių nuomonę ir remtų nepriklausomos Lietuvos idėją, taip pat kviečia Amerikos lietuvius sudaryti vieną bendrą Amerikos lietuvių Tarybą, vykdyti politines akcijas, paragino lietuvius Rusijoje ir Amerikoje, kad organizuotų lietuvių belaisvių šelpimą pavilga, skalbiniais ir pinigais; nutarė, kad Lietuvos Taryba Vilniuje imtųsi organizavimo universiteto Vilniuje ir tuojau pradėtų tą darbą; išreiškė rūpestį Mažosios Lietuvos 10 000 jos gyventojų lietuvių, per prievartą į gilumą Rusijos išgabentiems, kad civiliniai Prūsų belaisviai lietuviai tuojau būtų grąžinami atgal iš Rusijos ir kad Vokietija civilinius lietuvius belaisvius tuojau grąžintų į Didžiąją Lietuvą, į pirmykštes jų tėviškes, kad Vilniaus vyskupijos administratoriaus pareigos turi būti pavestos lietuviui.

Svarbiausia, kad Lietuvių politikai, gyvenę ir dirbę skirtingose valstybėse, karo metu sugebėdavo susisiekti, palaikyti tarpusavio ryšius, rengti bendrus susitikimus, konferencijas, derinti veiksmus siekiant bendro tikslo – Lietuvos nepriklausomybės.

Po konferencijos Stokholme, Švedijos sostinėje liko pagyventi ir padirbėti Jonas Šliūpas, prisidėjo Jonas Žilius, Albinas Rimka, toliau tęsė veiklą Jonas Aukštuolis ir Ignas Šeinius. Jie skelbė straipsnius, rengė paskaitas apie Lietuvą, siuntė paramą Vokietijoje atsidūrusiems lietuviams, tame tarpe karo belaisviams. Stokholme iki 1918 m. pradžios liko gyventi Juozas Tumas-Vaižgantas, Felicija Bortkevičienė ir Jurgis Alekna. Net įkurta vėliau Lietuvos diplomatinė atstovybė Švedijoje neturėjo tiek daug talkininkų, kaip tą pusmetį. Ignas Šeinius išleido knygutę apie Lietuvą „Litauisk Kultur“, Jonas Šliūpas 1918 m. – „Essey on the Past, Present and future of Lithuania“.

Šveicarijos lietuvių informacijos biuras šia rezoliucija siekė užbėgti už akių Rusijos ir lietuvių bolševikams, kurie norėjo Lietuvą su Sovietų Rusiją sujungti federaciniais ryšiais.

Lietuvių Tautos Tarybos Šveicarijoje 1917 m. pabaigoje paskelbė atsiskyrimo nuo Rusijos deklaraciją, kad lietuvių tauta nuo šios dienos (d`ores et deja) atsipalaiduoja nuo visų ryšių su Rusija: mat Šveicarijos lietuvių informacijos biuras šia rezoliucija siekė užbėgti už akių Rusijos ir lietuvių bolševikams, kurie norėjo Lietuvą su Sovietų Rusiją sujungti federaciniais ryšiais. Lietuvių informacijos biure ir Tautos Taryboje dirbo J. Gabrys, V. Bartuška, J. Purickis, V. Daumantas-Dzimidavičius, kun. A. Steponaitis, J. Eretas.

Antrojoje lietuvių konferencijoje, vykusioje Lozanoje ir Berne 1917 m. lapkričio 2–10 d. dalyvavo: Lietuvos Tarybos nariai: Dr. A. Smetona, dr. J. Šaulys, inžinierius St. Kairys, kun. J. Staugaitis, kun. Alfonsas Petrulis, svečias iš Lietuvos kun. prelatas Maculevičius-Maironis, kun. kanauninkas K. Olšauskas, Lietuvių komiteto Petrograde įgaliotinis, kun. Dr. Vincas Bartuška, Amerikos Lietuvių; Tarybos atstovas ir įgaliotinis į Lietuvių Tautos Tarybą Šveicarijoj, kun. Dr. J. Purickis ir kun. V. Daumantas-Dzimidavičius – Lietuvių Informacijos biuro nariai ir Lietuvos Tarybos atstovai – įgaliotiniai į Lietuvių Tautos Tarybą Šveicarijoj, J. Gabrys – LIB vedėjas, kun. A. Steponaitis – „Lituania“ draugijos pirmininkas.

Svarbu, kad šiame pasitarime nustatyti užsienio politikos tikslai:

1. „Centralėse valstijose, ypač Vokietijoj, privalo siekti tinkamo Lietuvos Valstybės akto išgavimo dar prieš karo galą ir taikos konferenciją.

2. Santarininkų Valstybėse privalo siekti to, kad jos pripažintų lietuvių, tautos apsisprendimo teisę ir remtų kiek galima jau dabar, o ypač per taikos konferenciją, Lietuvos nepriklausomybės siekimą.

3. Neutralėse valstijose privalo įgyti daugiausia simpatijos Lietuvos siekimams ir rūpintis, kad taikos konferencijos metu jos remtų Lietuvos nepriklausomybės reikalavimą“.

Rusijoje. Telkėsi ir lietuviai Rusijoje (M. Yčas, S. Šilingas, K. Olšauskas, P. Leonas ir kt.) iš Peterburgo visoje Rusijoje jie nariai skubiai organizavo išsisklaidžiusius lietuvius, siekiant palaikyti jų norą grįžti namo į tėvynę, ruoštis tam, steigti lietuvių skyrius, prieglaudas, mokyklas, dirbtuves, teikti tautiečiams ne tik materialinę, bet ir dvasinę pagalbą. Susidaro dar vienas lietuvių politinio veikimo centras – Rusijoje, M. Yčo dėka gaunamos nemažos sumos pinigų nukentėjusių lietuvių šelpimui iš kunigaikštytės Tatjanos komiteto.

Per labai trumpą laiką komitetas suorganizavo 250 skyrių Rusijoje, kurie globojo apie 100 000 tremtinių, buvo įsteigtos 254 lietuviškos mokyklos, Voroneže – M. Yčo berniukų ir J. Yčo vadovaujama mergaičių gimnazijos, Saulės mokytojų kursai, Tambove Žiburio gimnazija, Jaroslavlyje M. Gustaičio vedama gimnazija, nemažai amatų mokyklų. Jaunimas tęsė mokslą ir buvo rengiamas darbui Lietuvoje, teikiamos pašalpos lietuvių studentams Rusijos universitetuose. Mokyklose ir studentų tarpe veikė draugijos, kuopos ir kuopelės pačių įvairiausių visuomeninių organzacijų. Leisti lietuviškai laikraščiai. 1917 m. pradžioje valdant imperinei vyriausybei Rusijos lietuviai nėjo toliau Lietuvos autonomijos klausimų, tik vasario mėnesį slaptoje Peterburgo lietuvių sueigoje buvo pabrėžta, kad lietuviams turi būti suteikta teisė laisvai nuspręsti savo likimą, kad Lietuvai būtų leista turėti Tautos tarybą.

Tačiau revoliucija ir Rusijos imperijos žlugimas paveikė lietuvių reikalavimus. Nuo vasario veiklos tikslu jau laikyta nepriklausoma, demokratiniais pagrindais sutvarkyta Lietuvos valstybė. Savo tarpe Rusijos lietuviai organizavo „mažąjį seimą“, kuris vasario 11 d. sudarė Lietuvių tautos tarybą. Ši 1917 m. gegužės 27 d. senuoju stiliumi Petrograde sušaukė Rusijos lietuvių seimą, reiškusį lietuvių Rusijoje valią. Į Peterburgą atvyko 334 išrinkti atstovai, nors mandatai pripažinti 320-čiai. Tarp jų – 90 socialistų liaudininkų, 41 krikščionis demokratas, 39 socialdemokratai, 32 katalikai tautininkai, 30 „Santaros“, 20 „pažangiečių“ ir 51 nepartinis.

Ginčuose seimas skilo ne dėl esmės, o formos. Dešinioji pusė (krikščionys demokratai, Katalikų liaudies sąjunga ir „pažangiečiai“ J. Tumas-Vaižgantas, Augustinas Voldemaras, Liudas Noreika, M. Yčas, Petras Karvelis, kun. Juozas Vailokaitis, Mykolas Krupavičius, kun. Blažiejus Čėsnys) už savo pasiūlytą rezoliuciją, aiškiai reikalavusią nepriklausomos demokratinės Lietuvos respublikos, gavo 140 balsų. Kairieji išėjo iš seimo, priėmė gana panašią esme savo rezoliuciją, o Lietuvių tautos taryba nustojo veikusi.

Susiskaldę Rusijos lietuviai taikėsi nelengvai – 1917 m. Voroneže sudarytoji Aukščiausioji lietuvių tautos taryba Rusijoje 1917 m. lapkričio 16–19 d. (sen. stiliumi) priėmė savo nutarimus, kuriuose pripažino Lietuvos Tarybą Vilniuje atsakinga už Lietuvos valstybės atkūrimą. 1918 m. pavasarį – vasarą grįžtantys iš Rusijos į Lietuvą lietuvių politiniai veikėjai prisijungė prie Lietuvos valstybės atkuriamojo darbo.

IV dalis. Lietuvoje – politinės orientacijos paieška

Vilniuje lietuvių ateities planai išsitęsė skalėje nuo Lietuvos autonomijos iki LDK atkūrimo, netgi iki senosios Lenkijos ir Lietuvos valstybės – Abiejų Tautų respublikos restauracijos, tačiau tokia turėjo esminį trūkumą – negarantavo Lietuvos nepriklausomybės. Tačiau nepriklausomybės tikslas pirmąkart formuluojamas ir okupuotoje Lietuvoje, Vilniuje – 1916 m. kovo pabaigoje – balandžio pradžioje pasirodžiusiame atsišaukime „LIETUVIAI!“ Vilniaus lietuvių politinis centras paragino degti „vienu Lietuvos liuosybės – nepriklausomybės siekimu“.

Vokietijai ir Austrijai paskelbus pažadus atkurti Lenkijos valstybę, lietuvių atstovai toliau stengėsi kelti Lietuvos klausimą.

1916 m. gegužės 5 d. Klimo dienoraštyje skaitome apie pokyčius Vilniuje: „Buvo „diplomatų“ grupės posėdis pas J. Šaulį – dabar ministerį visokių „lauko“ arba užsienio dalykų“(3). Taigi, žmonės, tinkami diplomatijai, jau pastebimi lietuvių rateliuose, apibūdinami kol kas pašaipiai, nes iki laisvės ir savų pasiuntinybių dar labai toli. O J. Šaulys eina į pokalbius su lenkais, važinėja į Berlyną, nes turi ilgalaikę vizą (Lietuvos Tarybos laikais J. Šaulys iš tiesų jau jos pirmininko A. Smetonos „pilkasis kardinolas“, palaikė ryšius su vokiečiais, žinojo Oberosto ir Berlyno politinius žingsnius).

Vokietijai ir Austrijai paskelbus pažadus atkurti Lenkijos valstybę, lietuvių atstovai toliau stengėsi kelti Lietuvos klausimą. 1917 m. pavasarį atsirado šviesesnės ateities viltys – kovo mėn. Rusijos vasario revoliucija baigiasi carinės monarchijos nuvertimu kovo 15 d., šaliai ima vadovauti Laikinoji vyriausybė, žlunga Rusijos imperija. Balandžio 6 d. į karą Antantės pusėje prieš Vokietiją ir Centrinių šalių bloką įstoja JAV, pakeitusi jėgų santykį Antantės naudai.

Vokietijai modernizuojant užimtų teritorijų aneksijos ir prisijungimo planus, prireikus tam ir okupuotų lietuvių balso, 1917 m. vasarą lietuviams leista surengti konferenciją Vilniuje. Jos organizacinis komitetas (M. Biržiška, P. Klimas, A. Smetona, kun. J. Stankevičius ir J. Šaulys) į konferencijos dalyvių sąrašą atrinko iš kiekvienos apskrities po 5–8 aktyviausius lietuvių atstovus iš įvairių socialinių ir politinių grupių, tačiau į ją nepakviestos lietuvės moterys.

Posėdžiuose išaiškėjo nepasitenkinimas okupacinės valdžios režimu ir nenoras daryti nuolaidas, skelbiant vokiečių reikalaujamą „amžiną ryšį“ su Vokietija, kuris netrukus konkretizuotas į 4 konvencijas. Formulėje pareikštas siekis ateityje turėti nepriklausomą Lietuvos valstybę, tačiau:

„Turėdami omenyje, jog Lietuva iš atžvilgio į savo ūkio bei kultūros reikalus yra pasvirusi ne tiek į rytus ir ne tiek į pietus, kiek į vakarus, net šių dienų politikos stovyje numato jie reikalą būsimajai savarankiškai Lietuvos valstybei dėl jos ūkio, kultūros ir tautinės politikos motyvų sueiti tam tikrais dar nustatytinais santykiais su Vokietijos valstybe, nepakenkiant savitam Lietuvos plėtojimos“.

Lietuvių konferencija Vilniuje vyko 1917 m. rugsėjo 18–22 d. miesto teatre. Į ją atvyko 213 dalyvių, dar 9 buvo kooptuoti. Joje daugumą sudarė 66 kunigai, 65 valstiečiai ir 59 inteligentai, apie trečdalis iš jų buvo bajorai. Konferencijoje išryškėjo pasipiktinimas okupaciniu režimu, bet lietuviai nubrėžė būsimos valstybės modelio kontūrus – „nepriklausoma demokratiškai sutvarkyta valstybė etnografinėmis ribomis su būtinai reikalingomis ekonominiam gyvenimui korektyvomis“, kurios galutinę sąrangą turės nustatyti „sušauktas Steigiamasis Lietuvos Seimas Vilniuje, demokratiškai visų jos gyventojų išrinktas“, bus užtikrintos kultūrinės teisės tautinėms mažumoms. Jeigu Vokietija sutiktų pripažinti Lietuvos valstybę prieš Taikos konferenciją, nustatyti tam tikrus, dar tikslintinus santykius su Vokietija, jeigu tai nekenktų Lietuvos interesams, nes Lietuvos interesai „yra pasvirę ne tiek į rytus /Rusiją/ ir ne tiek į pietus /Lenkiją/, kiek į vakarus/ Vokietiją.“

Konferencijoje išrinkta 20 asmenų Lietuvos Taryba, pradėjusi veiklą rugsėjo 24 d. kaip vykdomasis Lietuvos žmonių organas, jos pirmininku išrinkus teisininką, žinomą publicistą ir lietuviškų laikraščių redaktorių Antaną Smetoną, tikintis, kad jis įveiks prieštaravimus tarp Tarybos radikalios ir konservatyviosios dalies. Lietuvių tikslas – kad iki taikos konferencija Vokietija iškeltų Lietuvos klausimą, pripažintų jos nepriklausomybę. Todėl ir eita rizikingu keliu – Lietuvos Taryba priima 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimą, skelbiantį Lietuvos nepriklausomybę, o drauge ir reikalaujamą iš lietuvių Lietuvos susaistymą 4 konvencijomis su Vokietija. Lietuvos Taryba gruodžio 12 ir 13 posėdžiuose nutaria sukurti Berlyne savo atstovybę, tai priimta vienbalsiai. Atstovu nutarta skirti J. Šaulį, o J. Purickiui duoti įgaliojimus lietuvių bažnytinės politikos srityje, padėjėju skiriant Augustiną Janulaitį(4). Tolesnė Šaulio diplomatinė veikla ir vystysis ta linkme – jis ateityje ir bus pirmasis oficialus Lietuvos atstovas Berlyne.

Atsiranda ir „liaudies diplomatijos“ bruožai. Lietuvos Taryba Vilniaus vyskupo paskyrimo klausimu ir kitais svarbiais klausimais nutarė prašyti Kauno vyskupą Pranciškų Karevičių vykti į Romą ir kitur, prašydama diplomatinės paramos. Sausio 28 d. Taryba prašo P. Karevičių nuvažiuoti į Berlyną „kuo greičiausiai“, nes jis buvo gavęs Berlyne veikusios Vokiečių lietuvių draugijos (Deutsch-Litauische Gesellschaft) pakvietimą. Vyskupas P. Karevičius atliko svarbią misiją Berlyne, susitikdamas su aukšto rango Vokietijos pareigūnais: Vyskupas P. Karevičius ir prelatas K. Olšauskas 1918 m. vasario 8/9 d. lankėsi pas feldmaršalą von Hindenburgą ir gen. E. von Ludendorfą, kur kėlė Lietuvos pripažinimo klausimą gruodžio 11 d. rezoliucijos pagrindu, susitiko su Vokietijos kancleriu. Kunigai ir pasauliečiai siekė Vatikane išgauti iš Romos popiežiaus Lietuvių dieną (paskelbta 1918 m. gegužės 20 d.), kurios metu pasaulio katalikai rinko aukas nukentėjusiems nuo karo lietuviams.

Dėl konvencijų skilusi, bet pagaliau susivienijusi 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba apsisprendžia ir savo nutarimu paskelbia atstatantį nepriklausomą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje.

V dalis. Konsulinės tarnybos užuomazga

Atsiranda dar viena veikla, kuri jau daugiau nei primena konsulines funkcijas ir kuri savotiškai deleguos darbuotojus būsimai Lietuvos diplomatinei tarnybai. 1918 m. kovo 3 d. Vokietijai ir Sovietų Rusijai pagaliau pasirašius Lietuvos Brastos Taikos sutartį, Vokietija turi leisti parvykti į Lietuvą tremtiniams į Rusiją ir išleisti namo karo belaisvius lietuvius, o kadangi Taryba jau paskelbė nepriklausomybę, tai kovo 7 d. nutarta prašyti Vokietiją padėti parsigabenti tremtinius Komisijos pirmininku Tremtinių ir karo belaisvių grąžinimo pirmininku paskiriamas A. Stulginskis. Nors su Oberostu sutarta dėl pasų išdavimo ir dėl lietuvių gražinimo tvarkos, išdavinėti dokumentus ir rūpintis piliečių grįžimu nelengva – štai gegužės 15 d. Tarybos prezidiumas paskiria įgaliotiniu tremtinių ir įvairių išvežtų Lietuvos įstaigų Maskvoje gražinimu rūpintis Česlovui Landsbergiui, po kelių savaičių į Oršą įgaliotiniais paskiriami J. Kubilius, P. Biržys, J. Variakojis (5). (O ir didesni užsienio reikalai jau darbotvarkėje, tad Lietuvos Tarybos prezidiumas gegužės 27 d. įgalioja kan. K. Olšauską, A. Voldemarą ir J. Purickį atstovauti Lietuvos reikalais užsieniuose, vadovaujantis Tarybos nurodymais) (6).

Kitaip sakant Taryba jau įgalioja tris asmenis, nelyginant delegatūrą, grynai diplomatiniams klausimams, o Tarybos įgaliotiniai tremtinių ir karo belaisvių bei išvežtų Lietuvos įstaigų, kultūros objektų sugrąžinimo klausimais ima dirbti kone konsulinių pareigūnų darbą.

Panašiu metu inž. Juozas Jankevičius įgaliojamas rūpintis tremtinių grįžimu kaip atstovas prie Ukrainos valdžios. Vasarą Tarybos įgaliotiniai jau veikia Baranovičiuose, Oršoje, Lebeže, Polocke, Narvoje, Rygoje, Minske, Dinaburge ir kitur. Dauguma jų – buvę vietos lietuvių komitetų darbuotojai (7).

Peterburge veikia baronas von Egertas, Kaukaze – Pranas Dailidė, inž. Tadas Šulcas Maskvoje pakeičia Č. Landsbergį, mat pastarasis ėmė vietoje vokiečių konsulų pats išdavinėti pasus ir dokumentus grįžimui, reikalaudamas, kad vokiečių konsulai tai tik tvirtintų, tad įsiutę dėl tokio savarankiškumo vokiečiai liepia Landsbergį atšaukti, nes, esą, turi būti atvirkščiai...

Į pagalbą įgaliotiniui Maskvoje rūpintis Lietuvos archyvų ir įstaigų turto gražinimu pasiunčiamas adv. Augustinas Janulaitis ir Liudas Daukša, į Vokietiją rugpjūtyje – adv. R. Chodakauskas, kun. dr. J. Bakšys, studentas B. Grajauskas ir M. Bagdonas, įgaliotiniais į Ukrainą dar paskirti pulk. E. Adamkevičius ir Pr. Narutavičius, o į Suomiją – Vytautas Gylys (8).

Nors Tarybos įgaliotiniai veikė Vokietijos konsulatų reguliuojami, siekta savarankiškos Tarybos paskirtų įgaliotinių veiklos, kad jų skyrimo nereikėtų derinti su Vokietijos valdžia.

VI dalis. Užsienių reikalų ministerijos užuomazga

Sudaręs pirmąją laikinąją Lietuvos vyriausybę premjeras Augustinas Voldemaras, susigriebęs dar ir krašto apsaugos ministro postą ir 1918 m. lapkričio 7 d. paskirtas užsienio reikalų ministru, organizaciniais gabumais nepasižymėjo.

Pasirašyta porą sutarčių – su Vokietija dėl pašto ir su Latvija dėl 5 mln. ostmarkių paskolos suteikimo „braliukams“. Latviai leido mums naudotis Liepojos uostu.

Užsienio reikalų ministerijos kurti neskubėjo, pavedė Petrui Klimui surinkti visus Lietuvos Vasltybės Tarybos dokumentus nuo 1917 m., ir Klimo sekretore paskyrė Jadvygą Chodakauskaitę. Svarbiausias darbas – pokalbis su Lenkijos URM įgaliotiniu O. Gurka dėl Lenkijos karinės pagalbos Lietuvai prieš besiveržiančius į kraštą bolševikus. Šalia Voldemaro kabineto įsikūrusi miniatiūrinė „ministerija“ gruodžio pabaigoje subyrėjo – J. Chodakauskaitė buvo pasiųsta į Šveicariją steigti vietoje Gabrio biuro Lietuvos informacinį biurą, o Voldemaras su Klimu išvyko į Paryžiaus Taikos konferenciją.

Antrame M. Sleževičiaus ministrų kabinete Voldemaras liko URMu, o ministerijos valdytoju paskirtas teisininkas ir istorikas Augustinas Janulaitis. Jis įteikė notą Rusijai dėl bolševikų armijos veržimosi į Lietuvą, tas žingsnis traktuotas kaip Lietuvos nepriklausomybės pažeidimas.

1919 m. pradžioje vyriausybei pasitraukus į Kauną, Vilniuje URM funcijos paliktos Vyriausybės įgaliotiniui M. Biržiškai, o Kaune užsienio reikalais rūpinosi premjeras M. Sleževičius. Pasirašyta porą sutarčių – su Vokietija dėl pašto ir su Latvija dėl 5 mln. ostmarkių paskolos suteikimo „braliukams“. Latviai leido mums naudotis Liepojos uostu.

Sekančios P. Dovydaičio ir M. Sleževičiaus vyriausybėse ministru liko Voldemaras, kuris dirbo Paryžiaus taikos konferencijoje, tad ministerija buvo jis pats Paryžiuje. Lietuvoje liko URM informacijos centras, kuriam vadovavo Ministrų Kabineto reikalų vedėjas Tadas Petkevičius ir kurjeris J. Pajaujis. Netrukus patarėju priimtas mažlietuvis Dovas Zaunius, o viceministru paskirtas Simonas Rozenbaumas. Atėjo dirbti vienas kitas tarnautojas.

Tačiau jau 1919 m. gegužės mėn. Donelaičio gatvėje, priešais buvusį Lietuvos Banką, ministerijos lizdas pagaliau susisuko – atsirado joje ypatingas valdininkas juristas Juozas Vaitiekūnas, pirmoji sekretorė daktilografė Aronhauzaitė, pasų skyriaus vedėjas Bilevičius, kurjeris Dumbrys ir sargas-kurjeris Abramavičius, pastovus durų varstytojas ir vizitų kontrolierius iki pat sovietų okupacijos. Ministerija tapo solidesnė, kai vasarą iš Paryžiaus grįžo Voldemaras, Klimas tapo viceministru, o Bronius Balutis nutarė nebegrįžti į JAV ir paskirtas Politikos direktoriumi, kai Zaunius išvyko dirbti atstovu į Latviją. 1920 m. balandžio 1 d. įsikūrė Elta – telegramų agentūra, direktorius vis labiau lietuvėjantis šveicaras Juozas Eretas. Pripažintas pasiuntinybes 1919 m. vasarą Lietuva turėjo tik Berlyne (J. Šaulys) ir Baltijos valstybėse, kitur jos buvo neoficialios. Klimas teigia, kad „Užsienio reikalų ministeris Voldemaras iš pradžių ateidavo kaip ir Paryžiuje, su kepure ir skėčiu, lyg pakeliui sustodamas. Bet vėliau apsipratęs norėjo į savo kabinetą net lovą atsigabenti“. Šiaip jau aukštosios politikos sumetimais jis pasikviesdavo kalbas mokančią p. Zaleskienę, kurią vadino „sena kikimora“, ir diktuodavo jai notas, pakibindavo sekretoriato paneles, tarp anekdotų išklausydavo vieno kito valdininko pranešimą, po to skaitydavo prancūziškus romanus arba dėliodavo pasjansą (9).

Tačiau neilgai taip – darbo krūvis augo kasdien, – mūsų diplomatija turėjo ginti Lietuvos sienas, kurios buvo numatytos ir kurios keitėsi bolševikų invazijos ir lenkų puolimo metu bei Lenkijos-Sov. Rusijos karo metu, kai Lietuvos valstybės užuomazga galėjo būti sunaikinta; o vokiečiams išeinant iš Lietuvos, reikėjo gauti Lietuvos tarptautinį pripažinimą de facto ir de jure ir, muistantis nuo Lenkijos peršamos federacijos ir atsikratant Vokietijos protektorato vienu metu, siekė įtikinti Antantės šalis Lietuvos savarankiškumo siekiais ir noru būti vakarų Europos dalimi, išplėtė atstovybių tinklą, tapo Tautų Sąjungos nare.

Išvados

Trumpa, fragmentinė mūsų ištakų apžvalga rodo, kad lietuvių diplomatija, kaip ir politika, atsirado iš Draugijos nuo karo nukentėjusiems šelpti draugijos veiklos – t.y. iš noro padėti karo aukoms, iš atjautos, humanizmo, iš gerumo.

Meilės, pagalbos artimui ir patriotizmo dvasia pagimdė lietuvių diplomatiją.

Mūsų užsienio reikalų ministrai buvo išsilavinę, kad ir be specialių mokslų, bet iš vienuolikos pirmosios nepriklausomybės metų ministrų (A. Voldemaras, J. Purickis, V. Jurgutis, E. Galvanauskas, V. Čarneckis, M. Reinys, L. Bistras, M. Sleževičius, D. Zaunius, S. Lozoraitis, Juozas Urbšys) net 7 buvo mokslų daktarai, baigę universitetus užsienyje, turėję gyvenimiškos patirties, vykdę svarbias misijas. Pirmieji mūsų diplomatai atsirado iš nuo karo nukentėjusių šalpai skirtų draugijos gretų, vėliau spaudos ar informacijos biurų – tai Jonas Aukštuolis, Jurgis Savickis, Ignas Jurkūnas-Šeinius, Voldemaras Čarneckis, Vladas Dzimidavičius-Daumantas, Juozas Purickis, per Lietuvos Tarybą į diplomatiją atėjo – Jadvyga Chodakauskaitė, Jurgis Šaulys, Petras Klimas, Jonas Vileišis, iš Tarybos įgaliotinių tremtinių ir belaisvių grąžinimo veiklos – M. Bagdonas, V. Gylys, iš lietuvių emigracijos, besirūpinę taipogi pagalba Lietuvos žmonėms ir Lietuvos vardo kėlimu karo metais – dr. Jonas Šliūpas, Tomas Naruševičius, Ernestas Galvanauskas, Bronius Balutis, Jonas Žilius, iš mažlietuvių – Dovas Zaunius, Paryžiuje stebuklingai lietuvių atstovų eiles papildė poetas Oskaras Milašius, iš tautinių mažumų pažymėtini diplomatinių misijų, derybų delegacijų nariai – Simonas Rozenbaumas, Henrikas Rabinavičius, Nachmanas Rachmilevičius, Dominikas Semaško, Juozas Voronko ir kt.

Prisimenantis įvykius nuo 1988 m. jau suvokė, kaip panašios mūsų diplomatijos gimimo 1918–1919 m. ir atgimimo sąsajos, siužetai, kad kone kartojasi informacinių biurų kūrimosi istorijos, iš atgimimo ir visuomeninės veiklos jų išrieda ir daugelis atkurtos nepriklausomybės diplomatų. Tačiau mūsų kartoms buvo lengviau, nes užsienyje veikė Lietuvos diplomatinė tarnyba, turėjome atstovus, veikiančias atstovybes ir net pastatus Vašingtone, Londone ir kitur, diplomatinio atstovavimo pareigas ėjo ir keli dar prieš sovietų okupaciją paskirti asmenys.

Meilės, pagalbos artimui ir patriotizmo dvasia pagimdė lietuvių diplomatiją – iš taurių ir kilnių tikslų – pagelbėti nuo karo nukentėjusiems lietuviams – iš ano meto sunkumų ir pergalių atėjusi diplomatinė tarnyba veikia jau 99-us metus, vienintelė institucija, gyvavusi be pertraukos ir okupacijos metais, atstovaudama tautą ir seną/jauną Lietuvos valstybę.

[1] M. Yčas. Atsiminimai, t. 3, Kaunas, 1936, p. 167. Ir susidėjo net su keliais velniais. 1918 m. pradžioje Lozanos IV konferencijoje Gabrys atsisakė pripažinti vadovaujantį Lietuvos Tarybos vaidmenį, ir aiškino, kad tai turi būti suteikta jo vadovaujamai gana popierinei Aukščiausiai lietuvių tautos tarybai Šveicarijoje. Taip Gabrys įėjo į konfliktą su A. Voldemaru ir Smetona.

[2] Ten pat, p. 167

[3] Ten pat, p. 114.

[4] Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914–1920 dokumentuose. Sudarė A. Eidintas ir R. Lopata, Vilnius, 2017, p. 318–319.

[5] Ten pat, p. 417–418.

[6] Ten pat, p. 419.

[7] Ten pat, p. 474.

[8] Ten pat, p. 488, 516.

[9] P. Klimas. Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, p. 27

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"