Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Redakcijos paštas. Pasižadu šventai saugoti

 
2018 06 20 11:57
Maironio rinktinės partizanai. Iš kairės: Leonas Caporka-Žirgūnas, Adolfas Žiogas-Dildė, neatpažintas, Albertas Sauka-Rimtuolis, neatpažintas.(Lietuvos nacionalinis muziejus)
Maironio rinktinės partizanai. Iš kairės: Leonas Caporka-Žirgūnas, Adolfas Žiogas-Dildė, neatpažintas, Albertas Sauka-Rimtuolis, neatpažintas.(Lietuvos nacionalinis muziejus)

Artėjant prie iš tolo ant kalniuko tamsėjančio eglių guoto – Onos Valytės tėviškės, vėl ir vėl kyla tos pačios, tartum neradusios niekur ramybės uosto, mintys: kodėl vieni palikę savas sodybas, šiltas gryčias su ginklu ėjo į mišką, į žiemos šaltį, žinodami, kad guls miestelių aikštėse ir neturės net savo kapo. Ir vis tiek ėjo. Ir kai ginkluota kova akivaizdžiai neteko prasmės, protestavo, deginosi.

Kiti tie patys lietuviai, nors pradžioje jų buvo mažai, padėjo saviesiems uždėti grandines, šnipinėjo, o kiti sėdėjo okupacinės partijos komitetuose, kurstė mažame pragarėly komunistinę ugnį, suko propagandinę šarmanką, jaukė smegenis, sekė kunigų mokslus.

Kas pažymėjo O.Valytės likimo gaires? Ar jauki sodyba, eglučių apsupta, tylūs saulėlydžiai, ar motinos žodžiai, giliai įstrigę nuo ankstyvosios vaikystės: „Ne sykį man sakė mano mamaitė, kad čia Lietuva ir aš lietuvaitė“.

O gairės vedė į ryšius su partizanais, tardymus, karcerius, varginančius etapus ir ilgas lagerių dienas. O.Valytės šeimoje tų, kurie pakeitę arklą į ginklą, nebuvo, gyveno ji su motina ir seserimi. Brolis Povilas gyveno Vilniuje. Šeima turėjo 16 ha žemės. Akivaizdus pavojus kol kas negrėsė. Ji galėjo tuoktis su okupantų kariškiais, amžinam kraujo ryšiui su vyresniu broliu, dairytis pro užuolaidos kraštelį į keliu važiuojančius svetimus kareivius, kurių vežimuose sėdi tremtiniai su mažais vaikais arba kaip stribų voros eina į naktines „ablavas“, ir tiek. Visa jos asmeninė nelaimė ir kad ji skaudžiai skyrė savus nuo svetimų ne tik protu, bet ir širdimi.

Partizanai, matydami akių žvilgsnį, jausdami jos žodžių šilumą ir žinodami šeimos tautines nuostatas, nuo rudens darganų ir žiemos speigų glausdavosi jų sodyboje. Daugiausiai tai buvo apylinkės ūkininkų vaikai, kuriuos Onutė gerai pažinojo, kartu šokdavo kaimo gegužinėse, dainuodavo, nuoširdžiai kvatodavo dabar tie patys su ginklu rankose trispalvėmis ant rankovių atvirai išdrįso priešintis okupantams. Tie patys, tik jų pablyškę veidai, atidžios akys, vėju dvelkiantys drabužiai, specifinis ginklų kvapas. Pailsėję pasišildę, prasidžiovinę drabužius ilgai neužsibūdavo: vėl išeidavo į žygį, kurio galo nebuvo matyti. Išeidami kiekvieną kartą, susikaupę, nekasdieniškai, suklupę, ištroškę laisvės tartum briedžiai vandens prašė Aukščiausiojo, apsaugoti nuo pavojų, nuo priešo kulkų, ryžto tęsti kovą. Onutė jaunystės prisiminimuose, aitrindama širdį kartodavo.

„Dieve, kuris leidai į pasaulį tautas ir įkvėpei joms laisvės troškimo, grąžink, prašome tavęs, ir mūsų Tėvynei laisvės dienas, tegul tie sunkūs baudimai, kuriuos tu skyrei mūsų šaliai, tenebūna jos pražūčiai, bet greitesniam prisikėlimui ir didesnei dvasinei gerovei. Laimink, Viešpatie, mus, kurie buvome priversti palikti gimtąjį sodžių, duok jėgų ryžtingai pakelti sunkią mums dalią. Padaryk, kad liktume ištikimi savo Tėvynei ir grįžtume atnešdami jai naują atgimimo ugnį.

Siųsk dvasios ir stiprybės tiems, kurie dirba ir aukojasi jos labui. Padėk laisvėje pasilikusiems mūsų broliams ir sesėms. Amžiną šviesą suteik, Viešpatie, tiems, kurie yra žuvę už Lietuvos laisvę.

Šventasis Mykolai Arkangele, vadovauk mūsų kovoms, kaip kitados esi vadovavęs mūsų tėvams per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį“.

Pamažu Onutė įsitraukė į jų gyvenimą ir tapo jų pagalbininke-ryšininke. Žinojo partizanų stovyklas, slaptažodžius: „Pavasaris, Kovas, Vėjas“. Pažinojo ir Vytautą Remeiką – „Žibutė“, Pernaravos gydytoją, kuris buvo užverbuotas saugumo agentas, bet nei ji, nei partizanai dar nežinojo. Prisiglausdavo čia ir partizanė Liucija Jurevičienė. Būdama pakankamai patikima, partizanai jai pavedė paslėpti ir saugoti Maironio rinktinės archyvą pagal priesaiką. Štai nuo laiko pageltęs mokyklinio sąsiuvinio lapelis:

„1949 m. lapkričio 27 d. įpareigojam šiuos dokumentus saugoti „Našlaitei“, t.y. Valytei Onai, gyvenančiai Karūnavos km. Josvainių valsč. ir sulaukus laisvės pateikti Tėvynės laisvosios organams“.

LLKS

Aš pasižadu šventai saugoti. O.Valytė.“

Ji savo sunkius įsipareigojimus įvykdė: sulaukė laisvės ir perdavė atsikūrusios valstybės atstovams. Šiandien jie amžinam saugojimui perduoti Kraštotyros muziejui. Tą vakarą visus dokumentus sudėjo į didelį butelį, užlakavo jos akivaizdoje ir perdavė jos atsakomybėn. Butelį su dokumentais ji užkasė nedirbamoje žemėje prie pat kelio augančių eglių pavėsyje.

Patekusi į priešo rankas atlaikė visas tardytojų atakas. Nepalūžo, nieko neišdavė. Saugumiečiams archyvas būtų buvęs riebus kąsnelis. Onutę išdavė per apgaulę kita ryšininkė Elena Siudikaitė – ne savo valia. E.Siudikaitė pakliuvusi į saugumiečių rankas taip pat laikėsi. Nepadėjo ir smurtas. Bet paprasta kaimo mergina negalėjo žinoti visų tardymo gudrybių, instenizacijos. Bevežiojant ją po mišką parodyti, kur partizanų bunkeriai užpuolė stribus miškiniai. Susikovė.

Susišaudymo metu stribai su saugumiečiais „pabėgo“. Paimta į nelaisvę E.Siudikaitė, buvo grasinama sušaudyti vietoje kaip išdavike. Stribams, apsimetusiais partizanais turėjo įrodyti, kad ji ne stribų pagalbininkė. Taip per apgaulę sužinojo, ir kas yra O.Valytė.

Grįžusi iš lagerio Onutė, matydama, kai ariama žemė artėja prie eglių, o traktoriai žemę verčia giliai, susirūpino, ėmė ieškoti, paslėpti saugiau, bet laikas pakeitė orientyrus ir turėjo daug vargo kol surado. Iškasė butelį ir paslėpė ant prieangio lubų, kur negalima užlipti ir patikrinti. O, be to, jau buvo sumažėjęs pavojus. Kaltininkė bausmę atlikusi

1988 m spalio mėnesį spalvotame butelyje išsaugotas archyvas, kai iš partizanų nieko nebeliko, išvydo dienos šviesą.

Šiandien Onutės dėka rašytuose mokyklinio sąsiuvinio lapeliuose skaitome kautynių aprašymus, stribų pasalas, apie varganas, kupinas pavojų partizanų dienas, kur ir kokiuose miškuose jie žuvo.Kiekvieno žūtis – atskiras monologas Onutės dėka į mūsų samonę pasuka kraujo upė.

Iš archyvų sužinome, kaip miškuose susirinkę organanizavo pasipriešinimo struktūkas, apygardas, rinktines,atstovaujama tautai vadovybę, karo lauko teismus,rašė išdavikų tardymo protokolus ir kitus teisėtos tautos valdžios kovos ir valdymo dokumentus. Tik archyvuose nerasime paties svarbiausio nutarimo – tautai išeiti į mišką. Šis tautos nutarimas nerašytas glūdi tautos prigimtyje priešintis bet kokiai okupacijai, pavergimui ir toks nusistatymas yra visais amžiais vienodas, ir nekintamas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"