Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Saksų savanoriai – pamiršti Lietuvos gelbėtojai

 
2018 02 06 14:35
Saksų kariai Lietuvoje 1919 metais.
Saksų kariai Lietuvoje 1919 metais. Nuotrauka iš leidinio "Die Kämpfe im Baltikum nach der zweiten Einnahme von Riga" (1938 metai)

Į Lietuvą įsiveržus bolševikams, 1919 metais kraštas atsidūrė beviltiškoje padėtyje. Aukščiausi šalies vadovai pasitraukė į užsienį, o prieš grobikus stojo neskaitlinga, neapmokyta ir blogai aprūpinta savanorių kariuomenė. Lemtingą vaidmenį tuo kritiniu Lietuvos istorijos laikotarpiu suvaidino jėga, kurią šiandien mažai kas prisimena – keletas tūkstančių vokiečių samdinių iš Saksonijos.

Apie tai, koks buvo saksų karių vaidmuo Lietuvos likimą lėmusiose kovose, LŽ kalbėjosi su istoriku, rašytoju, knygų „Respublika prieš Maskvą“ ir „Lietuvio kodas“ autoriumi Gediminu Kulikausku.

– Pradėkime nuo pat pradžių. Kaip ir kodėl nutarta formuoti vokiečių savanorių (arba samdinių) korpusą?

– Saksonijoje, Drezdene šios pajėgos pradėtos formuoti 46-ios saksų Landwehro divizijos likučių pagrindu. Iš viso buvo užverbuota apie 4 000 kareivių ir karininkų. Tiesa, pirmieji verbavimo bandymai buvo visiškai nesėkmingi ir įsisiūbavo kiek vėliau. Į Lietuvą saksai turėjo atvykti 1918 metų gruodį ir ginti Vilnių, tačiau Lietuvoje pasirodė mėnesiu vėliau, kai sostinė jau buvo prarasta.

Pagal Kompjeno paliaubų sąlygas Vokietija buvo įpareigota ginti Baltijos šalis nuo bolševikų. Tai turėjo daryti besitraukianti 10-oji vokiečių armija, tačiau ji buvo demoralizuota ir pakrikusi, todėl pasirodė besanti visiškai neefektyvi karinė jėga. Pasitaikydavo atvejų, kai puolantys bolševikai jos kareivius papirkdavo, kad šie pasitrauktų iš miestelių ir gyvenviečių.

Panaši situacija buvo daugelyje Vokietijos karinių dalinių, kuriuose didelę įtaką įgijo revoliucingos kareivių tarybos (soldatenrat), kurių nariai visiškai nepaisė drausmės, o numušti karininkui nuo galvos kepurę buvo anaiptol ne retas incidentas.

– Kaip į situaciją žiūrėjo besikuriančios Lietuvos vadovai? Tikėta, kad mus apgins vokiečiai?

– Augustinas Valdemaras ir Antanas Smetona greičiausiai matė, kad padėtis nepalanki, bet nepakankamai rimtai ją įvertino. Tai rodo pirmieji veiksmai, kuriais kurtos tik milicijos ir policijos pajėgos, skirtos atitinkamai kovoti prieš banditizmą ir suvaldyti kriminogeninę padėtį. Bolševikais turėjo užsiimti vokiečiai. Nepakankamai rimtai vertinta ir bolševikų keliama grėsmė.

Svarstyta maždaug taip: jei neapgins vokiečiai – apgins Santarvės valstybės, o ir apskritai grėsmę Lietuvos vadovai labiau buvo linkę matyti iš lenkų, o ne bolševikų pusės.

Todėl kariuomenę pradėta burti tik tada, kai priešas jau buvo „prie vartų“. Padėtis tapo kritiška – dar nebuvo nei saksų savanorių, nei Lietuvos kariuomenės.

Požiūris į nacionalinę kariuomenę iš pradžių taip pat buvo lengvai tariant neadekvatus. Augustinas Valdemaras baiminosi šios naujos jėgos ir pagrindiniu jos kūrimo kriterijumi laikė ne jos kiekybę ir kovinius pajėgumus, o ištikimybę valdžiai. Siūlyta, kad būsimieji kariškiai būtų atrenkami tik su seniūnų rekomendacijomis. Tokia kariuomenė būtų buvusi labai nedidelė, tačiau Augustinas Valdemaras tame problemos nematė, nes lietuvius karininkus laikė prastais specialistais ir manė, kad iki tol, kol Lietuva nesukurs „elitistinės“ nuosavos kariuomenės, krašto gynyba vis vien teks užsiimti didžiosioms valstybėms.

– Su kokiomis bolševikų pajėgomis susidūrėme? Kaip Lietuva ketino gintis?

– Į Baltijos šalys veržėsi vadinamoji Vakarų armija, kurios tikslas buvo „atnešti internacionalą“ ne tik Baltijos kraštams, bet ir Rytprūsiams, o jei pavyktų – ir Berlynui, kur liepsnojo „spartakininkų“ maištai.

Lietuva turėjo vos kelis mėnesius pasiruošti šios armijos invazijai, tačiau šie „auksiniai mėnesiai“ buvo prarasti, nes per juos veik nieko nenuveikta.

Atsišaukimą į savanorius ir visuotinę mobilizaciją tik 1918 metų pačioje gruodžio pabaigoje paskelbė Mykolas Sleževičius, turėjęs racionalesnį požiūrį į kariuomenės kūrimą. Tačiau tai jis darė didžiulės krizės sąlygomis. Vyriausybės krašte nebuvo – Augustinas Valdemaras išvyko į Berlyną, „derėtis dėl paskolos“, o jam pavymui kraštą paliko ir Antanas Smetona. Augustino Valdemaro kariuomenės vadu paskirtas Kiprijanas Kondratovičius pavojaus akivaizdoje ne tik nesiėmė burti pajėgų, bet net pasiūlė karininkams išvykti Kalėdų atostogų, o vėliau rinktis Gardine.

Karininkai ėmėsi maištauti prieš vyriausybę, kurios faktiškai nebebuvo – Lietuvoje iš Valstybės Tarybos prezidiumo narių buvo likęs tik Stasys Šilingas. Jis mėgino skelbtis diktatoriumi, bet karininkija jį tiesiog nušvilpė ir šiuos įgaliojimus pasiūlė Mykolui Sleževičiui. Diktatoriaus įgaliojimų jis atsisakė ir pasiūlė sudaryti koalicinę vyriausybę bei svarbiausia – rinkti kariuomenę.

Keli šimtai karių ir karininkų susirinko Kaune, nes to padaryti Vilniuje niekas jau nematė galimybių. Per porą savaičių pavyko surinkti apie 3 000 neapmokytų savanorių, o prieš juos žygiavo bolševikų Pskovo divizija, į Lietuvą įsiveržusi su 7 000 kareivių, bet užimdama krašto teritoriją vis auginanti „raumenis“.

Saksų savanorių vadas generolas Walteris von Eberhardtas
Saksų savanorių vadas generolas Walteris von Eberhardtas

– Jėgų santykis siaubingai nepalankus...

– Taip, ką tik suburta Lietuvos kariuomenė neabejotinai būtų pasipriešinusi bolševikams, bet išsilaikyti buvo mažai vilties... Paskubomis surinkti lietuviai savanoriai buvo neaprūpinti, apdriskę, dažnai turintys rusiškus šautuvus su jiems netinkančiais vokiškais šoviniais (arba atvirkščiai), o kartais ir apskritai neginkluoti.

Vilnius prarastas beveik be kovos (mieste šiek tiek priešinosi tik lenkai), tad bolševikai buvo „paskutinėje stotelėje“ prieš Rytprūsius – Kauno prieigose.

– Tuo metu pasirodė saksų savanoriai. Kokios tai buvo pajėgos?

– Apie kareivių kokybę nemažai pasako pačių vokiečių žodžiai, kad tik ketvirtis buvo „tikri kareiviai“, o likusieji – „paskutinės rūšies valkatos“. Didelė dalis savanorių buvo bedarbiai, užsiverbavę, kad gautų bent kažkokias pajamas ir galėtų išmaitinti šeimas. Netrūko jų tarpe ir „spartakininkų“, pakeliui į Kauną dar vis skaldžiusių antausius savo karininkams. Visgi, šie daliniai buvo geriau organizuoti, nei besitraukianti vokiečių kariuomenė.

Mūšis dėl Kauno buvo pirmasis tikras vokiečių kareivių mūšis su bolševikais. Nebesuveikė bolševikams įprasta tapusi „vagonų taktika“, kai jie sustodavo kurio nors miestelio prieigose, nusiųsdavo agitatorius pas vokiečių „soldatenratus“ ir susiderėdavo dėl vokiečių dalinių pasitraukimo. Priartėjus prie Kauno, tokia „praktika“ baigėsi. Ką tik atvykę saksai vos ne iki „gyvasties atėmimo“ (kaip rašyta to meto spaudoje) sumušė bolševikų atsiųstus agitatorius – vokiečius.

Bolševikai ketino pulti iš Kėdainių, per Jiezną ir Alytų, o Kaune ir Marijampolėje rengti vietos komunistų maištai. Beje, pirmasis saksų „geras darbas“ ir buvo maišto Kaune sustabdymas. O fronte bolševikų laukė 3 000 lietuvių ir apie 4 000 saksų. Nors pastarųjų reputacija, kaip minėta, buvo prasta, visgi daugelis jų buvo frontininkai.

– Ką galima pasakyti apie saksų kovinę dvasią? Ar jie buvo morališkai pasirengę grumtis su bolševikais?

– Pirmiausia, galima pasakyti, kad jie be galo niekino bolševikus. Kartais ši panika būdavo demonstruojama tiesiog beprotiškais būdais. Vėliau fiksuoti atvejai, kai pavyzdžiui lietuvių kuopa stebi, kaip 2 – 3 vokiečių kareiviai žygiuoja į bolševikų kuopos užimtą kaimą ir nušovę kelis sargybinius „įsitvirtina“ vienoje troboje. Atsitokėję bolševikai kontratakuoja ir vokiečiai atsišaudydami ramiai pasitraukia. Tokių atvejų fiksuota ne vienas.

Panašios avantiūros saksams pavykdavo ne tik dėl jų beprotiškos paniekos priešui, bet ir bolševikų baimių dėka – vien vokiškos uniformos vaizdas dar nuo Pirmojo Pasaulinio karo sėjo paniką jų gretose. Kartais tuo pasinaudodavo ir lietuviai, puolimo metu persirengdavę vokiškomis uniformomis.

Be to, vokiečiai matyt jautė pranašumą ir todėl, kad buvo labai neblogai ginkluoti. Neturiu tikslių duomenų apie Kauno mūšį, tačiau vėliau jie tikrai turėjo 4 artilerijos baterijas, žvalgybinių lėktuvų ir pasak kai kurių šaltinių – šarvuotą traukinį. Po fronto liniją jie judėdavo sunkvežimiais. Be to, turėjo padorią lauko virtuvę su duonos kepykla. Palyginus su lietuviais, jie buvo tiesiog puikiai aprūpinti.

Pasitaikydavo, kad net ir saksų nepakakdavo. Pavyzdžiui, praradus Alytų, lietuviams ir saksams pavyko jį susigrąžinti po to, kai juos parėmė kiti, iš Kijevo besitraukiantys vokiečių daliniai.

– Labiau disciplinuoti saksai turbūt turėjo tarnauti pavyzdžiu nepatyrusiems lietuviams. Koks buvo saksų santykis su mūsų kariuomene?

– Jų disciplina ir koviniai gebėjimai turėjo daryti įspūdį. Kauno mūšio metu, grubiai vertinant, saksų batalionas galėdavo įveikti bolševikų pulką. Kaip jau minėjau, vokiečiai patys kartais pervertindavo savo gebėjimus. Kėdainių mūšio metu apie pusšimtis lietuvių partizanų mėgino atremti bolševikų pulko puolimą, o kai kreipėsi pagalbos į saksus, šie atsiuntė 1 vežimą su kulkosvaidžiu, neva to turėjo užtekti. Bolševikai kulkosvaidininkus iššaudė ir tik tuomet „įpykę“ vokiečiai atakavo bataliono jėgomis ir bolševikus įveikė.

Entuziazmu užsikrėsdavo ir lietuviai. Jiezno mūšyje sumanyta viena kuopa atakuoti 3 bolševikų kuopas ir žinoma, pralaimėta. Padėtį ištaisė atvykęs batalionas saksų. Beje, atsiimti Jiezną saksai laikė savo pareiga, tačiau padėti lietuviams plėtoti puolimą link Stakliškių atsisakė.

Saksų pavyzdžio svarbos negalima nuvertinti. Kauno mūšio metu daliniai specialiai buvo dislokuojami pramaišiui, kad lietuvių būriai nepakriktų. Ne todėl, kad lietuviams narsos stigo, tiesiog niekas negalėjo prognozuoti, kaip „parako neuostę“ mūsų savanoriai elgsis artilerijos apšaudymo metu. Daugelis lietuvių frontininkų 1919 metų pradžioje dar vis buvo internuoti belaisvių stovyklose ir nespėjo grįžti į Lietuvą.

Apskritai, lietuvių požiūris į vokiečių kareivius buvo neigiamas. Ir pelnytai neigiamas – žmonės prisiminė vokiečių kariuomenės plėšikavimus ir savivalę Pirmojo Pasaulinio karo metais. Tarp saksų ir lietuvių kareivių taip pat ne sykį kilo konfliktų, o vienas iš jų vos nesibaigė tarpusavio kautynėmis, kai vokiečiai nušovė savanorį Praną Eimutį.

– Kam teko saksų aprūpinimo ir piniginio išlaikymo našta? Kaip tinkamiau vadinti saksų kareivius, savanoriais ar samdiniais?

– Didžiąja dalimi juos finansavo Vokietija. Ne dėl to, kad labai norėjo aukoti pinigus Lietuvos gynybai, bet gindama savus interesus – neleisti bolševikams prasiveržti į Rytprūsius. Vienas kareivis gaudavo 12 markių, iš kurių 7 mokėjo Vokietija, o 5 – Lietuva. Teisybės dėlei reikia pažymėti, kad 5 „lietuviškos“ markės buvo taip pat pasiskolintos iš Vokietijos.

Nors saksų kareiviai vadinami savanoriais, jiems taip pat puikiausiai tiko samdinių vardas. Nereikia bijoti šio termino, jie kariavo už pinigus, bet savo darbą atliko. Gal būtent piniginio atlygio faktas ir nulėmė tai, kad Lietuvoje jiems nėra nei vieno paminklo. Bet nepamirškime to, kad lietuvių savanoriams taip pat skirtas atlygis – žemė. O šiandien mūsų krepšinio klubai samdosi legionierius iš užsienio, bet jų pergalėmis juk džiaugiamės, kaip savomis.

Būdavo momentų, kai saksai elgdavosi, kaip stereotipiniai samdiniai, pavyzdžiui, atsisakydavo eiti į ataką. Vokiečiai tarp Vilniaus ir Kauno buvo nubrėžę savotišką ribą, kurios bolševikams nevalia buvo peržengti. Kauno puolimo metu jie visgi išdrįso tai padaryti ir nuo vokiečių, liaudiškai tariant, „gavo į skudurus“. Tačiau 1919 metų balandį ir kiek vėliau pasitaikydavo paradoksalių situacijų, kai lietuviai puldavo per „vokiečių liniją“, o saksai jų puolimo nepalaikydavo, tačiau lietuviams traukiantis, pridengdavo juos ir sulaikydavo besivejančius bolševikus.

– Kokius nuostolius patyrė saksų korpusas?

– Tikslių duomenų neturiu, bet per 1919 metų sausio – liepos laikotarpį, veikiausiai jie buvo nedideli. Manau, kad ne daugiau, nei 100 žuvusiųjų ir sunkiai sužeistų.

– Kaip įvertinti saksų savanorių indėlį į kovą su bolševikais?

– Svarbiausias jų indėlis – pergalė Kauno mūšyje. Tai buvo lemtinga pergalė, lemtingu Lietuvai metu. Kritus Kaunui bolševikai beveik be abejonės būtų užėmę visą kraštą ir tuomet jau nuo 1919 metų būtų tekę kalbėti apie partizaninį karą ir sukilimą. Visai tikėtina, kad į užsienį pasitraukę šalies vadovai taip ir galvojo: bolševikai laikinai užgrobs Lietuvą, bet netrukus Augustinas Valdemaras arba Antanas Smetona netrukus į sukilusį Kauną sugrįžtų kartu su Santarvės valstybių kariuomene.

Bet kuriuo atveju, be saksų dalinių pagalbos Lietuvos apginti buvo neįmanoma ir tai yra didžiulis jų nuopelnas. Kaip ir tai, kad be jų pagalbos nebūtų įmanomas ir sėkmingas lietuvių kontrpuolimas. Saksai padėjo atsiimant 13 Lietuvos miestų, įskaitant Anykščius ir Ukmergę.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"